Kino dailininkui Algirdui Ničiui teko grimuoti ir namus

A.Ničius iš tikrųjų suprojektavo daug namų. Visi nufilmuoti. Dailininkas nupiešė kelis šimtus eskizų, virtusių kino vaizdais filmuose, kurie dabar vadinami legendiniais.

A.Ničiaus kūrybinė biografija - tikra Lietuvos kino antologija.

Dailininkas prisidėjo prie Vytauto Žalakevičiaus filmų „Vienos dienos kronika“ ir „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“, „Riešutų duona“, Marijono Giedrio „Herkus Mantas“, Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“, Algirdo Aramino „Maža išpažintis“.

Tai tik keletas iškiliausių filmų iš tų trijų dešimčių, kuriems A.Ničius sukūrė dekoracijas, rašo „Lietuvos rytas“.

- Kartais atrodo, kad būtų įdomu keliauti per Lietuvą, klajoti po miestus žinant, kas ir kur filmuota. Ar jūs pats rastumėte, tarkime, kiemą, kuriame A.Žebriūnas filmavo „Gražuolę“? - paklausiau A.Ničiaus.

- „Gražuolę“ filmavome Kaune. Jei patekčiau dabar į senamiestį, turbūt rasčiau. Nieko nereikėjo perdaryti tame kieme, kuriame filmo herojė Inga šoko. Reikėjo tik rasti. Renkiesi pagal intuiciją. Ateini ir supranti, kad tai tinkama vieta.

„Paskutinė atostogų diena“ filmuota Kryme, kalnuose. Pastačiau žvejo namelį. Žmonės eidavo pro šalį ir stebėdavosi: kasmet atvažiuojame čia ir niekada nebuvo to namo, o namas senas, kaip mes jo nepastebėjome?

Vadinasi, pasisekė neblogai padaryti. Buvo tikras namas, galėjai į vidų įeiti.

„Riešutų duona“ filmuota prie Druskininkų. Ten man buvo daug įdomaus darbo. Šiek tiek pasitvarkėme surastą sodybą, tvorą pristatėme. Kūrėme tą namą, kur kolona nukrinta nuo Kaminskų šeimos aistrų. Įdomu buvo galvoti, linksma dirbti.

Scenarijuje buvo parašyta, kad karvė ganosi ant stogo. Gerai, jei reikia, padarysime. Atvežė iš Latvijos velėnos, apdengėme ja trobos stogą. Pažiūrėjome su A.Žebriūnu į tą stogą ir į tą karvę. Supratome, kad tiek to, nekelsime karvės.

- Kaip radote Zervynas filmui „Niekas nenorėjo mirti“? Kiek reikėjo „grimo“ tam kaimui, kad 1965 metais būtumėte galėję jame filmuoti pokarį?

- „Neringos“ kavinė anais laikais būdavo visuotinių susitikimų vieta. Sėdėdavo menininkai, profesoriai. Ateini ir sužinai viską, kas vyksta.

Kartą pasakiau, kad mane kviečia dirbti kuriant filmą, kurio veiksmas vyksta kaime. Ir tai tapo visų atsakomybe - kaip ir viskas praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio „Neringoje“. Kalbininkas Bronys Savukynas sako: „Aš tau atnešiu...“

- kaimą ant delno?

- Ir atnešė knygutę apie Zervynas. Pavarčiau, parodžiau ją V.Žalakevičiui, Jonui Griciui. Nuvažiavome trise. Ir iš karto pasirinkome filmavimui vietą, nustatėme, kur bus filmo „pieninė“, kur kiti objektai.

Tik buvo nemažai darbo su stogais - reikėjo slėpti šiferį. Dengėme lentutėmis, šiaudais, o kurie namai buvo toliau, stogus nudažėme tamsiai, kad šiferis nešviestų. Gyventojai nesipriešino.

Dar pastačiau dekoraciją - kur senis nebylys batus taiso. Tris sienas. Tai Dzūkijoje. O malūną, kur vyksta susirėmimas, radome Žemaitijoje, neprivažiavus Viduklės. Iš savo dėdės apie jį sužinojau. Geras malūnas, prie upelio, kaip ir reikėjo.

- Filme „Niekas nenorėjo mirti“ dirbote su dailininku Vytautu Kalinausku. Ką reiškia dirbti dviese?

- V.Žalakevičius man sakė: pradedu didelį filmą, bus sunku, noriu, kad tu padėtum V.Kalinauskui, perduotum savo patirtį. Gerai. Reikia, tai reikia.

