Kino patrakėlių pora, keitusi gyvenimą

Kino istorijoje būta daug sėkmingų kino režisieriaus ir aktoriaus duetų: broliai Coenai ir Francis McDormand, Sergio Leone ir Clintas Eastvoodas, Martinas Scorsese ir Roberto de Niro. Naujų jų filmų laukta su milžinišku nekantrumu.

Tačiau nė vienas šių duetų nebuvo toks prieštaringas ir audringas kaip dviejų vokiečių – W.Herzogo ir K.Kinskio.

Šiuos menininkus siejo profesinis meistriškumas ir aistra nuolat bandyti žmogaus galimybių ribas.

Kuo daugiau iššūkių jiems tekdavo patirti, kuo beprotiškesnės vizijos juos apnikdavo, tuo ryškesni filmai gimdavo.

Apie tai byloja dokumentinė W.Herzogo išpažintis „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, 1999). Filmas „Skalvijoje“ bus rodomas dar du birželio ketvirtadienius – 12 ir 19 dienomis.

Be to, dar du sekmadienius – birželio 8 ir 15 d. „Skalvijos“ ekrane suksis viena stipriausių dueto juostų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, 1982).

W.Herzogą ir impulsyviu charakteriu garsėjusį K.Kinskį likimas suvedė dar paauglystėje.

Vieną vasarą būsimasis režisierius atostogavo Miuncheno pensione su mama. Dvi dienas už sienos netilo kaimyno keliamas triukšmas. Jis tol daužė vonios kambarį, kol iš jo teliko dulkės.

Tai buvo K. Kinskis. Chaotiškas, neprognozuojamas, galintis įsiplieksti pačiu netikėčiausiu momentu. Tačiau jis kaip niekas kitas tiko įkūnyti filmų herojams, užvaldytiems aistros siekti beprotiškų svajonių.

Greičiausiai aistra svajoti ir įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus sumanymus ir sujungė šiuos kūrėjus.

Ne veltui juostoje „Fickaraldas“ nuskamba frazė, esą tik svajotojai išjudina kalnus. Ji tinka W.Herzogo ir K.Kinskio partnerystei apibūdinti. Pats W.Herzogas nepakartojamą tandemą yra pavadinęs „idealia dviejų pamišėlių porele“.

Šis kūrybinis duetas sukrėtė ir išjudino ne vieną gyvenimą. Jo kūrybinis palikimas – nežmoniškų pastangų pareikalavusios juostos: „Agirė – Dievų rūstybė“ („Aguirre: The Wrath of God“, 1972), „Nosferatu“ (1979), „Voicekas“ („Woyzeck“, 1979), „Fickaraldas“, „Žalioji Kobra“ („Cobra Verde“, 1987).

„Mano mylimiausią priešą“ – odę mylimam aktoriui – W.Herzogas sukūrė praėjus aštuoneriems metams po jo mirties.

Keliaudamas po praeities filmavimų vietas, sugrįždamas į pensioną, kur pirmą kartą susikirto jo ir aktoriaus keliai, režisierius apmąsto jųdviejų santykius, pasakoja filmavimų metu patirtus nuotykius.

Tarp jų – ir plačiai nuskambėjusias istorijas, kaip privertė K.Kinskį filmuotis nepatogioje scenoje tik nutaikęs į jį ginklą, kaip neapsikentę aktoriaus siautėjimų indėnai pasisiūlė padėti atsikratyti juo amžiams.

Kartais W.Herzogo kuriamas aktoriaus portretas primena tikrą pamišėlį - nevaldomą, nuolat dėmesio reikalaujantį maniaką.

Tačiau režisierius kalba apie jį su meile, vadina vieninteliu savo sutiktu genijumi: „Mes dramatiškai ginčydavomės, pešdavomės, tačiau mus siejo aklas ir gilus pasitikėjimas. Tai nepriklausė nuo mūsų. Likimas mus suvedė ir vertė būti kartu. Mes tai žinojome ir priėmėme“.

„Mano mylimiausias priešas“ įdomus ne tik kaip K. Kinskio charakterio studija. Filmas suteikia galimybę pažinti ir W.Herzogo asmenybę, apčiuopti juodu siejusį intensyvų ryšį.

W.Herzogo dokumentinė juosta „Mano mylimiausias priešas“ bus rodoma „Skalvijos“ kino teatre birželio 12 ir 19 d. 19 val.