Po šio filmo lietuviškas kinas masiniam žiūrovui nebėra neįgalus – toks, kurį visi žiūrėdavo iš gailesčio (kaip svečiai klausosi vaiko, grojančio vienu pirštu pianinu, - negražu būtų kitaip), kadangi visi supranta, kad biudžetai apverktini, aktoriai vaidina nemokamai, pinigų nėra niekam ir, ko gero, kūrėjai užstatė nekilnojamąjį turtą, kad galėtų tą filmą sukurti.
„Lošėjas“ nebėra toks filmas. Jis atitrūko nuo to, kas kurta anksčiau, ir pradėjo naują etapą. Neįsižeiskite, jei esate kurio nors anksčiau susukto lietuviško filmo kūrėjas. Masinio produkto, prišokančio iki Holivudo standartų, iki šiol Lietuvoje nebuvo: buvo bandymų, kurie braškėjo per visas siūles ir atrodė šiaip jau kaip lietuviški serialai, nufilmuoti truputį išmaniau.
Aš noriu lietuviško filmo kuris atrodo, goddamn it, nelietuviškai. Aš noriu, kad jame viskas – vaidyba, scenos, veiksmo vietos, planai, atrodytų taip, kad ryšį su Lietuva galėtum suprasti tik iš lietuviško įgarsinimo ir dar kokių nors pažįstamų detalių.
Autentiško mūsų klišių, vargo ir stereotipų vaizdavimo aš jau esu pilnas – vienintelis dalykas, kurio norisi, tai kalba, kuria kalba tikri žmonės, o ne sanitarinio artefakto, kuris buvo aktoriams kišamas į lūpas dešimtmečius. Naujiena: Lietuvoje gyvi žmonės sako „pizdiec“, „nachui“ ir vartoja dar daug visokių žodžių, ir I.Jonyno filme tai irgi yra, nes arba filmas yra apie panašius į tikrovę žmones, arba jis yra suknistas kino žurnalas „Tarybų Lietuva“, kuris yra apie tai, kaip turėtų būti.
Tik vienintelėje vietoje buvo nemalonu, kai lošiantys žmonės kelis kartus sako „prakišau“ – to nereikėtų. Taip niekas nesako, kiek aš pažįstu žmonių. O jų aš labai daug pažįstu. Jei taip kas nors sako jūsų aplinkoje, skubiai keiskite aplinką. Pralošiau, prašikau, prapisau; na, kaip norite, tik ne „prakišau“. Niekada niekas nesako „mūsų krepšininkai prakišo“, išskyrus kastruotą lietuvišką kinematografą, jau apsivožusį karsto lenta, kur rūsiuose neformalūs paaugliai sakydavo „sumautà gitarà trumpina“.
Tai yra taip pat baisu, kaip ta pritvota šeimynėlė iš „Akvilės“ mineralinio vandens reklamos, kuriai akivaizdžiai pirma atliko lobotomijos operaciją (dvi operacijos už vienos kainą, buvo specialus pasiūlymas), o vaikutį pakišo svetimą, bet jau jiems jokio skirtumo.
Pagrindinis filmo „Lošėjas“ sumanymas yra tobulas savo paprastumu, nes sukuria dramą ir įtampą, ir dar kokią. Ciniški, atbukę nuo baisių vaizdų ir rutininių kraujo, vėmalų ir mirties įvykių arba dar turimą žmogiškumą labai gerai uždangstę greitosios medicinos pagalbos medikai, laisvalaikiu ne tik rūkantys, geriantys prie vairo brendžiuką iš kaklelio, bet ir lošiantys iš pinigų, sugalvoja kraupų žaidimą. Tiksliau, sugalvoja pagrindinis veikėjas Vincentas (aktorius Vytautas Kaniušonis), o visas „greituškės“ personalas nuostabiai greitai prisideda: žaidžiama iš ligonių mirčių atspėjimo, kiekvienam priskyrus tikimybės koeficientą (neatsitiktinai matyti daug ligos istorijų ir rentgeno nuotraukų), ir kas geriausiai atspėja, kuris ligonis bus sekantis suklijavęs pelekus, tas ir laimi pinigus.
