1. Andrew Wyeth'o „Kristinos pasaulis“ ir Terrence'o Malicko „Dangaus dienos“
Terrence'as Malickas atkartojo Andrew Wyeth'o paveikslo „Kristinos pasaulis“ apšvietimą, tekstūras ir ramybę savo filme apie tragišką meilės trikampį, susiformavusį vienkiemyje Teksaso pakraštyje XX a. pradžioje. Čia taip pat galima įžvelgti įdomų ryšį tarp kritikų vertinimų, kurių sulaukė abu šie autoriai – nuo „žmonių tapytojo“ iki per daug sentimentalaus menininko.
2. Diane Arbus „Identiškos dvynės“ (Roselle, Niu Džersis, 1967) ir Stanley Kubricko „Švytėjimas“
Diane Arbus fotografija, kurioje užfiksuotos septynerių metų dvynės Cathleen ir Colleen Wade, ataidi Stanley Kubricko „Švytėjime“ – nemirtinguose dvynių Grady personažuose. Tačiau šitas sutapimas vis dar kelia abejonių. Žinoma, kad S.Kubrickas domėjosi D.Arbus kūriniais, praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje publikuotais žurnale „Look“. Tačiau ši fotografija buvo sukurta dviem dešimtmečiais vėliau. Nemažai žmonių, tarp kurių yra ir S.Kubricko našlė Christiane Harlan, teigia, kad įžvelgiama įtaka yra tik atsitiktinis sutapimas.
3. Balthuso „Auksinės dienos“ ir Louis Malle'io „Juodas mėnulis“
Louis Malle'is perkėlė gundančią, erotišką paauglės mergaitės pozą (nufotografuotą vojeristiniu rakursu) iš Balthuso paveikslo „Auksinės dienos“ į savo siurrealistinį pasakojimą apie seksualinį prabudimą, pavadintą „Juodu mėnuliu“. Malle'o filmą ir Balthuso paveikslą sieja falinių formų pomėgis („Juodam mėnulyje“ – gyvatės ir vienaragiai), o galbūt, kaip mėgstama sakyti, paprasčiausias „kūniškas smalsumas“.
4. Edwardo Hopperio „Namas prie geležinkelio“ ir Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“
A.Hitchcockas sukūrė gėsmingą Bateso namą vėliau nei E.Hopperis nutapė „Namą prie geležinkelio“ (1925 m.). Jis taip pat manė, kad Anthony Perkinso personažas Normanas Batesas buvo tarsi išlipęs iš E.Hopperio paveikslų. Mat jų figūros dažniausiai atrodo izoliuotos ar įkalintos savo mintyse kokioje nors klaustrofobiškoje (psichologinėje) erdvėje: „Aš pasakiau jam (Perkinsui), kad jaučiu, jog Normanas Batesas, jei jis būtų nutapytas, turėtų būti nutapytas E.Hopperio, ir jis su manimi sutiko. Taigi mes šiek tiek diskutavome, rašytojas ir aktorius, apie šį personažą. Jis turėjo neįtikėtiną sugebėjimą perprasti Normaną Batesą ir visą tą situaciją, į kurią jis papuolė. Aš manau, kad Tony Perkinsas turėjo žinoti, ką reiškia pakliūti į spąstus. Tam tikra prasme, kažkokiu būdu, jis žinojo, ką reiškia įkliūti, kaip ir aš tai puikiai žinojau. Ir nors mes nekalbėjome apie šį aspektą, man tai buvo aišku gerokai anksčiau nei jis tapo Normanu Batesu“.
5. Johno Kacere „Jutta“ ir Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“
S.Coppola kūriniuose naudojamos vizualinės užuominos praturtina jų personažų istorijas. Pirmasis Scarlett Johansson pasirodymas filme „Pasiklydę vertime“ yra beveik tikslus atspindys J.Kacere paveikslų, kuriuose galima išvysti daugybę didžiulių moteriškų sėdmenų. J.Kacere paveikslas kiek vėliau taip pat atsiranda filme. Jį galima pamatyti viešbutyje.
6. Pieterio Bruegelio vyresniojo „Babelio bokštas“ ir Fritzo Lango „Metropolis“
F.Langas atvirai pasiskolino P.Bruegelio „Babilono bokštą“, nors perkeliant į kiną Biblijos epizodas buvo gerokai pakeistas. Viename savo pamokslų Marija papasakojo istoriją kaip „vieno žmogaus garbinimo giesmės tapo kito žmogaus ąsočiu“ jo kūrimo metu. Net keletas nuorodų statant bokštą filmui liudija, kad F.Langas naudojosi meno istorijos lobynu.
