Leonardo DiCaprio (39 m.) – 5 nominacijos
1994-aisiais – už antraplanį vaidmenį („Kas graužia Džilbertą Greipą”).
2005-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Aviatorius”).
2007-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Kruvinas deimantas”).
Šiemet L.DiCaprio „Oskarui” nominuotas net dviejose kategorijose – geriausio aktoriaus ir geriausio filmo. Jis įkūnijo Amerikos finansų įžymybę Jordaną Belfortą biografinėje komedijoje „Volstrito vilkas”, kurią pats ir prodiusavo.
Tai, kad milžiniškus honorarus gaunantis ir šlove besimėgaujantis L.DiCaprio iki šiol neturi nė vieno „Oskaro”, atrodo neįtikėtina.
Aktoriui nesiseka net su nominacijomis. 1998-aisiais filmas „Titanikas”, užkėlęs jį ant pjedestalo, sulaukė keturiolikos „Oskaro” nominacijų, bet Leonardo tarp pretendentų į statulėlę nebuvo.
Šventinį vakarą ant raudonojo kilimo aktorius nepasirodė. Dėl to įsižeidęs „Titaniko” režisierius Jamesas Cameronas pasiuntė jam žinutę ir išvadino išlepintu panku.
Vėliau žurnalistams L.DiCaprio aiškino: „Nesuprantu, kam eiti į ceremoniją, jei nedalyvauji kovoje. Vien tam, kad primintum, kad esi?”
Per praėjusiais metais vykusią „Oskarų” teikimo ceremoniją L.DiCaprio ant raudonojo kilimo taip pat nepasirodė.
Režisieriaus Quentino Tarantino vesternas „Ištrūkęs Džango”, kuriame aktorius įkūnijo vergvaldį, buvo nominuotas penkiose kategorijose. Leonardo nepretendavo į „Oskarą”.
Geriausio antraplanio aktoriaus statulėlė buvo įteikta jo kolegai austrų aktoriui Christophui Waltzui, kuris „Ištrūkusiame Džango” vaidino dantistą.
Johnny Deppas (50 m.) – 3 nominacijos
2004-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas”).
2005-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Niekados šalies beieškant”).
2008-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas”).
J.Deppas puikiu aktoriumi buvo pripažintas daug anksčiau, nei gavo „Oskaro” nominaciją. Jis jau buvo vaidinęs tokiuose filmuose kaip „Edvardas Žirkliarankis” (1990 m.), „Arizonos svajonė” (1993 m.) ir „Negyvėlis” (1995 m.).
Nominacija už vaidmenį nuotykių juostoje „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas”, atrodo, nustebino patį aktorių – šį filmą jis laikė vaikišku.
„Ar jaudinatės? Jaučiate, kad tai ypatinga jūsų gyvenimo diena?” – tuomet raudonuoju kilimu žengiančio J.Deppo ėmė klausinėti žurnalistai.
„Jaučiu, kad tai neblogas būdas praleisti vakarą”, – santūriai atsakė aktorius. Ir jis buvo teisus – geidžiamas „Oskaras” nuplaukė prie kitų krantų.
Tomas Cruise’as (51 m.) – 3 nominacijos
1990-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Gimęs liepos 4-ąją”).
1997-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Džeris Magvairas”).
2000-aisiais – už antraplanį vaidmenį („Magnolija”).
Didžiausią galimybę gauti geidžiamiausią statulėlę T.Cruise’as turėjo pasirodęs „Magnolijoje”. Kino kritikai aktoriui giedojo ditirambus, jis buvo apdovanotas Auksiniu gaubliu. Galiausiai „Oskaras” atsidūrė kolegos brito Michaelo Caine’o rankose už vaidmenį „Sidro namų taisyklėse”.
Kai kalba pakrypsta apie „Oskarus”, T.Cruise’as rėžia: „Dirbu ne dėl apdovanojimų, o dėl to, kad mano filmai džiugintų žiūrovus.”
