Repetuodavo paslapčia
Vienas garsiausių filmų, kuriuose vaidino D.Banionis – rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Soliaris“ (1972). Lietuvių aktoriaus, vaidinusio Krisą, partnerė buvo jauna rusų aktorė Natalja Bondarčiuk, vaidinusi jo žmoną Hari. N.Bondarčiuk pasakojo, kad ją sužavėjo D.Banionio išsilavinimas, smalsumas naujoms žinioms, „tačiau per filmavimą jam nebuvo lengva. D.Banionis buvo pratęs repetuoti, o A.Tarkovskis repeticijų nemėgo.
D.Banionio idealas – Juozas Miltinis, vyriausiasis Panevėžio teatro režisierius. J.Miltinis jį mokė dirbti su vaidmeniu, kurti jį, todėl A.Tarkovskio nurodymai – užsimerkti, skaičiuoti iki dešimt, atsidusti, nusisukti – jam buvo nesuvokiami. Tarp filmavimų mes paslapčia repetuodavome.
Pagaliau A.Tarkovskis pakvietė pasižiūrėti filmuotą medžiagą. Žiūrėjome keturiese. Atėjo ir mano tėvas Sergejus Bondarčiukas (garsus rusų aktorius ir kino režisierius – Red.). Pasibaigus peržiūrai, mano tėvas verkė, taip jam patiko, o D.Banionis atsiklaupė priešais A.Tarkovskį. Jis suprato, kad dalyvavo didžiame filme.
Mes su Donatu apkeliavome pusę pasaulio, rodydami „Soliarį“, suskaičiavau penkias dešimtis šalių – nuo Islandijos iki Naujosios Zelandijos. Italijoje susipažinome su Federico Fellini. Donatui viskas buvo smalsu“.
Rubliai vietoje dolerių
Keista dabar prisiminti, kad buvo laikas, kai aktorius manė, kad kinui jis netinka. Užrašytas štai toks D.Banionio pasakojimas apie jo savijautą, 1964 m. suvaidinus politinėje satyroje „Marš, marš, tra-ta-ta...“, kurią režisavo Raimondas Vabalas: „Filmavome Vilniaus gatvėse. Stengėmės juokinti. Aš vaidinau Majorą Varnalėšą. Per prievartą juokingas nebūsi. Pamenu, atvežė filmą į Panevėžį. Atėjau į kino teatrą. Kukliai atsisėdau priešpaskutinėje eilėje. Iš pradžių žiūrovai juokėsi garsiai, o paskui vis tyliau ir tyliau... kol visai liovėsi. O visai filmo pabaigoje išgirdau, kaip už manęs sėdinti mergina pasakė: „Tas Banionis taip maivosi, kad net koktu darosi, kai į jį žiūri.“ Susigūžiau, kol manęs neatpažino ir nelaukęs, kol užžiebs šviesas, smukau iš salės.“
Aktorius vaidino daugelyje pirmųjų profesionalių lietuviškų filmų. Viršūnę jis pasiekė sukūręs Vaitkaus vaidmenį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Ir į kino aikštelę D.Banionis ėjo panašiai susikaupęs, kaip į Panevėžio sceną, o rezultatu niekad nebūdavo patenkintas.
Rusijos ir Italijos bendras filmas „Raudonoji palapinė“ 1969 m. D.Banioniui buvo pirmasis, kai jis pateko į tarptautinę aktorių komandą. „Filmavomės prie pat Šiaurės ašigalio, ledynuose, be to, Romoje su tokiom garsenybėm kaip Peteris Finchas, Mario Adorfas. Mano vaidmuo nedidelis, bet šis filmavimasis suteikė man daug ir įdomių susitikimų“, - prisiminė D.Banionis.
Rusų kolegos pasakojo, kad filmavimo metu užėjo kalba, kas kiek turėjo žmonų. Kažkuris vardijo tris, kitas – keturias. D.Banionis ištarė turįs vieną, pirmą ir vienintelę. Kompanija buvo nustebinta. Dar labiau visus apstulbino žinia, kad D.Banionis – žvaigždė, jų suvokimu – gauna 300 rublių per mėnesį atlyginimą, o ne 20 tūkst. dolerių kas savaitę.
