Reportažas iš Venecijos: žiuri vadovavosi keistais principais

Svarbiausius apdovanojimus žiuri skyrė pagyvenusiems režisieriams, kurie nėra iškovoję tarptautinio pripažinimo, neturi skambių titulų arba senokai mėgavosi pjedestalu.

Švedų kino maestro R.Anderssono tragikomiška drama „Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą“ Venecijos nugalėtojų komandą, sudarytą iš Kanų pramestinukų (Mike’o Leigh „Vera Dreik“, Ango Lee „Kuprotas kalnas“).

Nors šių metų balandį Kanų festivalio meno vadovas Thierry Fremaux užsiminė, kad perfekcionistas R.Anderssonas vis dar tobulina savąjį „Balandį“, tačiau Venecijos apdovanojimų išvakarėse visi žinojo nemalonesnę tiesą, kad Kanai tiesiog nenorėjo priimti švedų filmo.

Silpnokos konkursinės programos kontekste šešerius metus lauktas „Balandis“ išsiskyrė aukšta menine kokybe ir pavergė vieną nusivylimą po kito skaičiavusių kritikų simpatijas.

Gyvenimo prasmės ieškojimų trilogiją užbaigęs R.Anderssonas pateikė sau būdingą ir kruopščiai puoselėtą absurdiško humoro stilių, kuris suveikė intelektualių komedijų stokojusioje Venecijoje.

Linksmas, liūdnas, kuriozinis, minimalistinis, niekur neskubantis filmas pažėrė juokingų ir įdomių situacijų su istoriniais nukrypimais (Švedijos karalius Karolis XII išjoja mušti rusų prie Poltavos, bet grįžta nuleidęs vėliavas) ir tragikomiškais susitikimais su mirtimi.

Tiesą sakant, trumpus anekdotus ir nuobodžiai pasikartojančias istorijas sujungianti draminė komedija nėra tobula. Venecijos festivalio komisijai vadovavęs Alexandre’as Desplat abejotinus sprendimus pagrindė bandymu išaukštinti kino poetiškumą ir humaniškumą, bet vengti sąsajų su politinėmis aktualijomis.

Tačiau išėjo taip, kad devyni autoritetingi žinovai paskirstė apdovanojimus pagal prioritetus, kam šiandien labiau reikia prizo.

Keista ir apmaudu, kad komisija aklai ignoravo išradingiausią, techniškai sudėtingiausią ir neabejotinai geriausią festivalio filmą – juodąją teatrališką komediją „Žmogus-paukštis“.

Meksikiečių kilmės režisieriaus A.G.Inarritu („Meilė – tai kalė“, „21 gramas“, „Babelis“, „Biutiful“) nenaudai tikriausiai suveikė anksčiau jo iškovoti titulai ir Venecijoje užsitikrinta sėkmė. Be to, apdovanojimų jis dar pelnys „Auksiniuose gaubliuose“ ir „Oskaruose“.

„Žmogus paukštis“ energingai iliustruoja keturias lemtingas aktoriaus veterano dienas prieš spektaklio premjerą Brodvėjuje. Jis susikrovė populiarumą ir milijonus vaidindamas pasaulį gelbėjantį superherojų, bet dabar mėgina užsitarnauti intelektualios publikos meilę jautria pjese apie sudėtingus žmonių santykius.

Monologai su sąžinės balsu grimo kambaryje. Mistiniai sugebėjimai valdyti procesą antgamtiniu talentu. Intrigos užkulisiuose. Režisieriaus susikaupimą išderinantys pasimatymai su buvusia žmona, priklausomybę narkotikams besigydančia dukra, dabartine širdies dama ir kitam aktoriui atsidavusia meiluže. Visa tai įkaitina repeticijas ir peržiūras.

Iš pamirštų aktorių klano prisikėlęs fantastiškas Michaelas Keatonas vaidina pribloškiamai. A.G.Inarritu nepriekaištinga režisūra įgyvendino neįmanomus dalykus. Operatorius Emmanuelis Lubezki („Gravitacija“) nufilmavo dar vieną šiuolaikinio kino stebuklą.

Suprantama ir aišku, kad 71 metų R.Anderssono pergalę nulėmė papildomi argumentai, kad kritikų mėgstamam režisieriui niekada nesisekė festivaliuose. Be to, jis jau ne kartą skelbė apie ketinimą baigti karjerą.

Ekscentriškam švedų senukui neabejotinai reikėjo skambaus titulo gulbės giesmei, jei iš tiesų jis nusprendė išeiti į pensiją.

