Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos epopėja dar neįvertinta. Tuo įsitikinę filmo sumanytojai.
„Jaunimas nieko nežino apie ryžtingą karinę operaciją, po kurios lietuviško, bet vokiečių ilgai valdyto krašto statusas pasikeitė“, – pareiškė prodiuserio vaidmens ėmęsis juostos sumanytojas, muziejininkas Mindaugas Gudelis.
Jis savo idėjomis užkrėtė režisierių, scenaristą, filmų „Vilniaus getas“, „Ekskursantė“, „Pelėdų kalnas“ autorių Audrių Juzėną.
Filmo scenarijų kuria rašytojas Saulius Šaltenis. Darbiniai juostos pavadinimai – „1923“ ir „Klaipėda“.
Manoma, kad 90–100 minučių filmui sukurti prireiktų iki 1,5 mln. eurų.
Beveik prieš šimtą metų – 1923 m. sausį valstiečių rudinėmis persirengę Lietuvos šauliai, pasinaudoję sumaištimi, įžengė į tuo metu pagal Tautų Sąjungos mandatą Prancūzijos administruotą Klaipėdos kraštą.
Tai buvo slapta, bet su Vokietija ir net Sovietų Rusija suderinta diplomatinė ir karinė operacija. Pasivadinę sukilėliais šauliai veikė Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto vardu. Per susirėmimus žuvo dvylika lietuvių ir keli prancūzai.
Tačiau Klaipėdoje šauliai nesulaukė rimto pasipriešinimo.
Pagrindinis žaibiškos karinės akcijos organizatorius – pirmasis tarpukario Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas (1882–1967).
Savanoriams ir prie jų prisidėjusiems klaipėdiškiams vadovavo Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Budrys-Polovinskas (1889–1964).
Scenarijaus autorius S.Šaltenis 1923 metų Klaipėdos įvykius lygino su Sąjūdžio pradžia.
„Kartais vienas žingsnis gali pakeisti šalies ir tautos likimą. Tada Kremlius mus irgi visaip gąsdino – atsiskyrę neteksite ir Vilniaus, ir Klaipėdos krašto“, – prisiminė jis.
Koks bus filmo siužetas?
„Veikiausiai apie jaunuolį, ieškantį vietos po saule, apie meilę, tikėjimą, viltį. Herojų likimai susipins su misija, nulėmusia Lietuvos valstybingumą“, – uždangą praskleidė scenaristas.
Rašytojas stebėjosi, kad sukilimo ideologui E.Galvanauskui Klaipėdoje iki šiol nepastatytas paminklas. To esą vertas ir J.Budrys-Polovinskas, vėliau dirbęs generaliniu konsulu Vokietijoje ir JAV.
J.Budrys-Polovinskas kur kas labiau vertinamas JAV nei Klaipėdoje. Niujorke gyvenusiam ir ten palaidotam sukilimo vadui suteiktas šio miesto garbės piliečio vardas.
Sibiro išvengęs E.Galvanauskas po karo gyveno Madagaskare, Prancūzijoje. Nedideliame Eks le Beno (Prancūzija) miestelyje palaidotas Klaipėdos sukilimo vadovas yra jo garbės pilietis.
Idėja ekrane įprasminti Klaipėdos sukilimą nėra nauja. Tai jau yra padaręs latvių kilmės kūrėjas Johnas Doredas (1881–1954), dirbęs JAV kino kompanijoje „Paramount Pictures“.
Jis buvo vienintelis kino operatorius, 1923 metų žiemą fiksavęs, kaip lietuviai įžengė į Klaipėdą ir privertė prancūzus sudėti ginklus.
Manoma, kad J.Doredas veikiausiai iš anksto žinojo apie slaptą operaciją, todėl atvyko į Klaipėdą – filmo kadruose ginkluoti prancūzai dar sukinėjasi prie prefektūros. Nufilmuoti ir miestą užėmę sukilėliai.
Juostoje „Atvaduoti Klaipėdą“ yra ir vaidybinių elementų – filmo kadruose matyti, kaip civiliniais rūbais apsirengę šauliai su ginklais traukia per Smiltynės kopas.
Tai – akivaizdžiai surežisuoti vaizdai, ten jokie susirėmimai nevyko.
Akcijos dalyvių, vadų fotografijas publikavo didžiausi Latvijos laikraščiai ir žurnalai. Vėliau jos pasirodė ir kitų šalių spaudoje – tai irgi buvo J.Doredo nuopelnas.
Manoma, kad latvis vykdė JAV dienraščio „Chicago Tribune“ užsakymą, kurį palaimino pats J.Budrys-Polovinskas. Gali būti, kad pažintimis garsėjęs kontržvalgybininkas pats pasikvietė J.Doredą į Klaipėdą.
„Geras operatorius į slapta rengiamo sukilimo vietą turi prisistatyti bent prieš pusdienį, kad spėtų parengti aparatūrą“, – žerdami pagyras J.Doredui tuomet šmaikštavo jo kolegos.
Slapta filmavo V.Lenino laidotuves
Tarp J.Doredo užfiksuotų įvykių – ne tik Klaipėdos sukilimo vaizdai. Po metų jis jau buvo Maskvoje ir „Paramount Pictures“ užsakymu filmavo, kaip balzamuotas bolševikų vado Vladimiro Lenino kūnas įnešamas į mauzoliejų.
Kadangi latvis tai darė nelegaliai, jį sučiupo čekistai. Nutrūktgalviam operatoriui kurį laiką teko praleisti už grotų.
J.Doredas kino meno mokėsi Rusijoje. Po bolševikų perversmo 1917-aisiais grįžo į gimtinę, JAV dirbo fotografu, kino operatoriumi, režisieriumi, ragavo karo korespondento duonos.
Paskutinius savo gyvenimo metus kūrėjas su žmona tapytoja Elizabeth Dorea praleido jos gimtinėje Norvegijoje.
Po J.Doredo mirties norvegai vieną salą pavadino jo vardu.
Latvijos žurnalistė ir prodiuserė Dzintra Geka apie spalvingą J.Doredo gyvenimą ir kūrybą yra sukūrusi dokumentinį filmą „Johno Doredo sala“.