D.Banionį šiltai atsimena jo partnerė iš filmo „Ne sezono metas“ aktorė Svetlana Korkoško. Jos nuomone, „D.Banionis – visiškai nekonfliktiškas žmogus. Gal su režisieriumi jis pasiginčydavo, bet rausdamas, nieko nereikalaudamas. O su manimi nesiginčijo niekada, jis riteriškas moteriai. Kai galvoju, kas mano gyvenime buvo geriausia, prisimenu darbą su D.Banioniu, nors turėjau ir didesnių vaidmenų ir nuostabiausių partnerių“.
Teatro senių stebuklai
Ilgametė Panevėžio scenos primadona D.Melėnaitė 38 metus dirbo su D.Banioniu. Jie vaidino J.Miltinio spektakliuose – Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“, William`o Faulkner`io „Rekviem vienuolei“, Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“.
„Buvau maždaug trisdešimties, o penkiasdešimtmečiai aktoriai D.Banionis, Algimantas Masiulis, Bronius Babkauskas man atrodė tikri teatro seniai. Ir tie seniai kurdavo tokius vaidmenis, kad jie prilygdavo stebuklui”, kalbėjo D.Melėnaitė.
Aktorė sakė, kad D.Banionis jai, scenos jauniklei, niekada nepamokslavo po spektaklių ir nemokė gyventi. O scenoje padėdavo kaip galėdamas, ir tai darydavo žvilgsniu, akimis.
D.Melėnaitė negali pamiršti vieno iš premjerinių „Mirties šokio“ spektaklių1973 m. Tai buvo spektaklis iš dviejų dalių – dviejų vaidinimų. Ypač įsiminė pirmoji dalis, kuri baigdavosi audringa D.Melėnaitės Alisos ir D.Banionio Edgaro konflikto scena.
Scenoje – tikras kraujas
„Toje scenoje, kai D.Banionis mane su kardu vaikosi aplink stalą, aš suvaidinau netiksliai: pasukau galvą ne į tą pusę. Jis rėžė kardu ir pataikė man tiesiai į galvą. O kardas buvo tikras, gautas iš kariškių”, - pasakojo aktorė.
“Iš prakirstos galvos pasipylė kraujas, permerkė peruką ir ištepliojo šviesią suknelę. Iki pirmosios dalies pabaigos liko visai nedaug. Stengiausi neatsisukti į D.Banionį, kad jis nepamatytų ir galėtų ramiai baigti vaidinimą.
Tik visai prieš pabaigą jis pastebėjo, kad mane sužeidė. Tuomet neteko žado. Taip smarkiai susijaudino, kad nieko negalėjo ištarti.
Tarp pirmosios ir antrosios „Mirties šokio“ dalių būdavo pusantros valandos pertrauka. Žiūrovai išeidavo papietauti, o mes nusiimdavome perukus, atvėsdavome, pailsėdavome.
Spektaklį žiūrėjo chirurgas, kuris suprato, kad scenoje įvyko kažkas nenumatyto. Atėjęs į persirengimo kambarius jis taip sutvarstė mano žaizdą, kad nereikėjo jos siūti.
O žaizdos būta nemenkos. Nuo rimtesnės traumos mane išgelbėjo sukryžiuoti segtukai, kuriais buvo prisegtas perukas. Abu metaliniai segtukai nuo smūgio buvo net sulinkę“, – prisiminė D.Melėnaitė.
Po šio incidento per tradicinį antradienio pasitarimą, kurį aktoriai vadindavo režisieriaus „pamokslu“, J.Miltinis pasakė, kad dėl visko kalta pati D.Melėnaitė, nes “buvo žiopla”.
