XX amžiaus pradžia, Europa apimta karo, Rusijos imperija ant bedugnės krašto. Netikėtas paslaptingojo Grigorijaus Rasputino pasirodymas caro rūmuose sukelia įtakingų Rusijos žmonių nepasitenkinimą.
Sibiro žiniuonis palengvina nepagydomai sergančio sosto įpėdinio kančias, sako pamokslus ir daro stebuklus. Carienė įsitikinusi, kad Grigorijus – Dievo siųstas gelbėtojas. Jai pritaria anaiptol ne visi. Prieš „šventąjį kipšą“ rezgami sąmokslai, jo mistinė įtaka caro šeimai erzina per daug žmonių. Rusija, monarchija ir G.Rasputinas – kasdien artėjančios tragedijos centre.
Serialo „Rasputinas“, kurį prodiusuoja Rubenas Dišdijanas, režisuoja Andrejus Maliukovas, scenarijų parašė užpernai miręs talentingas scenaristas Eduardas Volodarskis ir Ilja Tilkinas. Filmo kūrėjai labiau gilinasi į patį G.Rasputiną negu į istorines aplinkybes. Kaip neraštingas Sibiro žiniuonis tapo caro šeimos patikėtiniu? Filmo autoriai nori praskleisti jo nepaprasto likimo ir mįslingos mirties paslaptį.
Paslaptis neatskleista iki šiol
Šiurpi G.Rasputino – „šventojo senolio“, kaip jį vadino caro šeimoje, - žūtis 1916 metų gruodį iki šiol lieka vienas paslaptingiausių Rusijos istorijos puslapių. Tikrai žinoma tik viena: pagrindinį vaidmenį sąmoksle prieš rusų carienės numylėtinį suvaidino kunigaikštis Feliksas Jusupovas (filme jį vaidina Vladimiras Koševojus), caro Nikolajaus II pusbrolis didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius (Nikita Jefremovas) ir Valstybės dūmos deputatas Vladimiras Puriškevičius (Vitalijus Kiščenka).
Iš žudikų parodymų aiškėjo, kad susidoroti su „Dievo žmogumi“ buvo ne taip jau paprasta. Iš pradžių jį bandė nunuodyti, po to žvėriškai sumušė, vėliau mirtinai sužeidė šaunamaisiais ginklais, bet net po to, kaip prisiminė kunigaikštis F.Jusupovas, G.Rasputinas nesiliovė kovojęs dėl gyvybės. Galiausiai jį surištomis kojomis ir rankomis įmetė į eketę Nevoje.
Po ledu lindo manekenas
Ką turėjo iškęsti aktorius V.Maškovas, kuris visus tuos išbandymus įkūnijo ekrane, lieka tik spėlioti.
„Ar tinkamu greičiu einu? Aš lėtinu žingsnį – juk G.Rasputinas sužeistas“, – aktorius tarėsi su režisieriumi.
Vos išėjęs iš grimavimo vagonėlio – kruvinu veidu, nuo smūgio užpurtusia akimi, netvirtu žingsniu – V.Maškovas iškart pradėjo repetuoti sceną: susmuko tiesiai ant apledėjusio asfalto.
„Volodia, viską darai puikiai“, – užtikrino aktorių operatorius Vladimiras Klimovas.
Laimė, dėl scenos, kai G.Rasputino kūną atranda Peterburgo skalbėjos, V.Maškovui nereikėjo lįsti po Nevos ledu. Už jį atkentėjo antrininkas – manekenas.
„Koks siaubas!“ – sušuko V.Maškovas, pirmą kartą pamatęs savo „dublerį“.
Pagaminti jį užtruko beveik du mėnesius: iš pradžių padarė aktoriaus galvos ir rankų atliejas, vėliaus - silikonines kopijas, o po to ištobulino – po plaukelį klijavo barzdą, antakius, nupiešė žaizdas. Buvo akivaizdu, kad „dubleris“ atlaikys tik vieną panardinimą į vandenį. Todėl buvo pagamintas „antrininko antrininkas“ – supaprastintas kūno variantas bendriesiems planams.
Scena pavyko ne iš karto
Ir štai pradedama filmuoti viena sudėtingiausių scenų. Ant tilto prie Petropavlovsko tvirtovės lėtai užvažiuoja juodas senovinis automobilis. Nervingai žvalgydamiesi iš jo išlipa keturi vyriškiai. Jie vargais negalais ištraukia iš automobilio sunkų ryšulį ir permeta jį per tilto turėklus. Pasigirsta duslus dunkstelėjimas į ledą.
„Stop! Iš karto matyti, kad tai manekenas“, – pertraukia įtemptą tylą režisieriaus A.Maliukovo balsas.
