1. Christoferis Nolanas: mirusios žmonos („Memento“, „Prestižas“, „Tamsos riteris“, „Pradžia“)
Christoferis Nolanas savo gerbėjų yra mylimas dėl kruopščiai apgalvojamų scenarijų ir filmavimo stiliaus. Tačiau be šių jį išskiriančių bruožų, galima pastebėti ir dar vieną nerimą keliantį motyvą, vis pasirodantį jo filmuose – tai mirusios žmonos. Filmo „Memento“ siužetas sukasi apie tai, kaip vyriškis ieško savo žmonos žudiko (kuri niekaip kitaip filme ir nėra įvardijama tik kaip „Leonardo žmona“), o tai dar papildo istorija apie ponią Dženkins, kurią nužudė jos vyras.
Filme „Prestižas“ galime suskaičiuoti dvi mirusias žmonas, kurių vaidmenis atlieka Piper Perabo ir Rebeka Hall, o tuo tarpu Leonardas DiCaprio yra persekiojamas prisiminimų apie savo mirusią nuotaką Marion Cotillard filme „Pradžia“. Maggie Gyllenhaal personažas filme „Tamsos riteris“ sprogsta po kelių sekundžių, kai tik ištaria „taip“ jai pasipiršusiam vyrui. Naujausias Christoferio Nolano darbas „Tarp žvaigždžių“ dar nepasiekė žiūrovų, tačiau iš pirmųjų anonsų galime spręsti, kad Matthew McConaugh personažo dukra neturi motinos. Ar visa tai galime laikyti Christoferio Nolano žmonos ir jo filmų prodiuserės Emmos Thomas cenzūra?
2. Guillermo del Toro: prisukami mechanizmai (visuose filmuose)
„Labai mėgstu prisukamus mechanizmus“, – 2007-aisiais sakė „Pragaro vaikio“, „Pano labirinto“ ir „Ugnies žiedo“ režisierius, – „Turiu du automatonus: vienas groja violančele, o kitas turi mažutį piltuvėlį ir švilpauja melodiją. Aš mėgstu juos atidaryti ir patikrinti, kaip jie veikia. Savo laiku net esu išardęs kelis laikrodžius.“
Ši aistra neabejotinai gimė iš režisieriaus debiutinės juostos „Kronos“ (tai filmas apie vampyrus ir keistą laikrodžio mechanizmą su vabzdžiu viduje, suteikiantį nemirtingumą). Būtent po šio filmo prisukamas mechanizmas tapo ryškiu motyvu visuose Guillermo del Toro filmuose: ar tai būtų prisukami naciai, pagaminti iš smėlio, „Pragaro vaikyje“, ar žėrinčios pavaros žmonių pilotuojamuose robotuose, vadinamuose Jaegers, „Ugnies žiede“. Ši keista manija pasiekė savo apogėjų „Pragaro vaikyje 2“: auksinė armija, kuri kaunasi galutiniame mūšyje krumpliaračių pilname kambaryje, yra apsupta prisukamų robotų. Žiūrėdami šią sceną, tik ir galite įsivaizduoti linksmą meksikiečių režisierių, besišypsantį už kameros su piktdžiuga.
3. Terry Gilliamas: liliputai („Laiko banditai“, „Brazilija“, „Barono Miunhauzeno nuotykiai“, „Karalius žvejys“, „12 beždžionių“, „Baimė ir neapykanta Las Vegase“, „Daktaro Parnaso fantazariumas“, „Zero teorema“)
Galite vadinti jį liliputų čempionu. 1981-aisiais filmu „Laiko banditai“ (tai filmas apie laiku keliaujančius nykštukus) užbaigęs trilogiją apie vaizduotę, aktorius Jackas Purvis pasirodė dar dviejuose Terry Gilliamo filmuose: „Brazilijoje“ ir „Barono Miunhauzeno nuotykiai“. Liliputai pasirodė ir filme „Karalius žvejys“, o prieš vaidindamas „Daktaro Paranaso fantazariume“ aktorius Vernas Troyeris dar 1998-aisiais filme „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ pasirodė kartu su kitais liliputais.
