Tai filmas, išgarsinęs jo autorių V.Žalakevičių ir aktorius Regimantą Adomaitį, Donatą Banionį, Bronių Babkauską, Juozą Budraitį, Algimantą Masiulį, Laimoną Noreiką, Vytautą Tomkų.
„Niekas nenorėjo mirti“ pirmą kartą prabilo apie pokario partizanų kovas.
Vaizdai suartina žmones
Meniniai filmo ypatumai išskirtiniai. Štai kaip juos aprašė autoritetingas lenkų kino kritikas Januszas Gazda: „Yra kūrinių, su kuriais bendraujame kitaip nei su visais kitais, asmeniškiau, o tai reiškia, kad tada pasiduodame daugybei impulsų, esančių už meno sferos. Šis filmas man buvo svarbus ir stiprus išgyvenimas – atvėrė prieš mano akis Lietuvą, iki tol nepažintą, paslaptingą erdvę, kurią galėčiau pavadinti sakraline erdve.“
J.Gazda padarė išvadą, kad „čia ir yra filmo vaizdų kūrimo jėga, menininko vaizduotės jėga – sugebėjimas kurti vaizdus, kurie rodo viską, kas sprunka nuo konceptualumo. Apie juos galima pasakyti tą patį, ką Mircea Eliade pasakė apie „rojaus ilgesio“ vaizdus: „Tokie vaizdai iš esmės suartina žmones – labiau nei analitinė kalba.“
Filmą „Niekas nenorėjo mirti“ nufilmavo Jonas Gricius, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją už viso gyvenimo nuopelnus.
Kūrinio aktas su žiūrovu
Cituotasis J.Gazdos straipsnis „Už kryžių lango – Lietuva“ yra knygoje „Aš nežinau...“, kurią kino kritikė Rasa Paukštytė parengė 1997-aisiais filmo „Niekas nenorėjo mirti“ trisdešimtmečiui.
Kritikė rašė: „Kad ir kokios skirtingos būtų mūsų, šiandien žiūrinčių ir galvojančių apie filmą, nuomonės, dėl vieno dalyko, atrodo, sutariame visi – be šio filmo sunku įsivaizduoti tokio jauno, bet jau išgyvenusio nuopuolius ir pakilimus, ramybės ir itin didelio aktyvumo periodus lietuvių kinematografo istoriją.“
R.Paukštytės knygos pagrindinis herojus – filmo autorius V.Žalakevičius.
Štai viena jo minčių: „Pagalvokime apie tai, kad meno aktas vyksta ne tarp menininko ir jo kūrinio, o tarp meno kūrinio ir žiūrovo. Meno drobė pati sugeba generuoti įvairiausių žiūrovų idėjas, kurios dažnai būna viena kitai priešingos. Kūrybą savaip interpretuoja kiekvienas, kuris prie jos prisiliečia.“
Kas norėjo, išgirdo
Apie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ interpretacijas kalbėdamas V.Žalakevičius filosofui Arvydui Juozaičiui užsiminė, kad „niekas iš mūsų nepasirinko laiko ir vietos gimti. Tačiau kiekvienas imasi laisvės tiek, kiek turi valios, talento ir savimonės“.
Režisierius priminė: „Kas norėjo, tas išgirdo filme D.Banionio žodžius apie valdžią: „Aš šiandien valdžia! Aš – vargšo kurčnebylio batsiuvio sūnus!“ Kas norėjo, tas pamatė filmo finale šviesią L.Noreikos mirtį, nebylų balaganą prie „studebekerio“ ir du arklius, traukiančius mašiną per ąžuolų šaknis. O ant medžio, virš gyvųjų ir mirusiųjų, liūdnas rymojo visais besirūpinantis nebylus Dievas. Lietuvaitis.“
Nežinomybė su aktoriais
Knygoje „Aš nežinau...“ užfiksuotos ir V.Žalakevičiaus mintys apie tai, kaip jis dirbo su aktoriais. „Ir dar bėda režisieriui, jeigu jis įpratęs pamatyti aktoriaus vaidybos rezultatą jau per repeticiją. Aktorius turi būti truputėlį „neprinokęs“, iki galo nežinantis, kaip jis elgsis filmavimo metu.
Tas truputis nežinomybės (jos gali būti daugėliau) verčia aktorių improvizuoti ir kurti, kai filmuojama. Tai svarbiausia. Neduokdie, jeigu aktorius pakartos tai, ką jis tarytum išmoko per repeticiją. Tokį metodą (tokią klaidą) aš vadinu pavėluotu filmavimu.
Filme „Niekas nenorėjo mirti“ aktorių sėkmę daugiausia lėmė tai, kad visi jie, įskaitant L.Noreiką ir V.Tomkų, deklaravo savo naivius įsitikinimus. Tai, kas glūdėjo aktoriuose, – švietė. Ir tas švytėjimas išlaikė filme dvasinę pusiausvyrą. Aktoriai suprato, kad aš jų nestabdau, o aš mačiau, kad jie patys žino, kur eina.“
Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V.Žalakevičius, 1965 m.) rodomas „Skalvijos“ kino centre kovo 9 ir 16 d. 19 val. Kovo 9 d. filmą pristatys kino kritikė R.Paukštytė, kovo 16 d. – aktorius J.Budraitis. Bilieto kaina – 12 Lt.