Apie “Mirties šokį” D.Banionis pasakojo: “Iš manęs režisierius reikalavo didžiulės jėgos ir ekspresijos: kad aš žiūrovą savo vaidyba, kaip sakoma, paimčiau už gerklės, kad jis žiūrėtų ir priimtų asmenybę, individualybę, esančią scenoje. Aš sutikau, kad taip turi būti, bet iš manęs tai pareikalavo be galo daug jėgų. Taip jau atsitiko, kad „Mirties šokis“, kurio mes vaidinome abi dalis, tapo paskutiniuoju ne tik J.Miltinio, bet ir Panevėžio dramos teatro tikrai gilios J.Miltinio gyvenimiškos analizės darbu“.
Badavimas dėl vaidmens
D.Melėnaitei darė įspūdį D.Banionio pasišventimas darbui. Ji pasakojo, kad “D.Banionis, repetuodamas Bekmaną Wolfgago Borcherto pjesėje „Lauke už durų“, kuriam laikui išėjo iš namų į bendrabutį. Gyveno vienišas, pusalkanis, kad suprastų savo herojų. D.Banionis yra tas aktorius, kuris scenoje daug reikalaudavo iš savęs, ir partnerius tai veikė“.
Tuo metu aktoriui buvo 42 metai. Pats D.Banionis yra pasakojęs apie spektaklio “Lauke už durų” repeticijas: “Bekmanas – vienas iš sunkiausių mano vaidmenų. Pjesė sukurta kaip priešmirtinė Bekmano konvulsija. Man buvo sunku įsigyventi į tokio pobūdžio tragizmą.
Be to, J.Miltinis neleido man emociškai ilsėtis. Aš visą spektaklį būdavau scenoje. Jutau begalinę fizinę ir emocinę įtampą. Po vaidinimo būdavau visiškai išsekęs.
Pjesėje yra scena, kur Bekmanas kalbasi su Dievu. Repetuodamas kartą nesusilaikiau ir ėmiau nervingai klausinėti J.Miltinio, kaip aš turiu vaidinti, kaip bendrauti su Dievu. O J.Miltinis atsakė: „O man iš kur žinoti. Aš juk su Dievu nebuvau susitikęs”.
Kine taip niekas nedirba
Tarptautinę aktoriaus šlovę patvirtino Gojos ir Bethoveno vaidmenys vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo biografinėse juostose.
Aktorius Juozas Budraitis pasakojo matęs D.Banionį, besirengiantį Gojos vaidmeniui. Jie abu tuo metu dirbo kitame filme, bet D.Banionis nepaleido iš rankų vokiško Gojos teksto.
J.Budraitis prisiminė, kad „Donato vienoje rankoje buvo scenarijus su Gojos vaidmeniu, kitoje žodynas. Jis visą laiką buvo įsigilinęs į tekstą, mokėsi jį, kalė, kartojo ir darė tai pasiskonėdamas, net pavydu buvo žiūrėti. Retas toks aktorių darbo kruopštumas kine.
Donatas visada stengėsi ne tik suvaidinti kuo tiksliausiai, bet ir viską sužinoti apie savo herojų. Kartais net įkyrėdavo režisieriams klausinėdamas, bet tik šitaip jis supranta vaidmens kūrimą. A.Tarkovskis, labai patenkintas Donato darbu „Soliaryje“, yra sakęs, kad šitaip gilintis į vaidmenį kine gal nereikia. Juk vaidmuo – tik dalis filmo visumos“.
Kartais D.Banionis filmavimo aikštelėje atrodė pernelyg griežtas. Prodiuserės Uljanos Kim prisiminimas – iš režisieriaus Valdo Navasačio „Kiemo“ filmavimo 1999 m. „Naktinė pamaina, sunkus, įtemptas darbas viename Užupio kiemų. Šalta“, pasakojo U.Kim.
„Pasiūliau D.Banioniui kavos. Jis nubloškė indą su kava, piktai pasakęs, kad atėjo čia dirbti, o ne kavos gerti. Tada pirmą kartą prodiusavau filmą, neturėjau patirties. Gal ne laiku priėjau“, - svarstė prodiuserė, „bet iš tiesų tai aktoriaus požiūris į darbą“.
Parengė Rūta Oginskaitė ir Virginija Petrauskienė
