Pirmaisiais metais serialas dar sulaukė fantasy žanrą niekinančių atsiliepimų, tačiau keturis sezonus populiarumui vis augant, jau ir kritikai jam pradėjo giedoti vien ditirambus. Iš tiesų, su 18 milijonų žiūrovų ginčytis sudėtinga (tiek žmonių oficialiai žiūrėjo paskutinę ketvirto sezono seriją; be to, „Sostų žaidimas“ yra tarp daugiausiai nelegalių žiūrovų turinčių serialų, tad tikrasis žiūrovų skaičius gerokai didesnis.) Tai daryti drįsta nebent ne itin populiarių tinklaraščių autoriai. Kiti pramogų pasaulio apžvalgininkai mėgina išsiaiškinti, kodėl „Sostų žaidimas“ taip pakerėjo publiką, kad toji, kaip ir „Žiedų valdovo“ laikais, mokosi išgalvotų kalbų, vadina vaikus keistais vardais ir nesigėdija daugiau žinodami apie Vesteroso žemyno nei savo šalies politiką.
Fantasy žanras ir jo populiarumas
Teorinėje literatūroje fantasy žanras visuomet pristatomas kaip neturintis tikslaus apibrėžimo. Anot R. Jackson, fantasy žanro vertė ir yra šis atsparumas apibrėžimams bei išsivadavimas iš realistinei literatūrai būdingų kanonų ir lūkesčių (1), netilpimas į realybės ar galimybės rėmus. T. Todorovas teigia, jog ir visiška realybė, ir visiška fantazija neįmanoma, taigi atsiduriama tarpinėje būsenoje, kuriai būdingos dvejonės ir negalėjimas patikėti. Fantastiniai pasakojimai dažnai vaizduoja įvairius daugiaprasmius reiškinius (haliucinacijas, beprotystę, paranoją, neįprastas seksualines praktikas) ar personažus (pabaisas, mitinius herojus), o skaitytojas paliekamas nežinioje. Neapibrėžtumas paverčia pasaulį neaprėpiamu, milžinišku, tad skaitytojas niekada negali būti tikras, kas atsitiks. Būtų galima ginčytis, kad realus pasaulis taip pat nemažas ir nenuspėjamas, tačiau jį vis vien riboja racionalūs dėsniai, tuo tarpu mes nežinome, kokie įstatymai valdo fantasy pasaulio realybę, – „tos nežinios trukmė ir kuria fantastiškumą“ (2).
Žanrinė literatūra dažnai būna nišinė, nustumta į literatūros pakraščius, jai priskiriamas tam tikras skaitytojo tipas. Moderniojo fantasy žanro populiarumas neatsiejamas nuo J. R. R. Tolkieno knygos „Žiedų valdovas“, kuri, ypač po ekranizacijos, yra tapusi masinės kultūros dalimi. Jau 60 metų fantasy autoriai arba imituoja Tolkieną, arba desperatiškai mėgina nusikratyti jo įtakos. Būtent Tolkieno sukurtas antrinis pasaulis su savita geografija, gyvybės formomis, kultūromis, istorija ir net originaliomis kalbomis padėjo pagrindus vėlesniems fantastiniams pasauliams – tarp jų ir Martino.
Dėl kokių sostų žaidžiama?
Serialas „Sostų žaidimas“ yra dar nebaigtos rašyti „Ledo ir ugnies giesmės“ knygų serijos adaptacija. Veiksmas vystomas Vesteroso žemyne, kuriame „žaidžiama“ dėl valdžios Septyniose karalystėse. „Sostų žaidimo“ erdvėlaikis primena viduramžius: mūšio lauke susitinka kardais ginkluoti riteriai, valdovai gyvena milžiniškose pilyse, mirties bausmės vykdomos minios akivaizdoje, itin svarbi yra dinastijos („šeimos“) garbė ir lojalumas. Personažai – vien didikai arba asmenys, bent minimaliai susiję su valdžia: patarėjai, karo vadai, religiniai vadovai, nesantuokiniai karalių vaikai.
