„Dvi dienos ir viena naktis“ – broliams Dardenne'ams įprasta istorija apie žmogaus kovą už vietą po saule ir kartu už savo orumo bei švarios sąžinės išsaugojimą. Filmo pagrindinė herojė – Sandra, blanki, ryškių bruožų neturinti moteris. (Tačiau to nepasakysi apie ją suvaidinusią aktorę Marion Cotillard, kuri į filmo premjerą atėjo vilkėdama pabrėžtinai ryškią suknelę, tarsi pasiūtą iš tūkstančių įvairiaspalvių dražė, rašo Kanuose dabar dirbantis rusų laikraščio „Moskovskij komsomolec“ kino apžvalgininkas Nikita Karcevas.)
Šiaip taip nuo sunkios depresijos išsigydžiusi Sandra sužino, kad neteiks darbo – bosas nutarė ją atleisti, kad padidintų atlyginimą kitiems kolektyvo nariams. Jos šeimai tai būtų katastrofa. Vienintelė galimybė išgelbėti trapią gerovę (vyras, vaikai, būstas) – per poilsio dienas įtikinti mažiausiai devynis iš šešiolikos buvusių kolegų atsisakyti savo interesų ir balsuoti, kad ji būtų palikta darbe. Geraširdiškumo kaina – tūkstantis eurų per metus.
Socialinės dramos meistrų Dardenne'ų filmas – kaip svogūnas: toks pat paprastas, naudingas, bet graužiantis akis. Jie rodo individualistų visuomenę, kurioje kiekvienas gyvena automatiniu režimu tol, kol automatas sugenda. Jeigu tai atsitiks – niekas tau nepadės. Viskas garbinga ir kiekvienas už save. Leisdamasi į savo odisėją kaip į paskutinę kelionę, Sandra per dvi dienas ir vieną naktį patikrins ne tik ydų, bet ir visuotinai pripažintų vertybių tvirtumą.
Iš pradžių filmas erzina schematiškumu, be to, nepasitikėjimą kelia M.Cotillard, kuri per graži socialiniam kinui. Tačiau galiausiai broliai Dardenne'ai pavergia žiūrovus ir pasiekia savo meninį tikslą. Šių režisierių taip paprastai neišstumsi iš arenos, nes jie – tikri.
Tą pačią dieną programoje „Išskirtinis žvilgsnis“ parodytas V.Venderso ir J.R.Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“. Čia tas atvejis, kai puiki medžiaga suderinama su vykusiai parinkta intonacija ir iš to randasi šedevras.
Pagrindinis herojus – garsusis fotografas S.Salgado (vieno režisierių tėvas), brazilas, emigravęs į Paryžių, tapęs ekonomikos mokslų daktaru. Jau būdamas brandaus amžiaus jis, vykdamas į komandiruotę Afrikoje, atsitiktinai pasiima žmonos fotoaparatą ir nuspaudžia kelis kadrus. Netrukus pomėgis virs aistra, o fotografavimo geografija išsiplės iki šimto šalių.
Filmo „Žemės druska“ žiūrovai susitiks su jau garbaus amžiaus S.Salgado, teleobjektyvu medžiojančiu baltuosius lokius kažkur už Poliarinio rato. Tačiau jo sąskaitoje – keletas pribloškiančių fotografijų albumų, kupinų mirties ir kančių. Nuo genocido Ruandoje iki Jugoslavijos subyrėjimo.
Filmas sėlina paskui savo herojų taip pat atsargai, kaip šis sėlina paskui šiaurinius jūrų lokius. Kaip ir S.Salgado nuotraukos, jis nespalvotas, abejingas raudonai spalvai – ar tai būtų kraujas, ar trintomis uogomis išdažytas amazonės kūnas. S.Salgado mirtį rodo be padailinimų, be mėgavimosi, kaip siaubo koncentratą, kurio nebepastebi. Kai žmonės verčia į krūvą choleros pakirstus kūnus taip pat abejingai, kaip ryte valosi dantis. Jo užkadrinis komentaras – ramus ir kraupus – užbaigia prievartoje paskendusio pasaulio vaizdą.
Tačiau režisieriai ir jų herojus, fotografuodami ir filmuodami nespalvota juosta, nesiekia visko vaizduoti niūriais tonais. Jie tik nori atskleisti esmę, prisikasti iki Žemės druskos. O galiausiai paaiškėja, kad vienintelis išsigelbėjimas – optimizmas.
S.Salgado, dešimtmečius fotografavęs karščiausiuose planetos taškuose, sumano projektą „Genezė“ – užfiksuoti tas planetos vietas, kurios nepaliestos nuo pasaulio sukūrimo. O po ilgų klajonių grįžęs į tėvynę jis įveis didžiulį parką kadaise erozijos nusiaubtoje žemėje.
