Valdovų rūmų muziejaus ekspozicija – neišsenkantys klodai
Nuo 2022 m. Valdovų rūmų muziejuje dirbantis gidas P. Dikavičius teigia vis dar besijaučiantis naujoku. Iš istorijos mokslo pasaulio atėjęs jaunas mokslininkas turėjo prisitaikyti prie naujo darbo pobūdžio – nuo tylaus tyrėjo prie gido, kuris kasdien žmonėms turi pasakoti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos vingius ir išlikusį paveldą. Jam teko atsakomybė pristatyti muziejų bei Lietuvos istoriją NATO viršūnių susitikimo delegacijoms, patikima vis daugiau atsakingų darbų arba jis pats juos inicijuoja.
„Studijuojant sukauptos žinios suteikia pasitikėjimo ir įkvepia prisidėti prie valstybei reikšmingų įvykių – tarptautinių vizitų priėmimo bei NATO viršūnių susitikimo kultūrinės programos koordinavimo Valdovų rūmų muziejuje. Tačiau didžiausia paskata yra kolegų išreikštas pasitikėjimas, kad su tokiomis užduotimis susitvarkysiu. Kai tave pastebi, pasitiki, tai suteikia jėgų dirbti ir patvirtina, kad judi teisinga kryptimi“, – sako P. Dikavičius. Povilas teigia, kad gidai ir edukatoriai laikosi ant visų kitų darbuotojų pečių – be kruopščių restauratorių, archeologų, architektūros, kultūros istorikų, parodų kuratorių darbo nebūtų taip aukštai vertinamos ir gidų bei edukatorių paslaugos: „Mūsų darbo kokybė priklauso nuo jų darbo. Todėl ir šį apdovanojimą priimu ne tik kaip asmeninį nuopelną, bet ir kaip viso muziejaus bendradarbiavimo rezultatą. Pamatas, ant kurio laikosi gidų darbas, yra pati ekspozicija, muziejus. Čia yra klodų klodai. Vesdamas ekskursijas, dažnai miniu žmones, kurie prisidėjo kuriant Valdovų rūmų muziejų, idėjų autorius, atradėjus.“
Ekskursija – gido akimis
P. Dikavičius, baigęs Vilniaus universiteto istorijos studijas, nusprendė mokslus tęsti užsienyje ir įstojo į Vidurio Europos universitetą Budapešte, o universitetui išsikėlus į Vieną, persikėlė kartu. Jis yra humanitarinių mokslų daktaras, apgynė disertaciją tema „Kilmingųjų garbės suvokimas XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Joje garbės apibrėžimo ieškota Renesanso laikotarpio raštijoje, tirtas jos gynimo teisinis aspektas bei bylos, iškeltos kaltinant įžeidimu.
„Mano žvilgsnis buvo nukreiptas į Vidurio Europos kontekstą, todėl galima sakyti, kad mano specializacija yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Europoje. Todėl darbas muziejuje yra lyg studijų tąsa – rengdamasis ekskursijoms, nuolat atrandu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąsajų su visa Europa. Didžiulio susidomėjimo sulaukusi ir, deja, jau besibaigianti tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ buvo puiki proga atidžiau pažvelgti į LDK ir Toskanos Didžiosios Kunigaikštystės ryšius, pavyzdžiui, panagrinėti Stepono Paco kelionės lydint kunigaikštį Vladislovą Vazą kelionėje po Europą aprašymus, iš kurių sužinome, kokios priėmimo iškilmės buvo rengtos, pavyzdžiui, senosios operos, kurias vainikavo raitelių baletas. Ryšius puoselėjo ir vėlesnės Pacų kartos, o geriausias to įrodymas – apsikeitimas relikvijomis su Kozimo III Medičio dvaru: išsiųstas šv. Kazimiero šlaunikaulis, mainais atsiųstas legendinės Pacų giminaitės šv. Marijos Magdalenos de Paci (Pazzi) dantis ir plaukų sruoga. Šią relikviją eksponuojame parodoje, ir tai nuostabus juvelyrų kūrinys“, – teigia P. Dikavičius.