Pagrindinė intriga sukasi aplink sostinę ir geležinį sostą. Mirus karaliui Robertui, sostą užima jo sūnus Džofris, kuris, kaip vėliau paaiškėja, nėra teisėtas įpėdinis. Sukyla visos galingiausios Vesteroso šeimos: jos arba reikalauja, kad į sostą atsisėstų teisėtas valdovas, arba mėgina pasiekti savo žemių nepriklausomybę. Lygiagrečiai pasakojama Šiaurės, kurioje atgyja mitinės zombių tipo būtybės – Kiti, istorija. Šių būtybių invazija, kaip ir ilga žiema (Vesterose metų laikų trukmė varijuoja, žiema apibūdinama kaip laikotarpis, kai pasaulį valdo baimė ir tamsa), grėsmingai artėja. Trečioji pasakojimo erdvė – rytinis Esoso žemynas, kuriame nėra vieno valdovo, gausu laisvųjų miestų, kurių ekonomika (ironiška, bet) paremta vergų darbu. Geografiškai tolimos vietovės susisieja dėl intensyvaus veikėjų judėjimo ir įvairių politinių manevrų.
Vienas svarbiausių Martino pasakojimo bruožų, kaip ir tradicinėje fantastikoje, yra nenuspėjamumas, tačiau Martinas elgiasi itin drastiškai, ypač su savo herojų gyvybėmis. Jo pasakojime gali mirti bet kas – net ir pagrindiniai veikėjai. Šį sprendimą simbolizuoja frazė valar morghulis, viena iš Martino sukurtų kalbų reiškianti „visi žmonės turi mirti“.
Iš kitų fantasy tipo pasakojimų „Sostų žaidimas“ taip pat išsiskiria veikėjų moraliniu ambivalentiškumu: klasikinė gėrio ir blogio kova čia nedažnai baigiasi gėrio pergale, juolab kad gėrį nuo blogio sunku atskirti. Egzistuoja keletas žaidimo, kuriame „arba laimi, arba miršti“, lygmenų: pirmajame veikiama atvirai, konfliktai sprendžiami žodžiu arba kardo mostais, antrajame vyrauja šnabždesiai ir dūriai į nugaras. Niekas nežino, kas laimės. Ir ar išvis įmanoma tai padaryti.
Kas pasikeitė?
Stulbinantis serialo populiarumas verčia susimąstyti, kaip išgalvotas pasaulis sugeba tokiu mastu įsiskverbti į tikrąjį pasaulį. Vieni kritikai priežasčių ieško pasakojimo strategijose, kiti – žiūrovų psichologijoje, treti jį sieja su vaizdavimo būdais ir aktorių meistriškumu...
Fantasy žanras gerbėjų turėjo visada, tačiau tie gerbėjai nešiojo tam tikrą stigmą – įsivaizduojami drakonų, hobitų ir elfų pasauliai, ypač masinėje kultūroje, buvo pašaipiai siejami su užaugti nesugebančiais, socialinio gyvenimo neturinčiais žmonėmis: trisdešimtmečiais, kurie gyvena su tėvais, o laisvalaikiu gamina netikrus kardus ir žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vos pradėtas transliuoti „Sostų žaidimas“ neigiamų recenzijų sulaukė būtent dėl žanro („Kvazividuramžiška, drakonų pilna fantastinė mėšlo krūva“ (3); „Jeigu nesišlykštite „Dungeons & Dragons“ estetika, galbūt serialas jums ir patiks. Visi kiti trokšite, kad HBO vėl pradėtų kalbėti kalbomis, kurių žodynus jau turime“ „4“). Praėjus trejiems metams tokiems kritikams belieka prisipažinti klydus. Neaišku, ar „Sostų žaidimas“ atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje – Vakarų visuomenei pakankamai subrendus ir pripažinus, jog pasakos skirtos ne vien vaikams, ar „Sostų žaidimas“ ir tapo priežastimi, dėl kurios pagaliau buvo visuotinai pripažinta fantasy vertė.
„Sostų žaidimas“ vs. „Žiedų valdovas“
Sunku lyginti šešiasdešimtmetį šiais metais švenčiančią trilogiją ir vos pilnametystės sulaukusią (pirmoji „Ledo ir ugnies giesmės“ dalis išleista 1996 m.), dar teberašomą knygų seriją. Tačiau kartu ir naudinga: lyginant „Žiedų valdovą“ su „Sostų žaidimu“ galima įsivaizduoti išmintingą, karą pergyvenusią senolę ir jauną neramią jos vaikaitę, kuri užaugo jau kiek kitokiame pasaulyje.