Kad ir kaip būtų, ilgai anonsuotas, ažiotažą kūręs ir atidėliotas „Balandis“ prilygsta ryškiam metų kino įvykiui, kurį būtina pamatyti ir įvertinti savo akimis.

Lietuviška festivalinė premjera turėtų įvykti jau lapkritį. Būtų nuostabu, jei Europos kino forumas „Scanorama“ sugalvotų atvežti pilną R.Anderssono trilogiją kartu su tragikomedijomis „Dainos iš antrojo aukšto“ (2000 m.) ir „Tu gyvendamas džiaukis“ (2007 m.). Dokumentika – aukštumoje

Didysis žiuri prizas teoriškai irgi iškeliavo į Skandinaviją, nes amerikiečių režisieriaus Joshua Oppenheimerio dokumentinio filmo „Tylos žvilgsnis“ biudžetą suformavo Danijos, Suomijos, Norvegijos finansuotojai.

Vienoje svarbiausių ir įsimintiniausių Venecijos premjerų narsiai žvelgiama nepatogiai tiesai į akis. Nuo 1965-ųjų Indonezijos „komunistų“ genocido nutekėjo daug laiko, tačiau šiurpūs karo nusikaltimai nepalieka ramybėje giminaičius ir artimiausius šeimos narius praradusių žmonių.

Labiausiai šokiruoja, kad negailestingi genocido vykdytojai ramiai gyvena nenubausti, nejaučia sąžinės graužimo, slepia siaubingą tiesą, giriasi žudynių subtilybėmis ir net postringauja grasinimais pakartoti nepatinkančių sistemai piliečių valymo procedūrą.

Prieš dvejus metus išleidęs „Oskarui“ nominuotą ir neteisingai be apdovanojimo paliktą dokumentinį filmą „Žudymo aktas“ režisierius grįžta pasinaudoti draugystės privalumais ir prispausti prisipažinimams kaltės nejaučiančius pensininkus.

Taiklius klausimus čia užduoda širdgėlos kutenamas, bet jokios agresijos neskleidžiantis žiauriai nužudyto jaunuolio brolis. Provincijos kaime jis dirba akių gydytoju ir lanko gyventojus, tikrindamas regėjimą ir rinkdamas reikalingus duomenis akinių gamybai.

Akinių simbolika tarsi priverčia žudikus pamatyti tai, ko jie nenori pripažinti ir ką bando amžiams nusinešti į kapus.

„Tiesos žvilgsnis“ nugalėjo bendrame italų ir užsienio kino kritikų reitinge, bet profesionalieji vertintojai principingai stengėsi išvengti aktualios dokumentikos triumfo antrus metus iš eilės po italui Gianfranco Rosi („Šventasis greitkelis“) atiduoto „Auksinio liūto“.

Rusų kino veteranas Andrejus Končialovskis negalėtų skųstis premijų ir pripažinimo stoka, tačiau per pastaruosius metus jis jautėsi primirštas dėl nesėkmingų komercinių reginių („Spragtukas 3D“).

Venecija saugo draugiškus ryšius su režisieriumi nuo jo 1966 m. debiuto Lido saloje – 2002 m. pašlovino jį Didžiuoju žiuri prizu už „Kvailių namus“ su Vladu Bagdonu ir dabar nepagailėjo Sidabrinio liūto už geriausią režisūrą.

76 metų A.Končialovskis stulbina nuo normalios civilizacijos atitrūkusio kaimo tylaus gyvenimo subtilybėmis.

Keiksmažodžių nevengiančioje tikroviškoje dramoje „Baltosios paštininko Andrejaus Triapicino naktys“ jis meistriškai kuria pusiausvyrą tarp autentiškos dokumentikos ir vietinių gyventojų pagal scenarijų suvaidintų situacijų.

Užfiksuoti vaizdai prie milžiniško ežero Šiaurės Rusijoje, šalia raketas išleidžiančio Plesecko kosmodromo ir primityvia buitimi be vandens šaltinių, interneto, mobiliojo ryšio užsieniečiams pasirodė pernelyg egzotiški. Į savo plačius tinklus ypatingo skonio žuvies nepagavę Toronto žvejai šiandien turėtų graužti nagus po reikšmingo ir pelnyto prizo.

Daugiau abejonių kyla dėl italų režisieriaus Saverio Costanzo ekologinės dramos „Alkanos širdys“ dvigubo šlovinimo. Veganus ir vegetarus agresyviai puolantis filmas nesimėgavo gausiu palaikymu ir dėl suprantamų priežasčių papiktino žiūrovus, kuriems artimą gyvenimo būdą jaunasis autorius kritikuoja gąsdindamas paranojiško siaubo trilerio ingredientais.

