Šalis, kur žmonės kenčia
Kad „Ypatingo poreikio“ teikiamas džiaugsmas būtų suprantamesnis, vertėtų trumpam prisiminti rusišką filmą „Antonas čia, šalia“, matytą kiek anksčiau „Kino pavasaryje“ ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Rusų kino kritikė, šio filmo autorė Liubovė Arkus kantriai fiksavo paauglio autisto istoriją savo šalyje. Ten net ne problemų, o košmariškų tragedijų tankumynas.
Antono tėvas paliko šeimą, vos išaiškėjus, kad gimė nesveikas vaikas. Jie bendrauja, tačiau tik retkarčiais. Antono motina, viena jį išauginusi, susirgo vėžiu, ir nepagydomai. Kokia autizmu sergančio vienišo jauno žmogaus perspektyva Rusijoje? Ligoninės ir internatai, kur prigrūsta sergančiųjų, o nepaklusnesnius laiko pririštus prie lovų.
Izoliacija ir monotoniškas, bukinantis darbas skatina pacientų smukimą dugnan visomis prasmėmis. Visoje didelėje šalyje veikia tik viena asmeninėmis pastangomis įkurta sodyba, kur su protiškai neįgaliais žmonėmis elgiamasi žmoniškai. Bet ten nebeįtilpsi. Kaip išgelbėti vaiką, kurio gabumais, net talentu režsisierė neabejoja, cituodama jo rašytą tekstą: „Žmonės kenčia, skraido, svajoja...“
Liubovė Arkus savo filmu įrodė, kad būtent žmoniškas elgesys sugeba pažaboti ligą. Perėjusi su Antonu kelias specialias įstaigas, pademonstravusi jų personalo bejėgiškumą, net išvogusi Antoną iš vienos netikusios ligoninės, režisierė sugebėjo įtikinti Antono tėvą ir jo naują žmoną priimti jį į savo šeimą. Filmui baigiantis, Antono net išvaizda pakitusi, jis nebeprimena sergančio žmogaus.
Toks nelengvai pasiektas filmo ir Antono istorijos happyend‘as. O Liubovė Arkus nuo to laiko pasišventė autistų reikalams abejingoje savo šalyje. Ji vaduoja naujus antonus nuo jų įkalintojų.
Kelio filmas moters link
Grįžkime į Italiją, kur „Ypatingo poreikio“ dalyviams jau sukėlė nerimą niekaip nepatenkinamas Enea poreikis turėti moterį. Gal tam tikros profesijos damos nors už pinigus sutiktų? Ir Carlo su Alexu, įveikę gėdą kreiptis, pradeda tyrimą. Viena koketiška grupė gatvėje, kita... Beprasmiška. Damos purtosi.
Puikus epizodas: neišku kokios praeities ir amžiaus madam, besirūpinanti prostitučių teisėmis, apšviečia Carlo ir Alexą, kad Italijoje baudžiami tie, kurie organizuoja sekso paslaugą kitam ir net sumoka už ją. Geriau, pataria manieringoji profesijos gynėja, tą reikalą tvarkyti Austrijoje.
Ir prasideda kelio filmas! Trijų vyrų kompanija savo autobusiuku skrieja ieškoti moters į Austriją. Enea laiko įsitvėręs madų žurnalo iškarpą – jis žino, kokios gražuolės jam reikia. Bet Graco viešnamyje, kai jau viskam pasiruošta ir išrinktoji nesipriešina, Enea traukiasi. Žygis žlunga?
Man patinka Carlo ir Alexo požiūris į savo misiją. Jie į ją žiūri rimtai. Supranta, kad jų draugui tikrai rūpi patirti moters artumą, ir kad jam drovu. Ir kad jie čia visai ne linksmintis atvyko. Ir kad viešnamis – ne sprendimas.
Galbūt sprendimą jie ras Vokietijoje, kur viename kaime veikia centras neįgaliesiems, o jame dirbančios psichologės padeda patenkinti net ir lytinį potraukį. Kaip? Vyrai net perklausia: psichoprostitutės?
Net šitas, atrodytų, nemirtingas pokštas filmo kontekste neskamba nešvankiai. Šventos moterys! Todėl ne juokinga, o vėlgi – linksma, nes kelio filmas tęsiasi, problemos sprendimas vėl artėja. Kadras po kadro žiūrinčiuosius „Ypatingą poreikį“ apima tikras sirgalių azartas – mes už Enea ir mes laimėsim.
Nemažai supranta ir išmoksta
Iš tikrųjų tai yra nesėkmių ir nusivylimų, netikėtų atradimų ir susivokimų istorija, ir „ačiū jums, vyrai, už šitą kelionę“, kaip sako Enea, „ per ją aš daug supratau ir išmokau“. Ar tai protiškai neįgalaus asmens išvada?
Nė viename epizode nepasisuka kalba apie tai, kodėl tvirti vyrai Carlo ir Alexas draugauja – draugauja, pabrėžiu, o ne globoja – su autistu, bet pati filmo atmosfera yra atsakymas, kaip ir Liubovės Arkus filme, kaip ir lietuvių dokumentininko Juozo Matonio juostoje „Baltam skersgatvy“ ar prancūzų meistro Nicolas Philibert‘o filme „Maži dideli dalykai“: kažką žodžiais nenusakomo, bet žmogui būtino jie patiria bendraudami su tais drovumo nesukaustytais, kategoriškai atvirais savo filmų dalyviais. (apie J.Matonio filmą: https://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=9390 )
EDOX festivalį, kuris Anykščiuose rodė „Ypatingą poreikį“, organizavo režisieriaus Arūno Matelio kūrybinė grupė „Studio Nominum“. Kartu su filmu jie neatvežė režisieriaus, ir nebuvo ko paklausti, kaip pavyko visa tai nufilmuoti, lyg kažkas ketvirtas, bet nematomas visą laiką būtų buvęs šalia, visose tose labai asmeniškose, įtemptose, neaišku kur pakrypsiančiose aplinkybėse.
Kai, ką pavyko sužinoti apie 32 metų režisierių Carlo Zoratti. Prieš kurį laiką Carlo dirbo savanoriu ir padėjo savo bendraamžiui, tuomet 15-mečiui Enea. Praėjo keliolika metų, Carlo jau buvo režisierius, darantis vaizdo klipus, ir netyčia autobusų stotelėje sutiko 27 metų Enea. Tolimesnis artimas bendravimas išryškino problemą, kuri kankina ne vienintelį Enea, susiformavo filmo idėja, o finansavimo jai ieškota pora metų.
Dabar „Ypatingas poreikis“, Carlo Zoratti pirmasis pilnametražis filmas keliauja per festivalius ir pelno triumfą. Režisierius ir jo herojus dalyvauja premjerose, viešose diskusijose, sąmojis ir toliau juos lydi, o jų darbas padeda įvardinti ir galbūt kažkiek spręsti iškeltą klausimą. Ir visi per tą „Ypatingo poreikio“ kelionę kažką supranta ir išmoksta. Gaila, kad Lietuvoje buvo tik du seansai: Kino sąjungoje ir Anykščių koplyčioje. Tiesą sakant, ko čia gailėtis. Svarbu, kad buvo.
„Ypatingo poreikio“ treileris: https://www.vilma.it/
