Tai juosta, pareikalavusi išskirtinio pagrindinių vaidmenų atlikėjų – Marlono Brando ir Marijos Schneider – atsidavimo. Savo erotinėmis scenomis sukėlęs milžinišką pasipiktinimą, šis filmas režisieriui kainavo Italijos pilietybę.
1972 m. „Paskutinį tango Paryžiuje“ pradėjus rodyti Prancūzijos kino salėse, žiūrovai stovėdavo net porą valandų eilėse prie kasų. Prieštaringai sutiktas filmas vadintas vienu didžiausių emocinių patyrimų kine, atvira pornografija ir naujos seksualinės revoliucijos pradžia. JAV kino kritikė Pauline Kael jau tada nuspėjo, kad tai bus filmas, dėl kurio žmonės kivirčysis tol, kol egzistuos kinas.
Štai Italijos teisėsaugos institucijoms tuomet labai greitai tapo aišku, kaip reikėtų traktuoti visuomenę šokiravusį filmą ir jo autorių. Praėjus bene savaitei po juostos pasirodymo Italijoje, buvo konfiskuotos visos filmo juostos, o režisierius nuteistas keliems mėnesiams už „chuliganizmą“. Penkeriems metams iš jo buvo atimtos pilietinės teisės. Į Italijos kino teatrus „Paskutinis tango Paryžiuje“ grįžo tik po 15 metų.
Pasak „Skalvijos“ programos sudarytojos Sonatos Žalneravičiūtės, erotinių filmo scenų pakurstytas skandalas nukreipia dėmesį nuo pagrindinės režisieriaus idėjos. „Paskutinis tango Paryžiuje“ – vienas dramatiškiausių filmų apie žmogaus vienatvę ir bandymą ją ištverti. Ką tik žmoną praradęs amerikietis bando vaduotis iš jį apėmusios nevilties leisdamasis į atsitiktinius santykius su jauna prancūzaite. Jai šie santykiai – tik patirties teikianti intriga. Jam – naujos meilės iliuzija.
Pagrindinį vaidmenį garsioje juostoje atliko vienas geriausių visų laikų aktorių M.Brando, kurį labiausiai išgarsino Vito Korleonės vaidmuo kriminalinėje sagoje „Krikštatėvis“. Talentingas aktorius pats kreipėsi į B.Bertolucci, išgirdęs, kad šis ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo naujam filmui. M.Brando, kaip ir daugelis to meto kino pasaulio atstovų, atkreipė dėmesį į jauną režisierių po jį išgarsinusios antifašistinės dramos „Konformistas“ (1970).
Tačiau darbas su B.Bertolucci M.Brando tapo rimtu išbandymu. Vėliau savo memuaruose jis rašė: „Filmuodamasis aš susižeidžiau, pakenkiau savo vidiniam aš. Nebenoriu kentėti, man nebereikia šios aistros ir kančių. Nuo šiol filmuodamasis viską stengsiuosi atlikti tik techniškai.“
Metų metus po „Paskutinio tango Paryžiuje“ pasirodymo ekranuose M.Brando ir M.Schneider nesikalbėjo su režisieriumi, kaltino jį prievarta ir manipuliavimu. Režisierius teigdavo tik bandęs įminti jų paslaptį bei sakydavo: „Manau, man pavyko, nes tu negali meluoti kamerai.“
Kameros darbą B.Bertolucci patikėjo ilgamečiam kūrybiniam partneriui, garsiam italų operatoriui Vittorio Storaro. Kartu jie sukūrė klasika tapusias juostas „Paskutinis imperatorius“ (1987 m.), „Po dangaus stogu“ (1990 m.), „Mažasis Buda“ (1993 m.), kitus filmus.
„Paskutinis tango Paryžiuje“ Vilniaus kino centre „Skalvija“ rodomas rugsėjo 7 ir 14 d. 18 val. Bilieto kaina – 13 Lt.