Tai nuvylė prodiuserę Lailą Nabulsi. „Terris yra pamišęs dėl liliputų, – sakė L. Nabulsi, – Aš nebuvau labai patenkinta, kad tiek daug jų vaidina filmuose... Jie šimtais pasirodydavo kiekvieną dieną per perklausas. Tai varė mane iš proto.“
4. Stevenas Spielbergas: nesantys tėvai („Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“, „Ateivis“, „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“, „Kablys“, „Dingęs pasaulis: juros periodo parkas“, „Pagauk, jei gali“, „Pasaulių karas“, „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“)
Vienas sėkmingiausių režisierių pasaulyje Stevenas Spielbergas paverčia auksu beveik viską, prie ko prisiliečia. Tačiau jis nuolat fiksuoja iš ekrano pasitraukiančius tėvus – ar dėl skyrybų, ar dėl nerūpestingumo, ar net dėl šanso susitikti su ateiviais. Kad ir ką šis Edipo kompleksas reikštų, visai nebestebina faktas, kad tikrasis S.Spielbergo tėvas Arnoldas papuola į darboholikų ir gyvenime nedalyvaujančių tėvų gretas – net nepaisant vėliau sužinoto fakto, kad tai mama kalta dėl tėvų skyrybų. „Net po to, kai sužinojau tiesą, aš kaltinu savo tėvą, – sakė S. Spielbergas 2012-aisiais, – Dėl kažkokių priežasčių, man lengviau buvo kaltinti jį nei kažką, ką aš jau buvau išaukštinęs.“
5. Quentinas Tarantino: moterų pėdos („Bulvarinis skaitalas“, „Džekė Braun“, „Nužudyti Bilą“, „Mirties įrodymas“, „Negarbingi šunsnukiai“)
„Nieko nesakykite man apie pėdų masažą, aš esu sumautas pėdų meistras, - taip kalba Samuelio L. Jacksono personažas Jullis Winnfieldas „Bulvariniame skaitale“. Tačiau žinant kaip Quentinas Tarantino dievina moterų pėdas, tai galėtų tapti daugiau nei motyvu. Jei be jokios priežasties viename šio režisieriaus filme pamatysite moterį be batų, galite nuspėti, kad galiausiai ji liks be pėdos ar net visos kojos.
Q.Tarantino nežabota aistra pėdoms nėra paslaptis – 2010 metais vykusiame privačiame „New York Friars Club Roast“ renginyje aktorė Uma Thurman net leido režisieriui gerti šampaną iš jos prabangių aukštakulnių batelių. Žinoma, čia galime prisiminti ir daug klausimų sukėlusį elektroninį laišką, kuriame jauna moteris Beejoli Shah atskleidžia režisieriaus seksualinius polinkius, vienas jų – laižyti kojų pirštus. Bet tikriausiai tai jokia naujiena žiūrėjusiems daugiau nei vieną Q.Tarantino filmą.
6. Broliai Coenai: klykiantys storuliai („Paprastas kraujas“, „Arizonos auklėjimas“, „Milerio kryžkelė“, „Bartonas Finkas“, „Hadsakerio įpėdinis“, „Didysis Lebovskis“, „O, broli, kur tu?“)
Vienu metu Joelis ir Ethanas Coenai garsėjo ne „Oskaro“ statulėlėmis, o tuo, kad samdė klykiančius storulius. „Buvo laimingos dienos, salotų dienos, kaip jie sakė...“, – citata iš filmo „Arizonos auklėjimas“, kuriame iš tiesų ištisose scenose pasirodo Johnas Goodmanas ir Williamas Forsythas, vaidinantys suglebusius bėglius, klykiančius lyg vaikai.
Tuo tarpu Mario Toscido nesiliauja staugti per visą Jono Polito gangsterio pasirodymą „Milerio kryžkelėje“. Charlio Durningo rėksmingas šuolis nuo Hadsakerio pastato filme „Hadsakerio įpėdinis“ net įkvėpė Eminemo vaizdo klipą, o sumanūs gerbėjai, naudodamiesi brolių Coenų filmų medžiaga, buvo sukūrę šešių minučių trukmės filmuką, kuris neleidžia suabejoti režisierių ištikimybe klykiantiems storuliams.
7. Sofia Coppola: atlaidžios turtingos merginos („Pasiklydę vertime“, „Marija Antuanetė“, „Kažkur tarp ten ir čia“, „Elitinis jaunimas“)
Kaltinimai nepotizmu Francio Fordo Coppolos dukrą lydi visą jos karjerą: tiek kaip režisierės, tiek kaip aktorės. Tačiau Sofia Coppola daugiau nei nusipelnė vietą tarp savo kartos pirmaujančiųjų kino vizionierių. Tačiau jos vizija neapima kitokio tipo charakterių nei išlepintos turtingos merginos, gyvenančios prabangoje.
Scarlett Johansson personažas filme „Pasiklydę vertime“ didžiąją laiko dalį praleidžia karaokės vakaruose ar vakarieniaudama kartu su Billu Murray prabangiame viešbutyje ar šalia jo. Labai nenutolsta ir filmo „Kažkur tarp ten ir čia“ siužetas, kuriame Elle Fanning gyvena „Chateau-Mormont“ viešbutyje su savo tėvu kino žvaigžde. Tai taip nuobodu! Net nesinori pradėti bastytis dvi valandas su Marija Antuanete jos pilyje (net ir „Jaunosiose savižudėse“ viduriniosios klasės seserys Lisbon kamuojasi priemestyje lyg karališkosios šeimos narės).
Belieka tikėtis, kad kuriamoje Soffios Coppolos „Undinėlės“ versijoje bus daugiau scenų, kuriose Arielė bus nepaprastai laiminga vaikštinėdama po pasaulį, o ne leis laiką ką nors užsisakinėdama iš povandeninio pasaulio kambarių tarnybos.