Panašu, kad komisijoje sėdėjo žaliavalgių propaguojamoms maitinimosi idėjoms nepritarianti dauguma. Jie netgi išsiderėjo su organizatoriais dėl kompromisinės išlygos griežtai surašytose taisyklėse, kad kiekvienas oficialaus konkurso filmas gali gauti tik vieną prizą.

Nesuprantamas užsispyrimas ignoruoti geriausią karjeros vaidmenį sukūrusį, „Oskaro“ nominacijų favoritu iškilusį ir Venecijos aktorių konkurse dominavusį Holivudo veteraną Michaelą Keatoną (užmirštajam „Žmogaus-paukščio“ lyderiui reikėjo prizo lygiai taip pat, kaip ir R.Anderssonui) baigėsi smarkiai populiarėjančio amerikiečių televizijos žvaigždūno, bet mažiau žinomo Europoje talento Adamo Driverio (prieš Venecijos premjerą jis šventė nominaciją „Emmy“ premijai už pasirodymą TV seriale „Merginos“) triumfu.

Aktorius vaidina jauną tėvą, kuris didvyriškai bando išgelbėti naujagimį sūnų iš maniakės veganės mamos glėbio. Moteris paranojiškai izoliuoja berniuką nuo bet kokių vaistų, būtinų vitaminų, saulės spindulių, neva kenksmingo gryno oro ir kūdikiams reikalingo maisto netgi girdėdama gydytojų įspėjimus apie gyvybei gresiantį pavojų.

„Volpi“ taurės savininkei charizmatiškajai italei Albai Rohrwacher šie metai klojasi neįtikėtinai sėkmingai, nes ji atliko pagrindinį vaidmenį Kanų festivalio Didžiuoju žiuri prizu apdovanotoje sesers Alice Rohrwacher dramoje „Stebuklai“.

Žymiai žaismingiau ir juokingiau žaliavalgius naikino siaubo trilerių veteranas Joe Dante („Gremlinai“). Antiromantinėje šiurpioje komedijoje „Laidojant mylimąją“ helovyninių suvenyrų pardavėjas dėl begalinės meilės bando taikytis prie sužadėtinės propaguojamo žalio gyvenimo būdo, tačiau jam trūksta kantrybė.

Vaikinas suorganizuoja atsisveikinimo pasimatymą ir juodai užknisusią veganę draugę partrenkia autobusas, tačiau ji nepamiršta pažado „mylėti amžinai“ ir išsiknisa iš kapo sekso ištroškusios zombės pavidalu.

Ne konkursinėje programoje startavęs pramoginis filmas galėtų sudominti mūsų platintojus, nes jame šmaikščiai dera lietuviškam komerciniam repertuarui reikalingi dalykai: mūsų žiūrovai mielai renkasi meilės trikampių intrigas pasimatymams kine ir nesibaimina žiūrėti kraujo fontanais trykštančių siaubo trilerių.

Repertuariniams seansams idealiai tiktų netikėčiausią Venecijos siurprizą supakavęs Holivudo veteranas Peteris Bogdanovichius. Iš 12 metų nerežisavusio pensininko niekas nelaukė stebuklų, o jis sugebėjo nustebinti senamadiškais romantinių meilės, geismo, aistros ir neištikimybės nesusispratimų galvosūkiais, kuriuos juokingoje komedijoje „Ji tokia linksma“ pasimėgaudami gliaudo populiarūs ir graibstomi aktoriai Owenas Wilsonas, Jennifer Aniston, Rhysas Ifansas.

Apdovanotųjų sąraše netikėtai atsidūrė garsiausia islamiškajame Irane kurianti, bet Vakarų pasaulio žiūrovams nepažįstama režisierė Rakhshan Bani-Etemad. Nesusijusių situacijų rinkinys „Istorijos“ atidengia seniai nutiražuotas ir dažnai kituose Irano filmuose apnuoginamas skaudžias temas.

Nepriklausomą Irano kiną platinantis Mohamadas Attebai paaiškino intriguojančias paslaptis, kad visi naujausios dramos veikėjai yra glaudžiai susiję su ankstesniais režisierės filmais, jų poelgių motyvacijos įgauna absoliučiai kitokią prasmę, kai esi susipažinęs su praeitimi.

Didžiausia problema, kad „Istorijose“ užslėptų subtilybių nelemta suprasti režisierės kūrybos nemačiusiems žiūrovams, o prestižiniuose festivaliuose Rakhshan Bani-Etemad vieši itin retai. Todėl ir prizas už geriausią scenarijų nuskambėjo pritemptai. Vargu, ar bent vienas komisijos narys turėjo progos patirti 1986 – 2006 metais sukurtus retai filmus.