Pagrindinis šių kūrinių skirtumas – verčių sistemos. „Žiedų valdovas“ parašytas 1937–1949 m., didžioji dalis – per karą. Galbūt kova už Viduržemį ir nėra Europoje vykusių karų alegorija, tačiau aiški skirtis tarp gėrio ir blogio greičiausiai atkeliavo ne tik iš mitų bei pasakų. „Žiedų valdovo“ pasaulyje galiausiai nugali gėris, tačiau šiai santvarkai nuolat grasinama: pasaulio likimą sprendžia visi ir kiekvienas, raginama pasirinkti vieną iš dviejų moralinių nuostatų ir ja vadovautis.
Tuo tarpu „Sostų žaidimo“ karas – jau kitoks. Taip, kareiviai eina į mūšį, traukia kardus ir pjauna vieni kitiems gerkles, bet jie nebekariauja „gėrio“ ar „blogio“ pusėje. Kiekvienas turi savų interesų ir, nors negalima teigti, kad šiuolaikiniai karai – kai prisidengus kilniais tikslais vaikomasi tik naudos – labai skiriasi nuo XX a. pirmoje pusėje vykusių karų, gėrio ir blogio ribos tikrai atrodo apsitrynusios (užtektų palyginti, kaip pasaulio žiniasklaidoje buvo vaizduojami Antrojo pasaulinio karo didvyriai, išvadavę Europą iš nacizmo gniaužtų, ir kaip – Irako konflikte dalyvavę karininkai ar kariavusieji Vietname).
Abu kūriniai – epiniai pasakojimai, juose gausiai remiamasi Anglijos ir Skandinavijos šalių istorijomis bei mitais, tačiau skirtumų tarp jų daugiau nei panašumų. BBC apžvalgininkė J. Ciabattari kaip panašumą nurodo pagrindinį abiejų epų varomąjį principą: „nužudyk ką nors, kad kažką gautum“ (5). Taip, pasakojimai panašūs tuo, kad veikėjai mėgina pasiekti tai, kas jiems atrodo vertinga. Tuomet galima sakyti, kad „Žiedų valdovas“ ir „Sostų žaidimas“ yra panašūs į visus epinius pasakojimus. Ir pasvajoti apie epą, kuriame neatimama nė viena gyvybė ir niekas nieko netrokšta.
Šių dviejų istorijų veikėjai vis dėlto trokšta, tačiau trokšta skirtingų dalykų. Interneto platybėse „Sostų žaidimas“ kartais vadinamas „Tolkienu suaugusiesiems“ arba „Tolkienu su papais“. Kadangi Tolkienas iš tiesų – bent jau „Žiedų valdovo“ priešistorę pasakojančią knygą „Hobitas“ – rašė vaikams, jo kūriniuose arčiausiai sekso priartėjama bučiniu į kaktą arba paminėjimu, kad gimė vaikas. Tuo tarpu Martino sagoje kūniško geismo ir jo tenkinimo vaizdavimas nuplėšia dangiškas herojų etiketes. HBO garsėja nesibodėjimu rodyti erotines scenas, tačiau „Sostų žaidimo“ kūrėjai taip ne tik pritraukia suaugusiųjų auditoriją, bet ir sumaniai naudojasi nuogo kūno rodymu kaip pasakojimo technika. Terminą sekspozicija (sexposition) pirmą kartą 2011 m. pavartojo televizijos kritikas M. McNuttas“ (6). Juo apibūdinama ekspozicija – tam tikras svarbių žiūrovui faktų pateikimas – vykstanti fone boluojant nuogos moters siluetui ar rodant sekso sceną. Taip pasakojimo eigai svarbi informacija pateikiama tuo metu, kai žiūrovų dėmesys itin koncentruotas.
Ar gausime taisykles?
Kad ir kaip būtų, sulig kiekvienu sezonu serialo žiūrovų daugėja turbūt ne dėl kelių apnuogintų krūtų. Dabartiniame televizijos dramų „aukso amžiuje“ serialai itin vertinami už realybės vaizdavimą: ar tai būtų tradicinė šeima, ar tam tikras istorinis laikotarpis, ar bendruomenėse vyraujančios socialinės problemos. Tuo tarpu „Sostų žaidimas“ siūlo drakonus, neaiškios prigimties būtybes, kardus – taigi, fantaziją. Galbūt viena iš jo – o ir fantasy žanro – populiarumo priežasčių ir yra atotrūkis nuo realybės? Žiūrovai renkasi būti traumuojami išgalvoto, o ne tikro pasaulio, nes netikro pasaulio skausmas lengviau pasimiršta, o kur dar gero pasakojimo suteikiamas malonumas (7).