7. Francisco Goyos „Saturnas, ryjantis savo sūnų“ ir Guillermo del Toro „Pano labirintas“
Nenuilstantis Meksikos režisierius 2006 metais viename interviu kalbėjo apie meno istorijos įtaką savo juodajai pasakai „Pano labirintas“: „Visiškai akivaizdi nuoroda į F.Goya, ypač tai susiję su Blyškiojo vyro vaidmeniu. Ten yra scena, kurioje Blyškusis vyras nukanda fėjų galvas. Ji tiesiogiai perkelta iš F.Goyos paveikslo „Saturnas, ryjantis savo sūnų“.
8. M.C.Escherio darbas ir Christopherio Nolano „Pradžia“
Haliucinogeniniame Ch.Nolano filme galima pamatyti tiesioginį M.C.Escherio piešinių panaudojimą. Juos primena ne tik siurrealistinė filmo tema, bet ir įspūdingi geometriniai vaizdai, kuriuose begaliniai laiptai atrodo veda į begalybę (Penrose'o laiptai), o pastatai apgaubia patys save. Šios optinės iliuzijos ir yra šviesaus Ch.Nolano svajų pasaulio pagrindas. Personažo Pete Postlethwaite vardas (Maurice Fischer) taip pat yra tarsi pagarbos ženklas olandų dailininkui, kurio pilnas vardas – Mauritsas Cornelis Escheris.
9. Williamo Hogarth'o „Šokis/ Laimingos vedybos VI: kaimo šokis“ ir Stanley Kubricko „Baris Lindonas“
S.Kubricko vizija, svajonė atkurti įvairovę ir spindesį to amžiaus, kuris dar nežinojo elektros, buvo stebuklingai realizuota ekrane. Didinga, tapybiška, dažnai atkakliai statiška „Bario Lindono“ atmosfera buvo bent jau iš dalies nulemta jo stilistinio pasirinkimo – vien tik žvakių šviesa. Aktoriai daugelyje epizodų, kuriuose pietaudavo ar lošdavo, buvo įspėti judėti kuo lėčiau, kad filmuojant galima būtų naudoti pakankamai ilgą išlaikymą. Tai puikiai dera su S.Kubricko „paauksuoto narvelio“ estetika – pats filmas yra sąmoningai sukurta muziejinė vertybė, o jo veikėjai prismeigti prie ekspozicinio rėmelio tarsi kokie drugeliai. Ieškodami stulbinančiai gražių vaizdų, kuriose Airija vaidina ir pačią save, ir Angliją, ir Prūsiją Septynerių metų karo laikais, S.Kubrickas ir operatorius Johnas Alcottas žvalgėsi į Jeano-Antoine'o Watteau ir Thomo Gainsborough'o peizažus. O kurdami dienos šviesos užlietus interjerus daug ką pasiskolino iš Williamo Hogarth'o, kuriuo nuo seno žavėjosi Bario Lindono autorius Williamas Makepeace'as Thackeray'us.
10. Thomo Gainsborough'o „Berniukas mėlynais drabužiais“ ir Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“
Kyla jausmas, kad tą mėlyno satino rūbą su raukinukais ir tuos bridžus jau esame kažkur matę. Kai kuriems žiūrovams ši apranga buvo tarsi Q.Trantino užuomina į kino istoriją ir įtakingo režisieriaus F.W.Murnau kūrinius – konkrečiai į jo filmą „Berniukas mėlynais drabužiais“ („Der Knabe in Blau“). Tačiau kostiumų dailininkė Sharen Davis, kalbėdama apie filmo kostiumus savo interviu „Vanity Fair“, užsiminė, jog ji tikrai buvo rodžiusi T.Gainsborough'o paveikslo reprodukciją Q.Tarantinui: „Quentinas scenarijuje buvo numatęs šviesiai mėlyną spalvą. Ir aš pasakiau, kad tiesiog negaliu tokios naudoti. Tai primena aštuntą dešimtmetį, tačiau atrodys kaip poliesteris, nesvarbu, ką aš iš jos padarysiu. Aš nukišau Thomo Gainsborough'o „Berniuko mėlynais drabužiais“ kopiją į patį eskizų sąsiuvinio galą. Jis nieko nepasakė, tačiau paveikslą pamatė. Vėliau jis lyg ir užsiminė: „O, padaryk jį panašų į berniuką mėlynais drabužiais“.
11. Johno Everetto Millais „Ofelija“ ir Larso von Triero „Melancholija“
Pasroviui su vestuvine puokšte plaukiančios Justinos vaizdą įkvėpė 1852 metais J.E.Millais nutapyta „Ofelija“. Ši W.Shakespeare'o herojė buvo tapusi moteriškos beprotybės simboliu dar bardų laikais, ir tai atsispindi nerimastingoje L.von Triero Justinoje.
