Regis, natūralu, savaime suprantama, kad jubiliejiniais Kristijono Donelaičio metais, kai ir valstybinė mūsų didžiojo klasiko paminėjimo programa, numatant jai finansavimą, sudaryta – sukuriamas dokumentinis filmas apie mūsų grožinės literatūros pradininką, nenublankusios vertės poemos lietuviškuoju hegzametru kūrėją.
Didžiai susidomėjus kovo 14-ą lėkiau į „Pasaką“, į Ramūno Abukevičiaus ir jo komandos kūrinio premjerą (scenarijaus autorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius; vaidybinių scenų režisierė Inesa Kurklietytė; operatoriai: Algimantas Mikutėnas, Adomas Jablonskis; kostiumų dailininkė Danutė Keturakienė; dailininkas Algirdas Bružas; kompozitorius Ramūnas Jasutis; montažo režisierius Ričardas Matačius); tarp žiūrovų tąkart nemažai būta pačių filmo dalyvių, kūrybinė grupė prisistatė, tarė keletą žodžių, o I.Kurklietytė dar buvo ir gimtadienio proga pasveikinta.
Jau vien filmo žanru – dokumentinis-vaidybinis – ir pavadinimu sukurta intriga: „Donaleitis. XVIII a. tautinis kostiumas“. Kodėl pasirinkta ši mūsų istorinės ir lituanistinės tradicijos neaprobuota pavardės forma? Ko gero, ji mums jau siunčia pavojaus signalus – ar tik autoriai, nusiteikimo bile kitoniškai įkvėpti, pastangų įžvelgti esmę, gelmę nepakeis atraktyvumo siekiu? O taip, lietuvininkų, Prūsijos piliečių, pavardės neretai varijuodavo – juk vokiškoji, oficialioji, forma nebūtinai absoliučiai sutapdavo su tradicine lietuviškąja, ką jau kalbėti apie variacijų toje pačioje kalboje galimybę. O dar universiteto ugdytiniui ir lotynų kalba, suprantama, yra norminė – tad turime ir paties „Metų“ autoriaus įsivardijimą: Donalitius...
Užsikabinimas už vieno, istorinėn užmarštin nugrimzdusio pavardės varianto turėtų prasmės, jei filme būtų pretenduojama išgvildenti Donelaičių / Donaleičių giminės radimąsi, plėtojimąsi, šakojimąsi Prūsų Lietuvoje ar mesti žvilgsnį į „Metų“ virtimą – post mortem – knyga: M.L.Rėzos (Rhesa) valia, Das Jahr in vier Gesängen autorius buvo Christian Donaleitis.
Na, bet filmas ne apie tai, juk turim koncepcijos nuorodą: to laikmečio tautinis kostiumas. O tiesioginė nuoroda į pavadinimo mandrumo šaltinį nuskamba filmo pradžioje. Darius Kuolys jubiliejiniams metams artėjant yra aktualizavęs: „Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:
Ir mes turim Donaleitį,
Tiktai asam mažai skaitį.“
Aukštaitiška gaida tariamos ne tik šios dvi eilutės, bet ir visas posmas (gal ir daugiau) įveda mus į filmą. Ir taip, mano galva, įvyksta falš-startas: viena, kaip vėliava iškelta netradicinė pavardės forma grindžiama net ne istorinėmis ištakomis – tiesiog, galima sakyti, atsitiktiniu (ir nereprezentatyviu) paminavojimu, antra, tarmiškąją įžangą ne vienas ne itin pažįstamas su Prūsų Lietuvos kalbėsena, ko gero, susies su K.Donelaičio kitoniškumu. Žinia, klaidingas interpretacijas autoriai gali nurašyti kaip žiūrovų neišmanymą.
Netrukus filmas tarsi įstoja į tikslias vėžes: regime kunigą (suvokiame – K.Donelaitis) mąsliai žvelgiantį, vaikštinėjantį aplink bažnytėlę – Tolminkiemio; išgirstame užkadrinį balsą, glaustai pristatantį mūsų klasiką – viskas puiku.
