S.Bukovskio nuomonė apie autorinį kiną gana pesimistiška: „Pats nufilmavai, pats sumontavai, pats pasižiūrėjai. O jei dar ir draugai pamatė, manyk, kad gavai „Oskarą“ visose nominacijose.“
Tačiau filmų sukurta daugiau nei pusė šimto, apdovanojimų sąrašas taip pat solidus. Ir realijos, užfiksuotos 35 mm, o vėliau – skaitmeninėje juostoje, byloja apie gyvenimo grožį, absurdą ir kančią, nuolatines tiesos paieškas... Slenkančiuose kadruose – Ukrainos platybės, jos žmonių liudijimai ir pasigirstanti daina, kai gerklę ima spausti ašaros ir nebėra kaip išsakyt, kas buvo...
– Pradėjote filmuoti pertvarkos, tai yra didžiųjų tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo reformų, laikais. Kaip politiniai, ideologiniai pokyčiai veikė jūsų kūrybą?
– „Perestroika“ – unikalus laikas: filmavo, kas tik norėjo, ir už tai net pinigus mokėjo. Jokių „treatmentų“, „pitčingų“, „tyzerių“ ir „treilerių“, taip pat tuščių susitikimų su „svarbiais“ žmonėmis, Cezario salotų ir latės kavos – nieko nebuvo. Gėrėme tik degtinę už 3 rublius 62 kapeikas, užkąsdavome „Daktariška“ dešra su batonu, siuntėme vyriausybę „ant trijų raidžių“ ir, svarbiausia, ryte galvos neskaudėjo!
Paskui buvo išgyvenimo laikotarpis. Jis, tas laikotarpis, tęsiasi ir dabar. Nesu jau toks senas, bet vis dėlto jaučiuosi brontozauras.
Kartą parodžiau vienam ukrainiečiui, labai svarbiam prodiuseriui, filmą „Rytoj šventė“ – jis nė velnio nesuprato ir tą garbingai prisipažino.
(„Rytoj šventė“ – 1987 metais sukurtas debiutinis S.Bukovskio filmas. Gavęs užduotį sukurti apybraižą, regis, beviltiška propagandine sovietine tema – apie provincijos paukštyne dirbančius žmones - S.Bukoskis sukūrė filmą apie visišką sovietinės visuomenės socialinę krizę. Vietoj tipiškos socialistinio darbo reperezentacijos filme parodyta paukštyno darbuotojų beviltiška kasdienybė, gyvenimas nušiurusiame bendrabutyje, primenančiame vištidę. – Red.)
Taip, tikriausiai laikas iš dalies pakeitė mane, mano elgesį: šiandien, jei nebūsi paklusnus berniukas, daug ginčysies, o dar blogiau - konfliktuosi, tavo šansai dirbti savo darbą bus menki.
Trejus metus nieko nefilmavau. Dabar vėl filmuoju, ačiū Dievui. Valgau tas pačias Cezario salotas, geriu ispanišką vyną ir su slapta panieka šypsausi viršininkams.
- Jau pirmuosiuose filmuose „Rytoj šventė“, „Stogas“ nepaisote tradicinių kino šablonų ir stengiatės parodyti tikrą paprastų žmonių gyvenimą. Ar tiesa, kad kurdamas kiekvieną naują filmą stengiatės atrasti savo kino kalbą?
- Norėjau išvengti diktoriaus teksto. Nuo jo stipriai pykino! Apie kalbą niekada nagalvojau. Mes paprasčiausiai kvailiojome – filmavome ir nesirūpinome, kaip papasakoti istoriją, kokia filmo žinia ir kokį dramaturginį posūkį padarysime, kokius jis pasieks reitingus, ar supras mus publika... Laimingi buvome žmonės. Mes ne filmavome - mes skraidėme!
– Vadinasi, filmavimas buvo gryna improvizacija?
– Taip, improvizacija nuo pat pradžių iki galo. Filmo „Rytoj šventė“ scenarijus keletą metų voliojosi studijoje. Niekas jo neėmė. Jame buvo pasakojama, kad paukštyne kartkartėmis būtina profilaktika - sanitarinis sprogimas. Antraip vištos nugaiš. Būtent taip ir vadinosi scenarijus – „Sanitarinis sprogimas“. Iš serijos: varžtai ir veržlės su pomidorų padažu. Nuvykome su operatoriumi į paukštyną, pasižiūrėjome ir išmetėme scenarijų į šiukšlių dėžę. Gegužės pirmoji liko kaip
pagrindinis įvykis.
Tuomet gamyklos užkampyje pamatėme šventinį automobilį su višta ir supratome – mums pasisekė! Raitėmės ant žemės iš juoko. Šiuo atveju turiu savo teoriją – bent vieną kartą filmuojant pasiseks. Svarbiausia būti atviram ir pasitikėti gyvenimu, o ne rankomis ir kojomis grūsti realijas į savo „unikalų“ sumanymą.
Žinoma, šiandien, kada prodiuseris kvėpuoja tau į sprandą, rodo į skaičiuotuvą ir vaikosi lazda sakydamas: „To nebuvo scenarijuje“, improvizuoti kur kas sunkiau. Tokie laikai.
Beje, ano paukštyno direktorius turėjo gauti socialistinio darbo didvyrio vardą. Negavo. Įsivaizduoju, kad iki šiolei griežia ant manęs dantį. O žmonės netrukus įsikėlė į naujus butus. Po filmo Ukrainos komunistų partijos komitete kilo didelis skandalas. Bet aš daugiau nieko nedemaskuoju. Geriau filmuoti tokius herojus kaip Serioža.
