Sunku būti Dievu. Žiūrovu – taip pat

„Sunku būti Dievu“ –  režisieriaus A.Germano viso gyvenimo darbas: idėja brandinta kelis dešimtmečius, dar praėjusiame amžiuje prasidėjo kruopštūs parengiamieji darbai, šešerius metus truko filmavimas ir dar tiek pat – sudėtingas montavimas ir įgarsinimas.

Pernai pagaliau įvyko ilgai laukta filmo premjera, bet į ją režisierius nebespėjo – mirė 2013-ųjų vasario mėnesį.

Po filmo peržiūros Romos kino festivalyje „Rožės vardo“ autorius Umberto Eco negalėjo atsitokėti tris dienas, o paskui parašė esė, kurios paskutinės eilutės buvo žodžiai: „Sveiki atvykę į pragarą.“

„Tai A.Germano Biblija“, – taip filmą vertina pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Leonidas Jarmolnikas.

„Įsivaizduokite nespalvotą kadrą, sklidiną Arkanaro gyventojų – kitos planetos būtybių, iš veido nesiskiriančių nuo žmonių ir gyvenančių laikais, atitinkančiais Žemės viduramžius. Arkanariečiai supilkėję nuo purvo. To purvo nenuplausi, jis prikepęs prie jų veido sluoksniais: kraujo, molio, mėšlo, deguto.

O dabar įsivaizduokite, kad tokių kadrų – vienodų savo nepakeliamu išraiškingumu, bet kaskart apgalvotų iš naujo iki menkiausių detalių - 170 minučių. Tai ir bus paskutinis A.Germano filmas „Sunku būti Dievu“.

Pirmasis noras – detaliai aprašyti kiekvieną tokį kadrą. Virtinę sunkiai apsakomų mizanscenų, kuriose į viena susimaišę išgąsdinti gyvūnai, arkanariečiai, buities daiktai, kurių kas antras būtinai pasirodys esąs falo simbolis arba išradinga kankinimo priemonė.

O kartais – ir viena, ir kita, kaip didžiulė „paleistuvių“ bausmės mašina. Jos veikimo mechanizmas toks kraupus, kad filme apie jį liko tik užuomina. Ta užuomina sunkte persunkta krauju“, – taip savo pirmąjį įspūdį po dar nebaigto montuoti ir neįgarsinto filmo peržiūros aprašė Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ kino apžvalgininkas Nikita Karcevas.

Filmas sukurtas pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių mokslinės fantastikos apysaką, parašytą 1963 metais. Jos veiksmas vyksta ateityje, XXII amžiuje, Arkanaro valstybėje, esančioje kitoje planetoje, kurios gyventojai fiziškai nesiskiria nuo žmonių.

Jų civilizacija atitinka Žemės vėlyvuosius viduramžius. Į planetą yra slapta atvykę Eksperimentinės istorijos instituto bendradarbiai, stebintys civilizacijos raidą. Jie turi modernių prietaisų, fiziškai gerokai pranoksta vietos gyventojus – bet kuris jų galėtų sukurstyti maištauti tūkstančius žmonių, sukelti karus, nuversti valdančiąsias dinastijas, patys tapti valdovais, bet tokie veiksmai kategoriškai uždrausti – Arkanaro visuomenės raida turi būti savaiminė ir visa, kas leistina žemiečiams, - pagludinti kampus, apsaugoti arkanariečius nuo aiškių istorijos klaidų, kurias kadaise padarė žemiečiai.

Žemės agentai nepriekaištingai valdo ginklus, bet jie, kaip ir visi XXII amžiaus žemiečiai, nužudyti protaujančią būtybę, netgi gindamiesi, negali iš moralinių įsitikinimų.

Pagrindinis herojus – žemietis Antonas, Arkanaro karalystėje prisistatantis donu Rumata Estoriečiu. Arkanaro karalystė išgyvena antikultūrinės reakcijos laikotarpį – persekiojami apsišvietę žmonės, ir viena Rumatos užduočių – gelbėti mokslininkus ir poetus, pergabenti juos į saugesnius regionus.

Iš tiesų šviesuolių persekiojimas – atitraukiamasis manevras. Įvyksta valstybės perversmas, monarchas ir sosto įpėdinis nužudyti, įtvirtinama religinio ordino diktatūra. Atsiranda naujų „šviesuolių“, išugdytų ordino. Per perversmą iš kažkur išdygsta profesionalus maištininkas ir teroristas Arata Gorbatas (Kuprius), kurio tikslas – sukelti revoliuciją.

Darbas Arkanare klestinčio tamsybiškumo sąlygomis sukelia Rumatos vidinį konfliktą: nors ir neturėdamas teisės aktyviai kištis į įvykius, jis pradeda laikyti tokį įsikišimą savo moraline pareiga. Bet Arkanaro sąlygomis toks įsikišimas neišvengiamai privers žudyti.