D. Walteris eskapizmą – troškimą pabėgti nuo realybės – sieja su nuolatine Vakaruose vykstančia idealizmo ir materializmo kova ir klausia, ar nykstant religijos svarbai žmonių gyvenime įsivaizduojami pasauliai siūlo panašaus tipo išsigelbėjimą (8). O gal visiškai priešingą: juk krikščionis – nuolankus Dievo tarnas, suvokiantis savo mažumą, o eskapistas bėga nuo realybės kaip tik norėdamas įgyvendinti savo svajones ir pasijusti visagaliu? Jeigu anksčiau nuo realybės norėjo bėgti tik saujelė keistuolių, ar šiuolaikinio pasaulio realybė pradeda nebetenkinti vis didesnės dalies žmonių?
Įdomu, kad antroji svari priežastis, dėl kurios „Sostų žaidimas“ itin mėgstamas, yra priešinga pirmajai. Žiūrovai nori pabėgti, bet ne per toli – serialo stiprybe laikomas jo artimumas šiuolaikiniam pasauliui. Iki kaulo geri personažai neatitinka realybės, „mums patinka šlakelį blogio savyje turintys herojai; norime, kad manipuliacijos, vykstančios už uždarų durų, būtų pagrindinė serialo ašis (...) [tokie serialai] skirti žmonėms, pavargusiems apsimetinėti, kad tiek jie, tiek politinės institucijos yra normalios“ (9). Panašu, jog „Sostų žaidimas“ atrado receptą, kaip suderinti išgalvoto pasaulio teikiamą malonumą su malonumu, kurį teikia manipuliavimas tradicinėmis pasakojimo strategijomis ir jų taisyklių laužymas.
Televizijos valdovas
2011 m. žurnalas „Time“ įtraukė Martiną į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Galbūt dar negalima vienareikšmiškai teigti, jog „Sostų žaidimas“ pakeitė visuomenės požiūrį į fantasy žanrą, tačiau neabejotina, kad artimiausiu metu šis fenomenas bus išsamiau tyrinėjamas ir sociologiniai tyrimai šia tema tikrai galėtų padėti suprasti gilumines priežastis, o kartu ir visuomeninės paradigmos kitimą. Ar „Sostų žaidimas“ – vienkartinė sėkmė, ar išgalvoti pasauliai tikrai rimtai grasina racionalaus proto diktatui? Ar šiame pigių, greitai paruošiamų ir trumpalaikių produktų pasaulyje žmonės vėl iš naujo atras milžiniškus mitologijos ir istorijos lobius? Atsakymų, kaip ir naujojo „Sostų žaidimo“ sezono, dar teks palaukti.
1 Rosemary Jackson, „Fantasy: The Literature of Subversion“, London, New York: Routledge, 1981, p. 1.
2 Tzvetan Todorov, „A Structural Approach to a Literary Genre“, New York: Cornell University Press, 1975, p. 25.
3 Troy Patterson, „Quasi-Medieval, Dragon-Ridden Fantasy Crap“, https://www.slate.com/articles/arts/television/2011/04/quasimedieval_dragonridden_fantasy_crap.html.
4 Ginia Bellafante, „A Fantasy World of Strange Feuding Kingdoms“: https://www.nytimes.com/2011/04/15/arts/television/game-of-thrones-begins-sunday-on-hbo-review.html.
5 Jane Ciabattari, „What Game of Thrones owes to JRR Tolkien“, https://www.bbc.com/culture/story/20140616-game-of-thrones-debt-to-tolkien.
6 Myles McNutt, „Game of Thrones – „You Win or You Die“, https://cultural-learnings.com/2012/04/08/game-of-thrones-the-night-lands-and-sexposition.
7 Jack Hamilton, „Game of Thrones Should Change How We Think About TV“, https://www.vnews.com/lifetimes/12181602-95/game-of-thrones-should-change-how-we-think-about-tv.
8 Damien Walter, „The Great Escape“, https://aeon.co/magazine/oceanic-feeling/does-fantasy-offer-escapism-or-escape.
9 Andrew Griffin, „House of Cards and Game of Thrones: TV for a nage of villainous heroes“, https://jynnskrifa.wordpress.com/2014/06/18/hoc-got-villains.