- „Herkus Mantas“ - dar senesnė istorija. Kur ir kaip ją kūrėte?

- Pilis buvo prie Musninkų, kolūkyje netoli Vilniaus, visa kita paviljonuose ir Trakų rajone.

Mokslininkų klausėme, kaip tais laikais žmonės gyveno. Sakė, kad nekaip: miegodavo ant suolų kailius pasitiesę. Ir viskas. Bet filme, manau, neturi būti kaip gyvenime.

Namą, kuriame gyveno Herkus Mantas, pastatėme su kolonomis. Juk vadas turi gyventi ne tokiame name kaip visi. Posėdžių menėje - didžiulis stalas, fotelis Herkui Mantui. Jeigu jis vadas, jo namai turi išsiskirti.

Miegamajame pastatėme dvigulę lovą. Buitis kine turi būti įdomi. Jeigu darytume kaip gyvenime, būtų juokinga.

Į peržiūrą atėjo mokslininkai. Vienintelė dailininko pastaba dėl darbo: per ploni rąstai. O tuos rąstus - 1100 kubinių metrų - vežė iš Karelijos. Kokie buvo, tokius vežė. Sako, Herkaus Manto laikais rąstai buvę tokio storumo, kad du tris pakloja, ir jau palangė. Tokių rąstų dabar nėra. Butaforiją daryti?

- Smėlio pustoma pamario sodyba A.Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ - kiek tikra, kiek sukurta?

- Labai ilgai ieškojome vietos po visą Neringą. Padariau sodybą kažkuriame kilometre nuo Juodkrantės. Visiškai tuščia vieta kopose buvo.

O tą vietą nelengva buvo pasiekti, tik didžiuliai sunkvežimiai įveikdavo, kai medžiagas filmavimui veždavo. Ir tai ne iki galo privažiuodavo. Dar kelis šimtus metrų mums su darbininkais tekdavo daug ką atsinešti.

Reikėjo nendrių stogo. Sužinojome, kad kitoje marių pusėje griaunamas namas kaip tik su tokiu stogu, kokio mums reikia. Nuvažiavo vyrai, išardė, atplukdė, tempė į kopas tas nendres. Po to suradome meistrą, kuris mokėjo jomis uždengti stogą. Sandėliukui pastatyti rinkome lentutes, išmestas jūros.

Po filmavimo Neringos valdžia norėjo, kad paliktume sodybą neišardę, sakė, darys muziejų. Gerai, pastatėme ir palikome, bet juk muziejui ne vien sodybos reikia. Sargo, aikštelės turistų mašinoms.

Kijeve vyko sąjunginis kino festivalis. Jame mano darbas tame filme buvo apdovanotas - atvežė man didžiulį prizą iš violetinio akmens.

- Tai ne vienintelis jūsų apdovanojimas. Kaip jūsų kūrybos laimėjimai susiję su dabartiniu gyvenimu?

- Kai pradėjo skirti valstybines pensijas, išgirdau, kad jas gauna režisieriai, operatoriai. Kodėl, manau, negalėtų gauti nors vienas kino dailininkas.

Susirinkau reikalingus dokumentus, surašiau visus 33 filmus, kuriuose dirbau, atėjau į Kultūros ministeriją. Man pasakė, kad nepriklausomoje Lietuvoje nesu dirbęs nė viename filme, tad ir neturiu už ką gauti valstybinės pensijos.

Nieko neatsakiau. Parėjau namo, sėdėjau ir žiūrėjau pro langą.

A.Ničius - vienas žymiausių Lietuvos kino dailininkų, klasika tapusių filmų vaizdo kūrėjas. Jis yra baigęs Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą. 1956-1982 m. dirbo Lietuvos kino studijos dailininku, 1982-1991 m. buvo studijos vyriausiasis dailininkas.

A.Ničiaus sukurtos filmų dekoracijos iki šiol stebina savo fantazija, novatoriškumu, kino specifikos suvokimu. Sąjunginiuose kino festivaliuose A.Ničius pelnė apdovanojimus už filmų „Adomas nori būti žmogumi“, „Laiptai į dangų“, „Moteris ir keturi jos vyrai“ vaizdą.

Dailininko eskizai filmams tapo savarankiškomis meno vertybėmis, jų fotografijos saugomos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Naikinant Lietuvos kino studiją nei A.Ničiaus, nei kitų kino dailininkų eskizų originalai nebuvo išsaugoti - tai buvo studijos nuosavybė ir viskas liko po griuvėsiais.