– Kaip surandate savo herojus? Kaip jie veikia patį filmavimo procesą? Juk daugumoje jūsų filmų atsiskleidžia žmonės, kurie pergyveno pragarą...
– Kas kartą vis kitaip. Filmuodami juostą „Gyvieji“ organizavome plataus masto tyrimą. („Gyvieji“ – filmas apie 1933-iaisiais sovietų dirbtinai sukeltą badą Ukrainoje. – Red.). Holodomoro liudininkų beveik nebeliko. Kelios grupės dirbo tuose Ukrainos regionuose, kurie ypač nukentėjo nuo bado. Vis dėlto žmonių suradome. Tai kruopštus darbas.
Viena filmo heroje tapo senutė Polia, mūsų vairuotojo močiutė. Atvykome pas ją. Pritrenkiantis charakteris. Motoras! Kamera! Filmuojam! Taigi, ir taip atsitinka.
Kartais mes nepastebime, kad visa, kas nuostabu, yra šalia - važiuojame į pasaulio kraštą, o herojus gyvena gretimame bute už sienos. Draudžiu asistentams ieškoti jų internete. Yra daug kitų būdų ir galimybių.
Dabar, filmuodami juostą apie roko grupę „Elzės okeanas“, nusprendėme personifikuoti auditoriją, kuri ateina į stadioną paklausyti Sviatoslavo Vakarčiuko dainų. Suprasti juos. Pasikalbėti su jais. (Žinoma, tai tiesioginė užuomina į režisieriaus Jurio Puodnieko filmą „Ar lengva būti jaunam“ – mažai kas šiandien prisimena tą garsųjį filmą). Suprantate - tai tūkstančių tūkstančiai, pilni stadionai patriotiškai nusiteikusių gerbėjų. Įspūdingas reginys!
Per koncertus dalijome vizitines korteles, kvietėme dalyvauti atrankoje. Atėjo daug norinčiųjų. Nufilmavome. Kai kuriuos pasirinkome. Tačiau kažkuriuo momentu staiga prisiminiau savo kaimyną. Jis – kaimo kalvis, bitininkas ir visų galų meistras. Drovus, kuklus žmogus. Prieš penkerius metus pateko į avariją ir tapo neįgalus – juda tik su vežimėliu. Prieš metus mirė jo žmona. Liko vienas su dviem vaikais.
Bet Serioža – toks jo vardas – nepasidavė! Toliau kalviauja, remontuoja mašinas, augina vaikus. Kaip galima praeiti pro tokį herojų? Ypač kai „E.O.“ muzika nuolat skamba jo kieme. Seriožą kartu su jauniausiu sūnumi Alioša nuvežėme į koncertą Kijeve. Jie buvo laimingi.
– Vienu filmo „Pasakyk savo vardą“ prodiuserių tapo Stevenas Spielbergas. Kaip prasidėjo jūsų bendras darbas?
– Pirmą kartą S.Spielbergą pamačiau Kijeve, premjeroje. Dirbti kartu pakvietė prodiuseris Markas Edvardsas. Tokia buvo vienintelė S.Spielbergo sąlyga – filmuoti apie holokaustą Ukrainoje turėtų ukrainietis režisierius. Iki to laiko S.Spielbergas inicijavo liudininkų filmavimą visame pasaulyje. Iš viso buvo įrašyta apie 54 tūkstančius interviu. Ukrainoje – apie 4 tūkstančius. Vėliau jis nusprendė pagal šiuos pasakojimus sukurti filmą.
M.Edvardsas susitiko su trimis ukrainiečiais režisieriais, įskaitant ir mane. Parodžiau jam savo filmus: „Rytoj šventė“, „Stogas“ ir keletą serijų iš dokumentinio serialo apie karą „Karas. Ukrainos sąskaita“. Markui jie patiko. Štai tokia istorija.
– Ką jums reiškia istorinė atmintis ir kodėl renkatės tokias sudėtingas temas?
– Filmą „Pasakyk savo vardą“, kurio premjeroje dalyvavo S.Spielbergas, pamatė ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka.
Tuo metu jis buvo rimtai ir tikrai nuoširdžiai susirūpinęs dėl holodomoro Ukrainoje ir daug padarė, kad šis laikotarpis nebūtų pamirštas. Jis palaikė filmą „Gyvieji“, kuris pasakojo apie baisios tiesos slėpimą.
Pasaulis žinojo apie tragediją. Diplomatiniuose sluoksniuose visi žinojo ir buvo lygiai taip pat sunerimę kaip šiandien. Darbas jų toks – nerimauti. O kas vyko paskui, visiems žinoma. Stalinas, Hitleris. Karas.
– Kaip vertinate įvykius Ukrainoje?
– Ukrainoje vyksta karas, kuriame dalyvauja Rusijos reguliarieji kariniai daliniai. Kaip ir 1933 metais pasaulio bendrija labai
sunerimusi. Vitalijus Čiurkinas Jungtinėse Tautose meluoja net nerausdamas, o jo klausoma. Suprantu, tai diplomatijos kalba. Branduolinis mygtukas įpareigoja klausyti niekšų. Tačiau jei pasaulis nesustabdys Vladimiro Putino, viskas gali baigtis liūdnai. Pasauliui.
