Iki rugsėjo 28-osios sostinėje galima pamatyti geriausius šiuolaikinės dokumentikos filmus, tarp jų – garsaus Ukrainos režisieriaus Sergejaus Bukovskio darbų retrospektyvą.
Atveria slėptus skaudulius
Su kiekvienu nauju filmu šis režisierius stengiasi parodyti paprastų žmonių gyvenimą, atverti ilgai slėptus praeities skaudulius ir žaizdas.
Dokumentinius ir televizijos filmus S.Bukovskis kuria jau daugiau kaip 20 metų, nuo ironiškos, užfiksavusios sovietinės sistemos absurdą ir paprastų žmonių negandas juostos „Rytoj šventė“.
Jos pasirodymas sutapo su tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtomis vykdyti politinėmis ir ekonominėmis reformomis, kai buvo galima lengviau apeiti cenzūrą ir kalbėti apie ideologijos apgavystes, funkcionierių tuštybę.
Pasak režisieriaus, pertvarkos laikotarpis buvo unikalus, paženklintas galingo kūrybinės energijos proveržio: „Galėjai drąsiai eksperimentuoti ir nepaisyti iki tol galiojusios cenzūros, oficialių realybės vaizdavimo standartų.“
Tiki akimirkos tiesa
Visuose S.Bukovskio filmuose keliami esminiai klausimai: „Kas mes esame?“, „Kur einame?“.
Vengdamas tradicinių kino šablonų, režisierius labiau pasikliauja akimirkos tiesa, unikaliais archyviniais dokumentais, retais kino kronikų kadrais, žmonių prisiminimais ar tiesiog tuo, kas atsiskleidžia prieš kino kameros objektyvą.
S.Bukovskis teigia, kad pakeisti ką nors mūsų gyvenime ir šiuolaikiniame kine gali tik stiprus elektrošokas, kuris išjudintų šią „liūdną mašineriją“. „Tačiau niekas nenori nieko keisti, tad mes plaukiame kaip kisielius, ir viskas rieda kažin kur“, – apgailestavo menininkas.
Gal todėl pastaraisiais metais jo sukurti ilgo metražo filmai „Pasakyk savo vardą“, „Gyvieji“ tapo bandymu suprasti, kaipgi viskas vyko iš tiesų.
Įkvėpė kino garsenybė
Žymus Holivudo režisierius Stevenas Spielbergas prieš keletą metų inicijavo išgyvenusių holokaustą liudininkų filmavimus visame pasaulyje. Buvo įrašyta apie 54 tūkstančius pokalbių, tarp jų – ir Ukrainoje.
Būtent S.Spielbergas pakvietė ukrainietį režisierių, kad jis papasakotų ne tiktai apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius ir aplinką, bet ir apie sudėtingus ukrainiečių santykius su žydais.
Prabėgančiuose kadruose – herojų sielvarto akimirkos ir iš akių byrančios ašaros prisiminus nueitus kančių kelius, tačiau jokios isterijos ar grasinimų kruvinu kerštu.
Tie, į kuriuos nukreipiama kamera, išlaiko žmogiškąjį orumą, o žmogus anapus kameros šį orumą gerbia.
Kone sunkiausiu išbandymu režisieriui tapo juostos „Gyvieji“ filmavimas. Jos tema – itin svarbus istorijos tarpsnis, slėptas sovietmečiu, o ir dabar nenoriai prisimenamas, – holodomoras.
Sunkiausias išbandymas
1932–1933 metais Sovietų Sąjungos vadovybė Ukrainoje dirbtinai sukėlė badą, kurio metu mirė nuo 4 iki 7 milijonų žmonių.
Likę gyvieji – jau garbaus amžiaus senoliai ir močiutės, kurių atmintis it upelis pratrūksta žodžių srautu, nuvinguriuoja lyriška liaudies daina.
„Iš pradžių mes buvome nepaprastai naivūs manydami, kad per dieną galėsime įrašyti po tris interviu, – dalijosi prisiminimais režisierius. – Greitai supratome, kad ir vienas pasakojimas gali tęstis iki vėlyvo vakaro. Juk nepasakysi: „Gerai, bobule, eik miegoti, o mes važiuosime.
Reikia kalbėtis, atsekti tas plonytes prisiminimų gijas iš praeities košmarų, kai vaikus šaudė už nuskintą varpos grūdą, o žmonės mirė badu čia pat gatvėje.“
S.Bukovskis teigia, kad ir pats nežino, kodėl jis ėmė nagrinėti šią temą, ir tikina daugiau nieko panašaus nebefilmuosiantis. Didelio optimizmo patirtas žiaurumas nesuteikia.
Kita vertus, režisierius įsitikino, kad žmogus turi nepaprastą dovaną atleisti.
-
11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose vyks iki rugsėjo 28 d.
