Beždžionių karalystė
Įsimintinų ir savo žanro unikalių juostų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mattas Reevesas, 2007 metais nustebinęs buitinės kameros stiliumi nufilmuotu filmu „Projektas monstras“ ir 2010 metais pristatęs kraupų pasakojimą apie vampyrus „Įsileisk mane“, nutilo ketveriems metams tam, kad iš Ruperto Wyatto perimtų filmų apie beždžionių viešpatavimą Žemėje režisieriaus postą. Pastarasis 2011 metais studijai „20 Century Fox“ sukūrė tikrą stebuklą – „Beždžionių planetos sukilimą“.
„Projekto monstras“ kūrėjas kviečia atsidurti niūriame pasaulyje, kurį valdo beždžionės, o žmogus jame tapo evoliucijos paliestų primatų, kuriančių naują pasaulį, vergu.
Apie ką mes čia…
Praėjus dešimčiai metų po nelaimingų įvykių San Franciske ir šimpanzės Cezario sukilimo, išlaisvinusio visus miesto primatus, pasaulis pasikeitė.
Pavojingas virusas, kuriuo užsikrėtė laboratorijos darbuotojai, klesti, žmonės atsidūrė ant išnykimo ribos. Likusieji gyvi bando kovoti su primatais, kurie kasmet vis labiau stiprėja ir intelektualėja. Prasideda žūtbūtinė beždžionių ir žmonių kova, kuri nulems vienų ar kitų viešpatavimą Žemėje.
Kūrinio vidus
Kai 2011 metais pasirodė „Beždžionių planetos sukilimas“, niekas net negalėjo pagalvoti, jog naujai atgimusi istorija pritrauks tiek daug žiūrovų.
1968 metais kino ekranuose pirmą kartą pasirodė prancūzų rašytojo Pierre‘o Boulle‘o romano „Beždžionių planeta“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Charltonas Hestonas. Filmas sukėlė tikrą ažiotažą tarp žanro mėgėjų ir paskatino juostos kūrėjus pratęsti šią istoriją dar keturiais ilgametražiais filmais ir televizijos serialu.
Deja, kiekvienas tęsinys nusileisdavo kokybe ankstesniam filmui, kol galiausiai filmų kūrimas buvo sustabdytas. 2001 metais žinomas Holivudo režisierius Timas Burtonas pabandė dar kartą prikelti šią istoriją. Bandymas virto tikra katastrofa. Prireikė net dešimties metų atsitokėti nuo to, ką parodė „Edvardo Žirkliarankio“ kūrėjas, ir iš naujo įvertinti visą kultinės istorijos potencialą.
Filmo „Beždžionių planetos aušra“ veiksmas prasideda po dešimties metų nuo įvykių, parodytų 2011 metų filme. Pagrindinius pirmosios dalies veikėjus pakeitė ne mažiau patrauklūs herojai. Panašiai buvo atsisveikinta ir su Ch.Hestonu, pirmajame filme ir jo tęsinyje sukūrusiu Teiloro vaidmenį. Kituose filmuose jis nedalyvavo, tačiau tai nepakenkė tolesnei šios įdomios istorijos raidai.
„Beždžionių planetos aušroje“ pasakojama nauja istorija. Žiūrovai susipažįsta su Žemėje prasidėjusios naujos eros padariniais ir pamato taikliai parodytą šiuolaikinį žmogų, pasaulio niokotoją.
Filmo kūrėjai bandė palyginti žmones ir gyvūnus. Mes esame sutapatinami su primatais, kurie neapgalvoja savo veiksmų, niokoja žemę ir negali gyventi taikiai bei harmoningai. Įvykiai Ukrainoje – tikras žmonijos degradavimo pavyzdys, kuris paverčia mus niekam tikusiais parazitais.
Filmą galima apibūdinti kaip pradžią didingos revoliucijos, kurioje žmonės privalės stoti į kovą su beždžionėmis ir nuo to priklausys tolesnis Žemės likimas.
Kaip ir pirmajame filme, šiame dėmesys sutelktas į žmogaus ir beždžionės santykius, jų pasaulėžiūrų skirtumus ir draugystės puoselėjimą. Galima pamatyti piktadarių tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje, galima išvysti ir gėrio norinčių personažų, kuriems karas nėra išeitis.
Pagrindinį pirmos dalies veikėją daktarą Vilą Rodmaną pakeičia Malkolmas, kuris irgi nelinki nieko blogo primatams. Tai gražus, bet kartu ir labai šabloniškas pagrindinių veikėjų santykių pateikimas, tačiau tai visiškai nepakenkia pasakojimui, kuriame slypi kur kas daugiau prasmingų epizodų ir temų. Viena jų – laisvė. Kiekvienas ją mato kitaip, tačiau visi nori būti savo gyvenimo kalviai ir nepriklausyti nuo kitų. Šiuo atveju tiek beždžionės, tiek žmonės turi savų norų.
Beždžionių vadas Cezaris kitoks nei ankstesniuose filmuose. Tai bebaimis lyderis, kuriantis armiją, galiausiai užkariausiančią žmones, tačiau turintis ir širdį. Jis - ryškiausias filmo personažas. Kiti veikėjai ne tokie išraiškingi, kad galėtų varžytis su beždžionių revoliucijos vadu.
Netrūksta juostoje ir meilės - kaip be jos apsieisi šiuolaikiniuose filmuose, net ir fantastiniuose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vietoj Jameso Franco ir Fridos Pinto į filmą atkeliavo gausybė naujų ne mažiau gerų aktorių, tarp kurių galima pamatyti patį Gary Oldmaną. Jam dar kartą atiteko garbė suvaidinti antagonistą.
Pagrindinį vaidmenį atliko Andy Serkis, kuris, padedant „motion-capture“ technologijai, įkūnijo beždžionių lyderį Cezarį. Tai - aktoriaus meistriškumo viršūnė. Matėme „Žiedų valdovą“, „King Kongą“, „Hobitą“, tačiau „Beždžionių planetos“ seriale britų meistras parodė visą savo talentą. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir nuoširdumo nė viename kitame tokio pobūdžio filme nebuvo matyti.
Neseniai atrastas ir labai greitai karjeros laiptais kylantis australas Jasonas Clarke‘as neparodė išskirtinių savo vaidybos sugebėjimų, tačiau jo veikėjas puikiai tiko šiam filmui. Draminis ir patrauklus akims personažas tam tikrais momentais priminė pirmosios dalies Cezario bičiulį daktarą Vilą.
G.Oldmanas irgi ne itin stengėsi parodyti aukščiausios klasės vaidybą, tačiau aktoriui savaime pavyksta didelio biudžeto filmuose įkūnyti labai patrauklius veikėjus, kuriais galima grožėtis visą filmo laiką. Ne išimtis ir šis Dreifuso - žmonių lyderio - paveikslas.
Filmą papildė ir visai gerai ekrane atrodo Keres Russel suvaidinta Eli bei britų jaunosios kartos atstovas Toby Kebbelis, kuriam atiteko Kobos vaidmuo.
Išvada
„Beždžionių planetos aušra“ – pranašesnis už savo pirmtaką tęsinys, kuriame istorija apie primatų sukilimą įgavo pagreitį didingos ir efektingai žavios revoliucijos link. Epinis mūšis tarp žmonių ir beždžionių nepaliks abejingo nė vieno gerų fantastinių filmų gerbėjo.
Filmo anonsas