Asistentai puola kimšti į paltą, kuriuo aprengtas antrininkas, skudurus, o aktoriai, vaidinantys sąmokslininkus, bėga į grimo vagonėlį šildytis.
Per filmavimą teko pašalti visiems artistams. Antai Andrejų Smoliakovą, vaidinantį tardytoją Sviteną, tyrusį G.Rasputino nužudymą, gelbėjo tik maži šildytuvai, kuriuos asistentai įdėdavo jam į pirštines.
„Pirmą kartą man, valstietiško veido žmogui, leido suvaidinti aristokratą – matyt, priaugau“, – šypsojosi A.Smoliakovas, puikuodamasis paltu su bebrenų apykakle.
Žvarbo ir Jekaterina Klimova: jos rūmų dama Vyrubova sėdėjo visų vėjų perpučiamame 1914 metų automobilyje su skrybėle, kuri daugiau puošė nei šildė.
Pagaliau manekenas įgavo reikiamą panašumą į žmogų ir jį vėl įkišo į automobilį. Vėl problema! Senas automobilis atsisako kilti į kalną. Galiausiai jį užtempia ant tilto trosu.
Beje, filmavimo komanda jau priprato prie šimtamečių automobilių – „Studebekker“, „Mercedes“ ir „Ford“ – kaprizų. Tai durys prišąla, tai variklis gęsta...
„Vairuoti tokią retenybę taip pat nepaprasta, juk ten apačioje trys pedalai – greičio, stabdžių ir atbulinės eigos“, – pasakojo Andrejus Zibrovas, gydytojo Lazoverto vaidmens atlikėjas.
Lydėjo mistiniai sutapimai
Pagaliau scena sėkmingai nufilmuota. Nepaisant šalčių, niekas iš aktorių tą dieną nesusirgo. Šiaip jau serialo kūrėjai orų nekeikia. Net atvirkščiai - mano, kad jiems nepaprastai pavyko, sąlygos tiksliai atitinka scenarijų. Gal filmavimo grupei padėjo pati G.Rasputino dvasia? Juk kuriant filmą buvo nemažai mistinių sutapimų.
Pavyzdžiui, V.Koševojus dar prieš kuriant filmą susipažino su dailininku Michailu Šemiakinu, kuris jam daug papasakojo apie F.Jusupovą, gyvenusį emigracijoje net iki septintojo dešimtmečio pabaigos. Nuo to laiko aktorius svajote svajojo apie tą vaidmenį ir, sužinojęs apie planuojamą filmą, pats paskambino režisieriui.
Paslaptingą įvykį prisiminė ir V.Maškovas. Grimerinėje aktorius laikė nuotrauką, kurioje G.Rasputinas nufotografuotas vieno Sankt Peterburgo namų fone. Pastebėjęs, kad filmavimo darbai vyksta netoli to namo, V.Maškovas apsivilko „kosovorotką“ (priekyje iš šono susegamą palaidinę) ir nusifotografavo atminimui toje pačioje vietoje. O kai grįžo į grimavimo vagonėlį, pamatė, kad ant sienos kabantis veidrodis įskilęs.
„Su šiuo personažu susiję nemažai paslapčių, bet savo filme mes nesimėgaujame „karštomis“ temomis, – teigė filmo kūrybos prodiuserė Jelena Denisevič. – Mes grįžtame į pradžią – tuos laikus, kai mitų ir legendų apie G.Rasputiną dar nebuvo. Norime sužadinti užuojautą savo herojui. Mūsų užduotis padaryti taip, kad žiūrovas jį suprastų.“
Vilki baltas sukneles
Aleksandros Fiodorovnos vaidmuo seriale „Rasputinas“ buvo skirtas Rusijoje populiariai 51 metų lietuvių aktorei I.Dapkūnaitei.
Kostiumų dailininkė Tatjana Patrachalceva pasakojo, kad su aktore detaliai aptarė jos herojės kostiumus. Istorinėse nuotraukose pamačiusi, kad Aleksandra Fiodorovna pirmenybę teikė baltai spalvai, kostiumų dailininkė pasiūlė aktorei šviesių tonų drabužių. Carienės ir rūmų damų suknelės pasiūtos iš batisto ir plono lininio audinio.
Kitais požiūriais filmas ne visada atitinka istorinę tiesą.
„Daug skaičiau apie savo heroję, tačiau scenarijui gali prireikti vienų spalvų ir neprireikti kitų, – pasakojo I.Dapkūnaitė. – Aleksandrą Fiodorovną vaidinu antrą kartą. Įdomu, kad pirmąkart buvo pabrėžiami visai kiti carienės bruožai.“
Parengė Milda Augulytė