Metų muziejininkas pasakoja: „Gidui reikia būti atidžiam detalėms, jis su kiekviena į muziejų atėjusia grupe turi tarsi perjungti kalbos režimą. Tai vyksta iš pajautos arba neįvyksta (juokiasi).“
„Susitikęs su grupe pirmiausia tarsi matuojiesi temperatūrą, ieškai tinkamo rakto informacijai perteikti. Pasakoji tarsi tas pačias istorijas, reikšmę, bet kartu ieškai būdų, kad tai būtų žmogui priimtina, suvokiama. Vienas iš dalykų, kuris geram gidui labai svarbus, yra gebėjimas išlaikyti lankytojo nuostabą. Jeigu pavyksta, lankytojas ir po ekskursijos išsineša paskatą toliau domėtis ir vertinti mūsų istoriją“, – tvirtina P. Dikavičius.
Metų muziejininkui atrodo, kad pagauti ryšį, sudominti žmogų yra viena svarbiausių užduočių: „Būna, kad staiga pamatai, kaip žmonių akys pradeda stiklėti... Tada užsidega pavojaus signalas – grupė slysta iš rankų. Tuomet turi vėl ją „susišildyti“, patraukti dėmesį. Tai tikrai labai įdomi užduotis. Ir vien žinių nepakanka. Iškalti pasakėlę yra viena, bet kai pasakoji reaguodamas į klausytojus, tai reikalauja ir pastangų, energijos, įsitraukimo, stebėjimo. Ir tas ėjimas pasitikti grupės visada kelia įtampą, kurią suvaldžius pavyksta gauti energijos. Bet po ekskursijos griūni negyvas (juokiasi).“
Mokslininkas, gidas, riedlentininkas ir fotografas
„Vis tik pirmiausia esu knygų žmogus, todėl knyga – ir vienas iš mano laisvalaikio pasirinkimų. Mėgstu, kai knygose yra pasakojimas. Nebūtinai naratyvus pasakojimas, tai gali būti ir moksliniame darbe gvildenama idėja, bet kartais sudomina jos loginis vystymas, ir, jei tai daroma puikiai, tai labai įkvepia. Kitas laisvalaikio pomėgių – fotografija. Fotografuoju senais, juostiniais aparatais, juostas ryškinu pats. Dažniausiai tai kelionės, gamta. Mokausi fotografuoti žmones, bet man tai nėra paprasta. Fiksuoju istorijas: man patinka fotografuoti praeivius architektūroje, o kartais – tik šešėlius ar abstrakciją. Stengiuosi fiksuoti tokius vaizdus, kurie man ką nors pasakoja. Įspūdingiausi istoriniai pastatai ar turistiniai traukos objektai yra „nuzulinti“ kitų fotografų, tad man svarbiau kasdienės akimirkos ir pasakojimo užuomazga, užfiksuota nuotraukoje“, – dalijasi P. Dikavičius.
Valdovų rūmų muziejaus gidas sako, kad kelionės – kita jo aistra: „Šiaip ilsiuosi aktyviai. Dažniausiai keliauju, šiemet tikiuosi pasivaikščioti Šveicarijos kalnuose. Dažnai kelionės kryptis padiktuoja kultūros vertybių kolekcijos, tad ne kartą lankiausi Italijoje bei Austrijoje, bet taip jau susiklostė, kad dažniausiai tenka būti Lenkijoje.“
P. Dikavičius turi ir, atrodytų, muziejininkui netikėtų pomėgių: pavyzdžiui, ilgai užsiėmė sportiniu fechtavimu. Treniruotes lankė ir rašydamas mokslinį darbą Vengrijoje, vėliau Austrijoje.
„Tačiau dar nuo paauglystės didelę mano gyvenimo dalį užima snieglentės ir riedlentės. Turim nedidelę bendraamžių bendruomenę, kartu keliaujame turėdami tikslą kur nors nuvykę dalyvauti varžybose ar jas stebėti. Pastaraisiais metais slidinėjimo keliones teko atidėti, todėl vasarą, dažnai su palapine, riedlente ir fotoaparatu keliauju su šia kompanija. Pernai važiavom į Helsinkį, anksčiau į Kopenhagą, Vieną. Man tai pabėgimas iš kultūrinės sferos, bet ir šių kelionių metu randu laiko aplankyti muziejus ar istorines rezidencijas“, – atviravo Metų muziejininkas.
Valdovų rūmų muziejaus vyresnysis gidas dr. Povilas Dikavičius pripažįsta, kad geriausiai pailsi keliaudamas. Jis tvirtina: „Naujos patirtys, pamokos – visa tai pats gyvenimas.“