Vertingas Žiuri prizas turkų debiutanto Kaano Mujdeci provokuojančiai dramai „Sivas“ suteikia galimybę pasvarstyti, kiek daug filmo likimui reiškia visuotinė neapykanta. Paties žemiausio reitingo nuobaudą kontroversiškam kūriniui nulėmė ne turinys ar neprofesionalių aktorių vaidyba, bet drastiškai vizualizuotos kovinių šunų kautynės.

Tokios reakcijos skatina išvadą, kad festivaliuose dalyvaujantys kino kritikai ypač myli keturkojus draugus ir radikalūs vaizdai juos apakina nepastebėti stipriųjų filmo apie jautrią vienuolikmečio berniuko draugystę su kruvinoms dvikovoms treniruojamu kalnų aviganiu vertybių.

Jau iškentėjus pripažintų meistrų Fatiho Akino („Pjūvis“), Abelio Ferrara’os („Pasolini“), Xaviero Beauvois („Šlovės kaina“), Benoit Jacquet („Trys širdys“), dažnai kuriančių amatininkų Davido Gordono Greeno („Manglehornas“), Andrew Niccolo („Teisingas nužudymas“) fiasko norisi įsivaizduoti, kokia gi būtų Venecija, jei meno vadovui Alberto Barberai užtektų drąsos atlaikyti spaudimą ir ištarti griežtą „ne“ filmams, kurių visi laukė su nekantrumu ir milžiniškais lūkesčiais?

Jis viltingai suteikė progą nebūtiniems ir labai blogiems prancūziškiems filmams, kurie atėmė vietas iš debiutantų ir netituluotų tautiečių. Toronto liaupsės abiejų didžiųjų renginių atstumtų režisierių Mia’os Hansen-Love muzikinei biografinei dramai „Rojus“ ir madingojo Francois Ozono provokacijai „Nauja draugė“ jau džiugina San Sebastiano kino festivalį, kuris teisingai nesivaiko pasaulinių premjerų ažiotažo, bet kokybiškiau pasirenka vertingesnius pasiūlymus.

Festivalio oficialų konkursą neabejotinai praturtintų antroje pagal svarbą programoje „Horizontai“ lengvai nugalėjusi ir Luigi de Laurentiiso vardu pakrikštytą geriausio debiuto titulą (100 tūkst. JAV dolerių) nustvėrusi humaniška drama „Teismas“.

Niekam negirdėtas režisierius Chaitanya Tamhane’as demaskuoja eilinių Indijos piliečių bejėgiškumą apsiginti visagaliuose teismuose. Žmogaus teisių problemas giliai kapstanti nuoširdi drama užsimena apie švietimo spragas ir aukštas pareigas užimančių pareigūnų nebaudžiamumą, stebi teismo procesų dalyvius privačiuose gyvenimuose po darbų ir suteikia progą įsitikinti, kad Indijoje yra ne tik puošnus, šokantis ir dainuojantis Bolivudas.

Medikų abejingumą, policijos nesugebėjimą pastebėti akivaizdžių įkalčių ir kitas socialines neteisybes kritikuojančios kroatų dramos „Tokios yra taisyklės“ šokoterapiniu išbandymu primins, kad visiškai panašiai gyvename Lietuvoje ir kokia trapi yra gyvybė.

Paauglys sūnus grįžta namo sumuštas po naktinių pramogų Zagrebe, pasislepia kambaryje bijodamas tėvų reakcijos ir pats nesugeba įvertinti traumos rimtumo. Kiek vėlesnis vizitas į ligoninę baigiasi gydytojų siuntinėjimu iš kabineto į kabinetą be konkrečios diagnozės, kol vakare vaikinas netenka sąmonės ir atsiduria komoje.

Mobiliuoju telefonu nufilmuota egzekucija ir ant plauko pakibusi gyvybė nesudomina policijos tyrėjų, kuriems reikalingiau įsidėti į stalčių ant popieriaus surašytą prašymą.

Įkvepiančio pozityvo ir uždegančių emocijų nepagailėjo „Kritikų savaitei“ pasirinktas italų ir slovėnų bendros gamybos dokumentinis filmas „Šokiai su Maria“ apie pasaulinės šlovės tango šokėją Marią Fux.

90-tąjį jubiliejų perkopusi senutė Buenos Aireso bute aktyviai organizuoja treniruotes jauniems šokėjams ir terapijos sesijas, kuriose muzika ir šokių judesiai padeda pagerinti sveikatą bei psichologinę savijautą. Tango žavesys, nereali muzika, įspūdinga choreografija ir nepaprasta gyvenimo istorija užburia nuo pirmojo kadro.