8. Richardas Donneris: nuo pastatų šokinėjantys žmonės („Lemties ženklas 666“, „Supermenas“, „Supermenas 2“, „Vidus yra gyvas“, „Mirtinas ginklas“, „Nauja kalėdinė pasaka“, „Mirtinas ginklas 2“, „Sąmokslo teorija“)
R.Donneris yra mažiausiai autoritetingas ir įprasčiausias režisierius šiame sąraše, tačiau tai neužkerta jam kelio kurti įvairias likimo išdaigas, įvaizdžius siekiant neįprasto ar įdomaus efekto ir žmones, kurie krenta nuo pastatų taip, lyg nebūtų rytojaus. Kai kuriems iš tų žmonių rytojaus ir nėra: prostitutė, krentanti pirmomis „Mirtino ginklo“ sekundėmis iš karto patikrina žiūrovą, mat vėliau beveik pasikartoja panaši situacija, tik pagrindinis veikėjas Rigas spėja pats prisisegti antrankiais prie šoklio nuo stogo. Auklė, pasikarianti ant dvaro stogo atbrailos „Lemties ženkle 666“, ar nesėkmingas Johno Savagio bandymas nusižudyti, po kurio jis liko suluošintas filme „Vidus yra gyvas“. Net Billas Murray, bėgdamas nuo vaiduoklio, pakimba ant vieno Niujorko dangoraižio „Naujoje kalėdinėje pasakoje“.
Tačiau režisierius nepaverčia šokimo nuo stogo liguistu potraukiu: „Sąmokslo teorijoje“ Melas Gibsonas savižudybę prilygins meilei: „Meilė suteikia sparnus. Ji priverčia skristi. Aš net nevadinu to meile. Vadinu tai Džeronima. Kai esi įsimylėjęs, tu šoki nuo „Empire state building“ stogo ir tau jau neberūpi, tiesiog viso kritimo metu šauki „Džeronima“. Visi šie personažai parodo keistą psichologiją, kuria remiasi R.Donneris tarsi norėdamas kažko pamokyti.
9. Terrencas Malickas: žmonės laukuose (visuose filmuose)
Nuo sėkmę žadančio debiuto 1973-aisiais „Nederlingos žemės“ Terrencas Malickas demonstruoja gerai žinomą savo polinkį fiksuoti kilometrus magijos charakterizuojant aktorius (kartais ir skėrių spiečius), judančius, pykstančius ar tiesiog tingiai stovinčius neaprėpiamuose aukštos žolės laukuose. Pokahonta „Naujajame pasaulyje“, motina „Gyvenimo medyje“ ar prancūzė žmona filme „Į stebuklą“ – visos jos simbolizuoja gamtos vaikus, nerūpestingai besisukančius žolėje, besimėgaujančius viso to laisve.
Knygoje „Terrenco Malicko kinematografija“ Ronas Mottramas rašo: „Malickas išnaudoja gamtą ir natūralų jos grožį, taip ji virsta galingu simboliu didesniam gėriui... tai nuoroda į Henrio Deivido Toro transcendentinę gamtos viziją kaip sąsają su gilesne tikrove.“ Tai reiškia, kad Malicko kuriamam personažui ne visada sekasi gerai, nors jis ir šalia gamtos: „Rojaus dienose“ fermeris Samas Shepardas padega savo kviečių laukus prieš pat nosį Richardui Gerui mosuodamas žibintu, o Jaredo Leto ir Jimo Cazavielo personažai nušaunami banguojančioje pievoje „Plonytėje raudonoje linijoje“.
10. Dario Argento: seksualinėse situacijose nufilmuota dukra („Trauma“, „Stendalio sindromas“, „Operos fantomas“, „Trečioji motina“, „Drakula 3D“)
Aktorės Asios Argento tėvas Dario tapo italų siaubo žanro „giallo“ (tai žanras apimantis kiną ir literatūrą ir pasižymintis kriminalo, siaubo, erotikos ir mistikos elementais) karaliumi po to, kai pasirodė jo klasikinė juosta „Suspiria“ (1977). Tačiau iš tiesų Italiją jis šokiravo 1993-aisiais sukūręs filmą „Trauma“, sukėlusį tikrą skandalą dėl to, kad filme nuoga nusifilmavo režisieriaus šešiolikmetė dukra. Vėliau Asia nesibodėjo nuoga pasirodyti ir dar keliuose tėvo filmuose: „Operos fantome“, „Stendalio sindrome“, „Trečiojoje motinoje“ ir „Drakuloje 3D“.
„Operos fantome aš praradau nekaltybę matant tėvui, – sakė Asia 2001, – Tai aukščiausias Elektros komplekso laipsnis! Nors taip pat yra šiek tiek ir Edipo komplekso požymių, nes mano tėvas atstojo man motiną daugybe būdu, tikriausiai net labiau nei tėvą.“
Pagal www.vulture.com parengė Karolina Augevičiūtė