R.Abukevičiui tinka būti K.Donelaičiu. Iškalbingas šis bežodis liuteronų kunigo vaikštinėjimas, žvelgimas iš sakyklos. Tiesa, auksinių rankų meistrystė – gimdžiusi, kaip žinome, įmantriausius fizikinius prietaisus ir muzikos instrumentus – pailiustruota kukliai, būtų galima sakyti - simboliškai, jei tas lentos obliavimas nebūtų – bent mano akims – toks nemokšiškas: K.Donelaitis, priklaupęs, į vieną kelį lentą atrėmęs, jos vidurį obliumi gremžia...
Pavadinimo antrasis sandas nuskamba netikėtai, bet ši intriga nėra nei tuščia, nei iš piršto laužta: juk iš tiesų prasminga susipažinti su istoriniu kontekstu, konkrečiomis laikmečio realijomis – buities, aprangos, papročių ir pan. Žinia, visko iškart neapžiosi, pažadėta pažintis su to meto aprėdais, ir gerai.
Pamatome ir avies kirpimo procedūrą, ir vilnų karšimą, verpimą, ir dažymą (iš internetinės filmo anotacijos sužinome, kad tai – šiandien dar puoselėjama šimtmečių tradicija, galėtų ta informacija ir filme būti pateikta), ir audimą (tikrai įdomu būt buvę sužinot: ar taip ir kadais keliese apie stakles šokinėdavę?). Galiausiai ir pačius šventinių rūbų komplektus regime, o jų kūrėja (matyt? – padėkos dalyviams prabėgo filmui pasibaigus, ką čia besupaisysi, kas yra kas) paaiškina to meto mados ypatumus, tikrai įdomu, vertinga sužinoti daugiau apie margines, delmonus, nuotakos galvos dangalą ir pan.
Tik kyla įtarimas, kad kūrėjai ėjo ne nuo temos prie ją iliustruojančios empirikos, o priešinga kryptimi – turėdami tam tikrus pavyzdžius juos suvisuotino. Pirmuoju atveju, užsibrėžę iliustruoti XVIII a. lietuvininkų aprėdus, būtų turėję apkalbėti ir kasdienį rūbelį, ir šalto meto aprėdą, pademonstruoti ne tik mandrus batelius, bet ir K.Donelaičio apdainuotąsias vyželes, nors iš mados jau ėjusias... Na, bet tai tik žiūrovės godulys, tebūnie taip: apsiribojame šventiniais aprėdais.
Būtų buvę puiku juos regėt ne tik ant stovų-manekenų, bet ir ant gyvų žmonių, prišaukiančių K.Donelaičio metą, jo papročius (kaip filme ir padaryta), jei ne...
Didelių abejonių sukėlė – lyg kičinė cukruota puošyba ant neblogo skonio torto – tai, kas, matyt, turėjo tapti filmo „vinimi“: vaidybinės vestuvių scenos. Taip, grįžusi darkart žvilgterėjau į T.Lepnerio XVII a. pabaigoje rašytą „Prūsų lietuvį“ – autorius taip pat piktindamasis aprašo „sibaritišką lėbavimą“ lietuvininkų vestuvėse. Bet kartu jis perteikia ir šios šventės papročius, pavyzdžiui, nuotaka visus apdalija dovanomis, štai apdovanojimų pradžia: „Privažiuodama kaimą, nuotaka meta iš vežimo stuomenį [Stomenis], kurį pasiima jaunikio brolis arba kitas jo giminaitis“, o „Jaunikio kiemo (...) vartuose stovi dvi senos moterys, pasistačiusios šiaudų kūlį, kurį reikia pervažiuoti“ ir t. t. – dar daugybė tarsi privalomų ritualų...
Žinoma, ir atskirose Prūsų Lietuvos vietovėse vestuvių papročiai galėjo įvairuoti, ir laiko bėgsmas juos veikė, bet, šiaip ar taip, – tai nebuvo vien rijimas. O filme – turinčiame angliškus titrus, tad galima numanyt, skirtame ne vien vietinei auditorijai – kaip lietuviškųjų vestuvių esmė pateikiami sodrūs užstalės vaizdeliai: kemšama, ryjama, glėbesčiuojamasi, dar – pašokama...