Nelošia tik Ieva (aktorė Oona Mekas), kurios vaikas artinasi nuo sunkios ligos prie beveik neišvengiamos mirties, kuriai gydyti reikia pinigų, o pinigus, pasirodo, realiai galima gauti tik iš kraupaus žaidimo, kur žaidėjai (medikai, nepamirškite, tai – medikai!) šaltais veidais aptarinėja, kaip turi būti skaičiuojama mirties totalizatoriuje nėščioji su vaiku – viena, atskirai mama ir atskirai vaikas, ar abu kartu.
Filme daug kas jau yra labai gerai. Tempas tik retkarčiais nusminga į mieguistą lietuvišką (kai išeini parūkyti, o grįžęs – randi ekrane tą patį kadrą; sugalvojau ne aš, bet labai gera mintis), operatoriaus ir dailininko darbas yra išskirtinis, visiškai nebe lietuviškai dokumentinis paprastasis pafilmavimas iš kelių taškų. Šviesa, kryptis, tekstūra kadre – tiek visko gaivaus, taip rūpestingai išdėliota, kad apima džiaugsmas, jog štai pagaliau jis, lietuviškas filmas, kuris nebeatrodo lietuviškas.
Nuostabus ir sprendimas pasirinkti veiksmo vietą Klaipėdoje (nors scenarijus to primygtinai nereikalauja). Daugybė dėkingų postapokaliptinių vaizdų uoste ir gamybinėse patalpose galėtų nesunkiai tvyroti kur nors rūdžių juostoje JAV – Indianoje arba Mičigane, kaip ir sunkus tų žmonių gyvenimas prie tuščio šaldytuvo ir vos veikiančio televizoriaus su „Teleloto“ tiražu. Filmas išvengia standartinių lietuviškų vietos parinkimo sprendimų ir trijų ketvirtadalių viso pabodusio vaizdo stilistikos.
Aktoriai daugiausia džiugina: V.Kaniušonis yra geriausias iš visų, išskyrus nebent epizodinį rusakalbės namų šeimininkės vaidmenį – ji tokia tobulai autentiška, kad šiurpas per nugarą nueina. Melancholiškoji O.Mekas yra pernelyg susireikšminusi, tragiška, save mistifikuojanti ir šitaip tiesianti nereikalingą sąsają su senuoju Lietuvos kinu, kur moterys labai daug grąžo rankas arba tylėdamos žiūri kur nors. Pauzių nereikia bijoti, sako scenaristai, bet šios aktorės personažas daro vien tik jas.
Visi greitosios pagalbos daktarėliai yra puikūs vargo tipažai – negražūs, beviltiški, tik dialogai jiems dažnai įdėti geresni ir išmanesni, nei galėtų žadėti jų išvaizda. Gedulingi pietūs prie nykaus stalo, palydint partrenktą kolegą, perlies kaip šaltas dušas: jūs tokių matėte daug, esate valgę mišrainių ir keptos vištienos, klausę tų tuščių banalybių ir niekada savo noru prie to stalo nesiruošiate grįžti. Nebijokite, teks, ir jūs tai žinote. Gyvenimas ne vien amžinas pavasaris.
Filmas ypač džiugina originalia muzika, gausiai ir dosniai sukurta specialiai „Lošėjui“. Seniai jau nebuvo tokio solidaus garso takelio ne tik lietuviškame kine, bet kine apskritai – ko gero, tik Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“ („Lost In Translation“, 2003) buvo paskutinis mano prisimintas absoliučiai stogą raunančio kinematografinio muzikinio sprendimo pavyzdys. Ir tai buvo daugiau nei prieš dešimtį metų. Ir ne Lietuvoje.
„Lošėjas“ tikrai įeis į šiuolaikinio lietuviško kino istoriją kaip atskaitos taškas, kai filmą jau galima žiūrėti kaip filmą, ir tik kaip jį (o ne kaip savą tautinį projektą, kurį nori nenori reikia mylėti, nes juk savas). Suvokimas, kad tai lietuviškas kūrinys, jau lieka kažkur toli šone.
„Lošėjo“ likutinis lietuviškumas menkai tetrukdo filmui ir juo jau galima džiaugtis kaip paleistu iš dusinančios tautinės analoginės balanos gadynės žabtų. Gal jis bus geros tendencijos pradžia.
Lošėjas / The Gambler, 2014. Režisierius Ignas Jonynas. Scenarijus: Kristupas Sabolius, Ignas Jonynas. Operatorius: Janis Eglytis. Vaidina: Vytautas Kaniušonis, Oona Mekas ir kiti.
