D.Aronofsky, filmų „Rekviem svajonei“, „Versmė“, „Imtynininkas“, „Juodoji gulbė“ autoriaus, nesulaikė nei galimi tikinčiųjų, jautriai reaguojančių į bet kokį Holivudo prisilietimą prie Šventojo Rašto, protestai, nei projekto mastai.
Beje, sudėtingiausia buvo netgi ne pavaizduoti tvaną (ką jau ką, o kurti tokias scenas Holivudas išsimiklinęs), o sukurti istoriją, kas vyko iki laivo statymo: Biblijoje apie tai nieko nepasakyta, lygiai kaip ir apie paties Nojaus bei jo šeimos narių jausmus. Šias spragas D.Aronofsky ir nutarė užpildyti. Pavyko efektingai ir holivudiškai.
Filmas prasideda nuo pasaulio sukūrimo. Kaino – Adomo sūnaus ir pirmojo brolžudžio – palikuoniai atnešė blogį. Kita giminė – teisingųjų – gyveno pagal Dievo įsakymus. Iš jos ir kilo Nojus. Neteisingųjų giminė pradėjo iš žemės kapstyti kažkokią paslaptingą medžiagą, iš kurios įsižiebia ugnis. O Nojus bando apginti žemę.
Užuomina apie auksą ir naftą suprantama, ir D.Aronofsky visai netrikdo aiškios paralelės su režisieriaus Jameso Camerono „Avataru“ (lietuviška versija – „Įsikūnijimas“), kuriame visas konfliktas – dėl žmonių troškimo užvaldyti jiems nepriklausančius gamtos turtus. Maža to. Kaino palikuoniai eina ne tik prieš teisingųjų giminę, bet ir prieš angelus, pasmerktus gyventi Žemėje suakmenėjusius. Kai akmens luitai pakyla ir pradeda judėti, prisimeni jau ne J.Cameroną, o Michaelą Bay ir jo „Transformerius“.
Beje, D.Aronofsky tie akmeniniai „transformeriai“ reikalingi ne tik dėl efektingų kovos scenų (kaipgi be jų!), bet ir paaiškinti, kaip Nojus sugebėjo pastatyti milžinišką laivą. Biblijos versija, kad Nojus gyveno 900 metų ir iš jų 100 metų statė plaukiojančią priemonę, scenaristų netenkina, todėl D.Aronofsky filme į robotus panašūs angelai spartuoliškais tempais padeda teisuoliui baigti „amžiaus statybą“, o po to dar ir apgina laivą nuo jį atakuojančios minios žmonių, kurie tikisi išsigelbėti per tvaną.
Nojus (Russellas Crowe) ir jo žmona (Jennifer Coonelly) turi tris sūnus ir įdukrą (Emma Watson). Paaugusi Ila tampa Nojaus vyriausiojo sūnaus Semo mergina, o štai du kiti – Chamas ir Jafetas – lieka be poros. Jafetas – dar vaikas, o Chamas – paauglys, ir tai, kad jis neturi merginos, jį jaudina ne mažiau nei „Amerikietiško pyrago“ herojus. Šiuo pagrindu D.Aronofsky grindžia tėvų ir vaikų konfliktą, nes tėvas neskuba padėti viduriniam sūnui.
Ilos ir Semo kita problema: Ila negali susilaukti vaikų ir apskritai intymi sfera jos nedomina. Ir čia į pagalbą ateina Nojaus senelis Metušelachas, jį vaidina Anthony Hopkinsas. Truputis magijos pagal geriausias „Hario Poterio“ tradicijas ir Emmos „Hermionos“ Watson gerbėjai galės pamatyti, kaip ji gimdo (žinoma, be detalių). Ir kaip tik E.Watson (teisingiau – jos personažui) teks garbė tapti visos dabartinės žmonijos pramote.
Visos šios peripetijos, magija, transformeriniai angelai ir minios laukinių žmonių, kasančių stebuklingą rūdą, Biblijos mito kontekste atrodo komiškai ir netgi kvailokai. Jeigu filmą būtų sukūręs koks nors kitas režisierius, jame vaidinę kiti aktoriai, gal ir žiūrovai jį vertintų kaip parodiją. Bet štai jis, kino iliuzijos stebuklas: Nojų ir jo šeimą iš tikrųjų užjauti, tvano vaizdas iš tikro įspūdingas, o finalinis „veiskitės ir dauginkitės“ ant kalno viršūnės sukelia religinį virpulį.
Nors vidinis kipšiukas, žiūrėk, ims ir pikdžiugiškai paklaus: Ila – viena, o Nojaus sūnūs – trys. Ar nepatrūks mergina?
Parengė Milda Augulytė