Tiesa, šių „sibaritiškų“ scenų įžanga, galima sakyti, gana poetiška: nuotakos prausimas kubile, jos aprėdymas. Bet visos vestuvių scenos – nuo jaunųjų įdardėjimo brikele į laukiančiųjų vestuvininkų, t. y. Krizo ir jo pačiutės, kiemą – neturi jokios tradicijų (be rijimo) ašies – neaišku net, ar kokį nors vaidmenį vaidina tėvai (jei nebūsime ką tik perskaitę „Metų“, kažin ar išvis suvoksime tokius čia dalyvaujant), ar esama (matyt, ne) kokių nors šios ceremonijos „pareigybių“ (piršlio, palydos ir pan.). Nekalbant apie tai, kad mums pateikiamos tuoktuvės „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“ (tik prieš puotą, kaip Donelaičio ir pasakyta, sukalbama Tėve mūsų)... Taigi „pasaulis“ turės priimti taip vykus lietuvininkų vestuves... Beje, puota „reziumuojama“, matyt, jau feministiniu užmoju: nuotaka, pasikaišiusi sijoną, išlekia iš to siautulio (?).
Bežiūrint premjerinį seansą į vestuvių scenas nekart buvo sureaguota smagiu juoku, tik... – iš tos eilės, kurioje buvo susėdę dalyviai, vaidintojai... Tikiu, kad buvo linksma šias lėbavimo scenas filmuojant bei vaidinant.
Iškart po premjeros persimetėme pirmaisiais įspūdžiais su Evaldu Vyčinu, kurio įdainuota L.Rėzos daina skambėjo filme (beje, savo lyrizmu kontrastuojanti su „nešvankiaisiais“ papročiais), mano verdiktas vaidybiniam fragmentui buvo: pažodinis K.Donelaičio teksto laikymasis.
Taip, liuteronų kunigas piktinasi būrų nešvankia elgsena („O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių / Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė, / Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo.“) – vaizdingoms ir vulgarioms scenoms medžiagos apstu. Tik K.Donelaitis juk nekėlė sau uždavinio pavaizduoti lietuvininkų vestuvinių papročių, o filme tarsi turima tokių pretenzijų (bent jau išeities scena – nuotakos prausimas ir rėdymas, o paskui ir jaunųjų atidardėjimas brikele mums žada visą vestuvių ceremonialą).
Jo kritikos objektą priimant kaip tuometę normą, sukuriama parodija, ne laikmečio tradicijų paveikslas. O jau grįžusi atsiverčiau „Metus“, pasitikslinau: ir „pažodiškas“ iliustravimas – pasirinktinis. Štai K.Donelaičio vestuvėse „Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką, / Bet Žnairuks zūbus ištempęs birbino vamzdį“, o filme visas linksmybes kaitina armonika (nustebčiau išgirdusi, kad tai būta mažlietuviškų melodijų).
Smagiai įsijausdami į lietuvininkų būrų nešvankumą, galėtume prisiminti, kad K.Donelaitis savo rūstų žvilgsnį ne tik į savo tautiečius kreipė, pavyzdžiui, Lauro balsu griaudi: „Tu, prancūziškas žioply su šveisteriu storu / Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt, / Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekyt? / Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo / Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?“ Ar fantazija dar nepiešia parodijinių vaizdelių iš prancūziško gyvenimo?
Taip, tuometę užstalės „kultūrą“ K.Donelaičio balsu mes galime išjuokti, tik tuomet ir būt reikėję apsiribot pavienėmis scenomis, nevystant „siužeto“ (juk turime priimti: jauniesiesiems įdardėjus į kiemą, toliau viskas vyksta taip, kaip tradiciškai vykdavo).
...Taip paveikiai, žadindami istorinę vaizduotę filmo finale byloja šventiniais lietuvininkų rūbais „aprengti“ stovai, pasklidai sustatyti šalia Tolminkiemio bažnytėlės... Ženklai, užuominos, nuotaika – tai tikra.