A.Germanas iš brolių Strugackių apysakos, sukurtos vadinamuoju atlydžio laikotarpiu ir ezopine kalba bylojusios apie to meto aktualijas, paliko tik struktūrą ir pateikė savąjį Apreiškimą Jonui, nesugalvojęs šviesesnio finalo.

Pagrindinis momentas – perversmas, valdžios perėjimas iš pilkojo į juodojo ordino rankas. Filme tik kartą nuskamba frazė apie tai. Tačiau tam perėjimui, lūžiui pajungta visa vidinė veiksmo eiga.

Į viduramžių Arkanarą patekę žmonės tikisi netrukus ateisiant Renesansą, tačiau čia ramu: raganas, kaip ir seniau, degina aikštėse, dailininkus ir rašytojus skandina išvietėse, kitaminčius siunčia pas budelius į Linksmąjį bokštą.  Maža to, netrukus palyginti ramių ir valdomų pilkųjų vietą užima jokių ribų nepripažįstantys savavaliautojai iš juodojo ordino.

Kino kūrinys prasideda ilgu bendruoju planu – baltutėliu sniegu padengto Arkanaro peizažu. Tik vėliau kamera priartėja ir kadrą užplūs nesibaigianti virtinė personažų, aprengtų išraiškingomis nuodėvomis. Jie apmeta akimis nykų peizažą, vis žvilgtelėdami tiesiai į kamerą. Bet tas žvilgsnis visiškai abejingas, negyvas. Vienodai abejingai jis žvelgia tiek į žiūrovus salėje, tiek į perrėžtą skerdeną su garuojančiomis žarnomis ir dar pulsuojančia širdimi. Nematydamas skirtumo tarp pakaruoklių – ar tai būtų šuo, ar tėvynainis, aplietas pamazgomis. Nejausdamas ne tik pasitenkinimo, bet, atrodytų, ir skausmo.

Bet kokia žiaurybė šiame pasaulyje tokia įprasta, kad mažas berniukas, džiugiai šokinėdamas per balas, gali kaip odinį kamuolį spardyti kažkieno nukirstą galvą. Emocijas Arkanaro gyventojai irgi reiškia tik gyvuliškai: inkšdami, šaukdami, krenkšdami, šnypšdami.

Juos valdo (kaip valdo – greičiau leidžia įsakymus dėl naujų kankinimų ir bausmių) donas Reba. Jo vienintelis pagarbos vertas pašnekovas - donas Rumata, istorikas iš Žemės, į Arkanarą patekęs Eksperimentinės istorijos instituto bendradarbis. Savotiškas žvalgybininkas, kuris turi stebėti Arkanaro istorijos raidą, bet jokiu būdu į ją nesikišti. Filme jis vienintelis vilki baltus drabužius. Prie jo baltų kailinių, vėliau – baltutėlių marškinių priskrenta tas pats purvas kaip ir prie kitų. Tačiau veido, kuris A.Germano dekoracijose atrodo tarsi būtų nutapytas Albrechto Durerio, neapleidžia liūdesys ir gėla.

Didžiausią grėsmę donui Rebai kelia maištininkas Arata Gorbatas, bandantis išprovokuoti pilietinį karą religiniu pagrindu ir įvykdyti valstybės perversmą. Arata žino apie Rumatos žemišką kilmę, kaip ir jo antgamtiškas – Arkanaro mastais – galias. Jis įkalbinėja Rumatą prisidėti prie jo, bet sulaukia neigiamo atsakymo.

Kol viskas nueina pernelyg toli: kai nužudoma Rumatos mylimoji, jis užsideda šarvus ir kartodamas „Viešpatie, jeigu tu esi, sustabdyk mane, Viešpatie“ sulaužo savo priesakus ir išskerdžia absoliučiai visus - ir pilkuosius, ir juoduosius, ir ruduosius, ir šviesuolius.

Viduramžių Arkanaro pasaulį, skęstantį purve, išmatose, žiaurumuose ir kraujyje, galima būtų sulyginti su Dante's arba 
Hieronymo Boscho pragaru, jeigu tik Dievas gyventų pragare.  Bet tai ne pragaras - tai pasaulis prieš apokalipsę,
kurią galiausiai ir sukelia Dievo sūnus Rumata.

Kaip ir „paleistuvių“ bausmės įrankio scenoje A.Germanas rodo tik kovos padarinius. Iš esmės visa, kas liko iš Arkanaro, – didžiulė kūdra, kurioje gurga ir pūva suversti vienas ant kito lavonai.