12. Rene Magritte'o „Šviesos imperija“ ir Williamo Friedkino „Egzorcistas“
W.Friedkino 1973 metais sukurto šiurpaus siaubo filmo „Egzorcistas“ plakatui buvo panaudotos vizualiai paveikios filmo scenos su Maxu von Sydowu, kuriose ataidi klaikus, antgamtiškas R.Magritte'o paveikslų švytėjimas.
13. Caravaggio „Šv.Mato pašaukimas“ ir Martino Scorsese „ Piktos gatvės“
M.Scorsese pats yra pasakojęs apie Caravaggio įtaką:
„Aš buvau visiškai pavergtas jo paveikslų galios. Iš pradžių pajutau sąsają su jais dėl tų momentų, kuriuos nusprendė pavaizduoti autorius. „Šv.Pauliaus atsivertimas“, „Judita, nužudanti Holoferną“: jis pasirinkdavo tą akimirką, kuri būdavo kokio nors įvykio viduryje, o ne pradžioje. Jūs ateinate, kai veiksmas jau įpusėjęs, ir esate tiesiog panardinami į jį. Tai gerokai skiriasi nuo tų paveikslų, kurie buvo kuriami iki jo. Tai primena šiuolaikinį požiūrį į filmo kūrimą: tai buvo labai galingas ir tiesioginis poveikis. Jis būtų buvęs puikus režisierius, nėra jokios abejonės. Ir aš manau, kad taip pat galiu tai panaudoti. Tuomet jis buvo ten. Jis tarsi persmelkė visą tą daugybę barų „Piktose gatvėse“. Jis dalyvavo ta prasme, kad darė įtaką ir mano sumanytam kameros judėjimui ir scenos kūrimui. Dažniausiai žmonės sėdi baruose, žmonės už stalų, žmonės kyla eiti. Šv.Mato pašaukimas, tačiau – Niujorke! Kurti filmus su žmonėmis iš gatvės iš tiesų buvo labai panašu į tai, kaip jis tapė paveikslus su jais. Tai turėjo įtakos ir gerokai vėlesnei juostai – „Paskutinis Kristaus gundymas“. Mano sumanymas buvo sukurti Jėzų taip, kaip būtų padaręs Caravaggio.
14. Jeano-Honore Fragonard'o „Sūpynės“ ir Disney „Ilgo plauko istorija“
Animacinės juostos „Ilgo plauko istorija“ prodiuseris ir režisierius Glenas Keane'as pasakojo, kaip animatorius Kyle'as Strawitzas sugebėjo pasiekti, jog filmas būtų kuo labiau tapybiškas. Mat G.Keanas norėjo, kad jaustųsi ta pati „romantika ir sodrumas“ kaip ir tradiciniuose, ranka pieštuose Disney'aus filmuose: „Kyle mums padėjo atkurti tą J.H.Fragonardo žvilgsnį, kuriuo dailininkas žiūrėjo į mergaitę ant sūpynių. Jis paėmė namelį iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“ (1937 m.) ir atkūrė jį kompiuterinės grafikos priemonėmis, o paskui nuspalvino taip, kad jis tapo panašus į plokščią paveikslėlį, kuris staiga pradėjo judėti. Jis turėjo gelmę, išsaugojo visas tas minkštas, apvalias kreives, kurias palieka teptukas liejant akvarelę. Kyle iš tiesų man padėjo patikėti, kad visus tuos dalykus, kuriuos aš norėjau matyti ekrane, įmanoma sukurti, įmanoma patekti į tapybišką W.Disney pasaulį.
15. Botticelli „Veneros gimimas“ ir Terry Gilliamo „Barono Miunhauzeno nuotykiai“
„T.Gilliamas panaudojo Botticelli „Veneros gimimą“ kaip kritikos priemonę iliustracijų daugiažodiškumui ir iliuzinei didybei demaskuoti. Kaip iš konteksto išplėšta figūra Venera pasirodo sutrikusi ir drovi, jos nuogumą šiurkščiai išnaudoja kita ranka, sužnybianti jos spenelį. Įvairiais būdais T.Gilliamas naudoja nesuvaržytą animacijos žodyną kurdamas tai, ką galima būtų pavadinti „išnaudojimo“ filmais. Mat jis nuolat pabrėžia estetines vaizdo intencijas performuoti jų tiesiogines ir kontekstines alternatyvas kaip vizualines formas. Jis iš esmės naudoja animaciją norėdamas sustiprinti ar sumažinti pasakojamąją vaizdų dalį, tokiu būdu juos išjudindamas ir pasiūlydamas „gyvenimo iliuzijos“ alternatyvą.