Davidas Lynchas (68 m.) – 4 nominacijos
1981-aisiais – už režisūrą ir scenarijų („Žmogus-dramblys”).
1987-aisiais – už režisūrą („Mėlynas aksomas”).
2002-aisiais – už režisūrą („Malholando kelias”).
D.Lynchas prisipažino, kad apmaudžiausia pralaimėti buvo 1987-aisiais, kai geriausio režisieriaus statulėlę pelnė Oliveris Stone’as už filmą „Būrys”.
„Liūdniausia, kad O.Stone’ui apdovanojimą įteikė Elizabeth Taylor ir jį pabučiavo, – sakė D.Lynchas. – Kai per vakarėlį mane supažindino su E.Taylor, jai prisipažinau, kad ši aplinkybė mane labiausiai nuliūdino.
Elizabeth prisipažino, kad „Mėlynas aksomas” ją sužavėjo. Ji atlošė galvą, užsimerkė ir leido pabučiuoti tiesiai į putlias lūpas. Po šios akimirkos nustojau apgailestauti dėl to, kad nelaimėjau „Oskaro”.”
Glenn Close (67 m.) – 6 nominacijos
1983-iaisiais – už antraplanį vaidmenį („Pasaulis pagal Garpą”).
1984-aisiais – už antraplanį vaidmenį („Mirties akivaizdoje”).
1985-aisiais – už antraplanį vaidmenį („Peilis”).
1988-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Fatališkas potraukis”).
1989-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Pavojingi ryšiai”).
2012-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Albertas Nobsas”).
G.Close galima vadinti pralaimėtojų karaliene. Vis dėlto aktorė tvirtina, kad užuojautos jai nereikia.
„Nesuprantu, kodėl manęs dažnai klausinėja, kaip atlaikau nesėkmes, – stebėjosi ji. – Ar įsivaizduojate, kiek daug aktorių sėdi be darbo? O aš turiu šešias „Oskaro” nominacijas! Ir jūs dar teigiate, kad man nesiseka?”
George’as Lucasas (69 m.) – 4 nominacijos
1974-aisiais – už režisūrą ir scenarijų („Amerikietiškas grafitis”).
1978-aisiais – už režisūrą ir scenarijų („Žvaigždžių karai IV. Nauja viltis”).
Už įspūdinguosius „Žvaigždžių karus” G.Lucasas tikėjosi „Oskaro”, o gavo Auksinę avietę – už blogiausią scenarijų.
Kai 2007-aisiais George’as kartu su artimais draugais – „Oskaro” laureatais Stevenu Spielbergu ir Franciu Fordu Coppola išėjo į sceną paskelbti geriausio režisieriaus, jį ėmė draugiškai traukti per dantį.
„O tu ką čia veiki?” – erzino draugai G.Lucasą. „Na, porą kartų buvau nominuotas”, – šyptelėjo režisierius ir scenaristas.
Sigourney Weaver (64 m.) – 3 nominacijos
1987-aisiais – už pagrindinį vaidmenį („Svetimi”).
1988-aisiais – už antraplanį vaidmenį („Dalykinė moteris”) ir už pagrindinį vaidmenį („Gorilos rūke”).
S.Weaver – pirmoji „Oskarų” istorijoje, tą patį vakarą pretendavusi į dvi statulėles, tačiau negavusi nė vienos.
„Buvo sunku, – prisipažino aktorė. – Holivude į pralaimėtoją žiūrima kaip į raupsuotąjį. Juk jis – nevykėlis!
Po ceremonijos surengtame vakarėlyje mąsčiau, kaip būtų gerai, jei visi aktoriai, likę be „Oskaro”, gautų nematomus apsiaustus. Na, kad galėtų šiek tiek atsipalaiduoti, išgerti, pavalgyti.
Mane visą vakarą varstė užuojautos kupini žvilgsniai. Vos valdžiausi nesušukusi: „Man viskas gerai!”
Parengė Ona KACĖNAITĖ