Išgirdę pavojaus signalą ir atvykę iš Žemės Eksperimentinės istorijos instituto mokslininkai aptinka Rumatą vilkintį tuos pačius sniego baltumo drabužius. Sėdėdamas ant kūdros krašto su panardintomis iki kelių į vandenį kojomis Rumata kategoriškai atsisako grįžti, o kolegų prašo įrašyti į savo knygas, kad eksperimentas, iš visko sprendžiant, sužlugo, o būti Dievu, kaip matote, sunku.

Tai dar ne filmo pabaiga. Tačiau telieka bent šiokia tokia intriga žiūrovams. Bus apie ką pamąstyti.

Rusų žurnalistas Antonas Dolinas, vienas pirmųjų matęs baigtą filmą dar Romos kino festivalyje ir gerai išmanąs A.Germano kūrybą, įsitikinęs: kad ir kaip A.Germanas būtų tempęs laiką, visda idealiai su juo sutapdavo.

„Tai, kas juokinga ir baisu, susiduria ir susimaišo. Arkanaro viduramžiai labai jau panašūs į XX amžių, kuriam A.Germanas skyrė kitus savo filmus. Vietoj monoteizmo čia pagonybė, bet ant sienų pro dulkių sluoksnį staiga išryškėja Renesanso freskos. Užtat riterių susagstomos striukės – gryni lagerių vatinukai, ir vienuolis inkvizitorius staiga išsiduos, pavadinęs medines lenteles-etiketes „dokumentėliais“. Čia ir paaiškėja, kodėl ta pseudostiliaus maginė fantastika tokia begėdiškai dokumentiška: ji tarsi nufilmuota slaptomis kameromis šnipų, pasiųstų į septynių-aštuonių šimtmečių praeitį.

Kai A.Germanas, ruošdamasis kurti filmą „Patikrinimas keliuose“, aiškinosi – pirmasis sovietinio kino istorijoje, – kuo iš tikro vilkėjo partizanai (o vilkėjo jie nužudytų vermachto kareivių uniformomis), atrodė, kad jo tikslas vienas: prasiskverbti į praeitį, atkurti tiesą.

Vėliau paaiškėjo, kad jo santykis su laiku daug sudėtingesnis. Jis tyrinėja šią substanciją ne kaip žmogaus teisių gynėjas, istorikas ar netgi filosofas. A.Germanas – keliautojas laiku ir skverbimasis į jo paslaptį tapo režisieriaus keliu į nemirtingumą.

A.Germanas pasiekė savo: paskutiniuose trijuose jo filmuose nėra ribos tarp praeities ir dabarties. Juose visada viešpatauja dabartis visomis šio žodžio prasmėmis. Tai ir yra A.Germano viduramžiai – epocha, sustingusi tarp prisiminimų apie kraupią vakardieną ir vilties dėl šviesaus rytojaus, kai vis dėlto nukris visi pančiai.

Kai Rumata filmo „Sunku būti Dievu“ pabaigoje, skirtingai nuo brolių Strugackių herojaus (kuris vis dėlto yra daugiau žemietis Antonas negu kitos planetos didikas), nutaria likti gyventi Arkanare, jis pripažįsta dabarties valdžią. Nes rytojaus nėra.

A.Germanas savo filmais visada lenkė laiką, o laikas lyg keršydamas jį vis stabdė. Beje, nuolatos tokiu pat intervalu, tarsi duodamas ženklą. 14 metų tarp „Patikrinimo keliuose“ baigimo ir filmo išėjimo į ekranus pertvarkos laikais.

14 metų tarp dar ortodoksinėje SSRS nufilmuoto „Mano draugo Ivano Lapšino“ ir antitotalitarinio avangardinio „Chrustaliovai, mašiną!“ premjeros Kanuose.

14 metų nuo to istorinio seanso iki paskutinio „Sunku būti Dievu“ apdovanojimo Romoje.

Laikas nugalėjo A.Germaną: jo nebėra su mumis. Tačiau pasirodė, kad tai Piro pergalė: A.Germanas ir po mirties pasivijo laiką ir idealiai su juo sutapo. Šventapaikšiai šoka šventyklose ir kala genitalijas prie grindinio. Knygininkai ir šviesuolai vėl negerbiami. Juodasis ordinas postringauja apie moralę ir dorovę. Gal tik laužai kol kas aikštėse neliepsnoja, bet, atrodo, neilgai truks.

Ir visi be perstojo tikisi, kad atsiras koks nors dievas akinamais šarvais su kardais kiekvienoje rankoje. A.Germanas įspėja: neverta tikėtis. Dievas nebaigė valgyti savo sriubos, dievas kažkur nukišo ir niekaip negali surasti paskutinių švarių kelnių. Dievas apskritai nepaprastai pavargo. Netrukdykite jo dėl niekų. O tai bus visiškai blogai.“