Režisierius ir scenaristas J.Gray (g. 1969), būdamas 25-erių, 1994-aisiais debiutavo didžiajame kine filmu „Mažoji Odesa“. Juosta iš karto buvo pastebėta ir įvertinta kaip vienas geriausių tų metų debiutų. Tačiau sėkmė jauną menininką vedė tolesnių ieškojimų link ir kitas jo filmas „Jardai“ pasirodė tik 2000-aisiais. Po to vėl buvo ilgoka pertrauka. Dabartiniam žiūrovui J.Gray bene geriausiai pažįstamas iš kriminalinės dramos „Mes valdome naktį“ ir jausmingos meilės istorijos „Tarp dviejų mylimųjų“.
Šiuo metu viso pasaulio žiūrovams pristatomas dar vienas J.Gray darbas - emocinga drama „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“)
- Ar šis filmas asmeniškas?
- Šis filmas glaudžiai susijęs su mano šeimos istorija, tačiau nėra autobiografinis. Asmeniškas šiuo atveju reiškia labiau emocinį ryšį, kurį ir stengiausi atskleisti.
Mano seneliai į Niujorką atvyko iš Ukrainos, Astropolio miesto, esančio netoli Kijevo. Kaip ir pagrindinė filmo herojė, į Jungtines Valstijas jie pateko per Elio salą. Man teko girdėti daug istorijų apie šią vietą. Pirmą kartą ten lankiausi 1988 metais, kai sala dar nebuvo atnaujinta ir paversta emigrantų muziejumi. Tuo metu ji atrodė tarsi įšaldyta laike.
- Pirmą kartą pagrindinis jūsų filmo personažas yra moteris.
- Tai leido man atrasti ypač stiprias moteriškas emocijas. Eva stengiasi valdyti savo likimą, tačiau sykiu ji yra auka. Ji tokia stipri, koks būna ne kiekvienas vyras.
Prieš kurį laiką buvau labai sužavėtas Giacomo Puccini operos „Sesuo Andželika“. Tai melodramiška istorija, kurios pabaigoje ne vienam žiūrovui ištrykšta ašara. Tinkamai sukurta melodrama gali tapti ypač stipriu kūriniu, o vaidmeniu patikėję aktoriai emocijas perteikia ypač tikroviškai. Stengiausi „Kartą Niujorke“ kurti būtent taip.
- Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote aktorę Marion Cotillard?
- Parašiau šį vaidmenį jai. Kai susipažinau su Marion, nebuvau matęs jos filmų. Pirmoji mintis, kilusi ją pamačius, - jos veidas toks išraiškingas, kad jai net nereikia nieko sakyti. Ji galėtų vaidinti nebyliajame kine. Žinoma, mano filme ji gavo galybę dialogų. Tačiau vaidmeniui ją pasirinkau todėl, kad savo veidu ji gali išreikšti žodžiais neišreiškiamas vidines būsenas. Nemanau, kad be Marion būčiau sukūręs šį filmą.
- Dalyje filmo epizodų M.Cotillard kalba lenkiškai. Kaip jai sekėsi mokytis lenkų kalbos?
- Lenkų kalba, žinoma, buvo didelis iššūkis, tačiau norėjau, kad viskas būtų kuo tikroviškiau. Vis dėlto dėl lenkų kalbos buvo kur kas lengviau nei tikėjausi. Kartą paklausiau lenkų aktorės, kuri vaidina kitą emigrantę, ką ji mano apie Marion lenkų kalbą. Ji atsakė, kad Marion lenkiškai kalba puikiai, tik turi lengvą vokišką akcentą. Pasiteiravau to pačios Marion ir ji atsakė kad taip kalba sąmoningai: „Mano herojė iš Silezijos, kuri yra tarp Vokietijos ir Lenkijos, darau tai specialiai.“ Buvau gerąją prasme priblokštas jos kruopštumo.
- Kaip sekėsi bendradarbiauti su dviem „Oskarų“ nominantais, pusbrolius suvaidinusiais Joaquinu Phoenixu ir Jeremy Renneriu?
- Su Joaquinu dirbome ne kartą, todėl esame puikiai susiderinę. Jis visada iš pusės žodžio supranta, ką noriu pasakyti. Joaquinas puikus aktorius. Jis moka nepaprastai gerai perteikti savo vaidinamų personažų vidinį pasaulį. Šiame filme jis įkūnijo šiurkštų manipuliatorių, kuris vis dėlto turi ir šiltų žmogiškų jausmų, tačiau sunkiai sugeba išreikšti meilę ir prieraišumą.
J.Rennerio personažas Orlandas yra kitoks. Norėjau, kad jis būtų romantiškas, bet tuo pat keltų visiems nemažai rūpesčių. Jo prototipas - žinomas to meto keliaujantis magas Tedas Annemannas. J.Renneris puikiai perprato Orlando išskirtinumą. Jis nuostabiai suvaidino šviesų filmo herojų, tačiau leido žiūrovui suprasti, kad ir jo gyvenimas turi tamsiąją pusę. Orlandas neturi nuolatinių namų ir gyvena kelyje. Jeremy prieš kameras buvo nuostabiai atsipalaidavęs. Pirmą kartą dirbome kartu ir likau sužavėtas jo vaidybos.
Istorija - tipiška
Filmas pastatytas pagal Luco Sante knygą „Low Life“ apie amerikiečių ir imigrantų gyvenimą Manhatane XIX a. vid. – XX pr. Pagrindinė filmo veikėja – imigrantė iš Lenkijos Eva.1920 metais Eva su seserimi Magda iš Lenkijos plaukė į Niujorką. Pusiaukelėje Magda susirgo ir nebegalėjo keliauti toliau. Eva paliko seserį ir iškeliavo į Ameriką uždirbti pinigų, padėsiančių Magdai pasveikti. Nuvykusi į Niujorką, kur nieko nepažįsta, ji desperatiškai ieškojo darbo. Bet kokio darbo. Nusivylusi, išsigandusi ir svajodama kuo greičiau susitikti su seserimi, Eva susipažino su žavingu, tačiau suktu suteneriu. Lenkaitė pardavinėja save, meluoja, vagia maistą, yra mušama, tačiau išpažindama savo nuodėmes bažnyčioje sako tikinti, kad visa tai daro norėdama padėdama seseriai. Netrukus paaiškėja, kad merginos svajonė apie geresnį gyvenimą nutolusi kur kas toliau, nei ji įsivaizdavo. Ištraukti Evą iš nelaimių ir skausmo rato ryžtasi jos sutenerio pusbrolis magas Orlandas.
Filmo anonsas
