Filmas „Filomena“ priverčia ir juoktis, ir verkti

Nors aktorės kolekcijoje puikuojasi septynios „Oskaro“ nominacijos ir viena auksinė statulėlė (1999 m. už vaidmenį „Įsimylėjusiame Shakespeare’e“), Filomenos vaidmuo neabejotinai vertas dar vieno svarbiausio kino pramonės apdovanojimo, rašo „Lietuvoe ryto“ priedas žurnalas „TV antena“.

Nuotaika. Istorija motinos, po 50 metų ieškančios savo dingusio sūnaus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti liūdna, ašaringa ir netgi nuobodi. Niūrią nuotaiką norisi išsklaidyti iš karto – tai nepaprastai giedras, šviesus ir nuotaikingas filmas. Jautriai pasakodama apie skaudžius dalykus, „Filomena“ priverčia ir juoktis, ir verkti.

Tikra istorija. Filmas sukurtas tikrais įvykiais paremta istorija, nutikusia BBC žurnalistui Martinui Sixsmithui, kurią jis aprašė knygoje „Dingęs Philomenos Lee vaikas“.

Viename vakarėlyje ką tik darbo netekęs garsus politikos žurnalistas Martinas (Steve’as Cooganas) susipažįsta su jauna moterimi, kuri papasakoja įtraukiančią savo motinos Filomenos (J.Dench) istoriją.

1952-ieji, Airija. Pirmosioms svaigioms gyvenimo aistroms atsidavusi jaunutė Filomena pastoja. Kaip ir daugybė jos likimo bendraamžių, visuomenės smerkiama mergina uždaroma į vienuolyną ir ten susilaukia sūnaus. Džiaugtis motiniškais jausmais jai ilgai netenka – mažylis atimamas ir atiduodamas (o gal net ir parduodamas už 1000 svarų) įsivaikinti nepažįstamiems žmonėms.

Nuo tada Filomena daugiau nepamato savo sūnaus. Tačiau ir niekada jo nepamiršta – net būdama žilagalvė moteris vis dar jo ieško.

Nuodėmė. Kodėl Filomena net 50 metų slėpė šią istoriją? „Todėl, kad padariau nuodėmę, – prisipažįsta religinga moteris. – Bet supratau, kad ir tylėti yra nuodėmė. Nebežinau, kuri nuodėmė didesnė.“

Paieška. Martino, iki tol dažniausiai rašiusio politikos ir istorijos temomis, Filomenos istorija iš pradžių nesudomina. Tačiau sudomina vieno leidinio redaktorę. Ji bedarbį žurnalistą suvilioja padoriu honoraru, tad šis priverstas imtis dingusio sūnaus paieškų, nusidriekiančių iki Amerikos žemyno, o ten – iki valdžios ir politikos aukštumų.

Kontrastai. Filomena ir Martinas – žmonės iš skirtingų pasaulių. Kandaus liežuvio elito atstovas („Pirmoji klasė dar nereiškia, kad esi doras žmogus“, – išrėžia jam Filomena.) ir paprasta pensininkė (didžiausia jos aistra – kone atmintinai išmokti meilės romanai ir populiarūs televizijos šou) leidžiasi į kelionę, kuri pakeis jų santykius, mąstymą, pažers netikėtų atradimų ir sujungs į neįtikėtiną sąjungą.

Pyktis. Aktorius S.Cooganas, parašęs šio filmo scenarijų kartu su Jeffu Pope’u, sugebėjo pasiekti subtilią pusiausvyrą tarp ironijos ir užuojautos, gėrio ir blogio, pašiepdamas Bažnyčią ir kartu išliedamas savo įtūžį piktavalėms vienuolėms, kurių sielose šventumo ir atjautos kartais yra mažiau nei netikinčiojo širdyje.

„Aš jums atleidžiu, nes būti piktam yra sunkiau“, – net ir sužinojusi skaudžią tiesą apie savo sūnų vienuolėms ištars Filomena.

Žvaigždė. Viename iš epizodų pamatysime ant vienuolyno sienos kabančią nuotrauką, kurioje puikuojasi XX amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių Holivudo sekso simbolis Jane Russell (1921–2011). Aktorė buvo tris kartus ištekėjusi ir įsivaikinusi tris vaikus.

Filme užsimenama, kad vienas iš įvaikintųjų galėjo būti berniukas iš „Sean Ross“ vienuolyno, kuriame vyksta filme vaizduojami įvykiai. Tačiau ši informacija vėliau paneigta, buvo įrodyta, kad aktorė su pirmuoju vyru Bobu Waterfieldu įsisūnijo berniuką ne iš Airijos vienuolyno, o iš Londono.

Patyrusi daugybę sunkumų per įsivaikinimo procesą J.Russell įsteigė Pasaulio įvaikinimo agentūrą, kuri padėjo įsivaikinti amerikiečiams vaikus iš svečių šalių.

Tikėjimas. Tikroji Philomena lankėsi studijoje kuriant šią dramą. „Ji yra šauni moteris, nejaučianti savigraužos. Moteris, kuri nepaisydama visos patirtos neteisybės išsaugojo savo tikėjimą“, – sakė filmo režisierius S.Frearsas.

Skaitiklis. 98 minutės dingusio sūnaus paieškų, aplaistytų juoko ir liūdesio ašaromis, su nuoširdžiai perpasakotų meilės romanų intarpais.