Poros palaikai pernai pervežti iš JAV ir perlaidoti Klaipėdoje.
Drąsuolių žygis prie jūros
„Šiandien išskirtinė proga vėl prisiminti, kad prieš daugiau kaip prieš šimtmetį susijungusios dvi Lietuvos (Didžioji ir Mažoji), yra šalies stiprybės ir laisvės garantas. Didžiulės reikšmės įvykis, kai etniškai giminingas, mūsų istorijai ir kultūrai itin svarbus kraštas su jūrų uostu, prišliejęs prie tautos kamieno, Lietuvai atvėrė vartus į visą platųjį pasaulį. Todėl mūsų valstybė yra stipri, ekonomiškai klestinti „, – iškilmėse prie paminklo kalbėjo Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, daktaras Jonas Genys susirinkusiems priminė Versalio sutarties, derybų Paryžiuje, konsultacijų su Vokietija slaptos, diplomatijos peripetijas, kai konfrontacijos su Lenkijos ir karo veiksmų akivaizdoje, į Klaipėdos kraštą įžengę ginkluoti sukilėliai privertė kapituliuoti pagal Antantės šalių mandatą jį administravusią prancūzų įgulą.
„Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, į Klaipėdą krypo Lenkijos politikų akys, svarstyta ir freištato (laisvos valstybėlės) sukūrimo idėja. Tačiau šis kraštas visada buvo lietuviškas. Tai, kad Mėmelio mieste didžia dalimi gyveno save iš vokiečių kildinę žmonės, nepateisino ambicijų senos baltų žemės likimą vėl sieti su Vokietija arba Lenkija, kurią tuomet protegavo prancūzai. Tokiomis aplinkybėmis subrandinta drąsi idėja inscenizuoti slaptą karinę operaciją“, – patriotinį šaulių, karių savanorių žygį į Klaipėdą, pavadintą lietuviakalbių gyventojų sukilimu, priminęs J.Genys.
Antkapinį paminklą sukilėlių kariuomenės vadui J.Budriui, jo žmonai, buvusiai žvalgybininkei R. Kašubaitei-Budrienei, irgi prisidėjusiai prie karinės operacijos parengimo, atidengė uostamiesčio meras A.Vaitkus, klaipėdiečiai autoriai – dizaineris Kęstutis Mickevičius ir skulptorius Gintautas Jonkus. Užrašai ir ženklai granite atkartoja Čikagos lietuvių tautinės kapinėse tebestovinčio senojo paminklo Budriams, kurį sukūrė iškilus išeivijos architektas Petras Mulokas, simbolius.
Pagerbė sukilėlių atminimą
Po Antrojo pasaulinio karo J.Budrys, atsidūręs anapus Atlanto, išreiškė norą kada nors atgulti jam brangioje Klaipėdos žemėje, greta karių, kuriems vadovavo tarpukariu. Buvusios premjerės Ingridos Šimonytės sprendimu buvo sudaryta speciali vyriausybės komisija dėl sukilėlių vado ir jo žmonos palaikų perkėlimo iš JAV į Lietuvą. Prasmingą idėją padėjo įgyvendinti Užsienio reikalų ministerijos diplomatai, Klaipėdos savivaldybė, atsargos karininkai, istorikai, kiti šviesuliai.
„Šiuo projektu rūpinosi ir Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje atstovai, į perlaidojimo Klaipėdoje iškilmes atvyko JAV gyvenantys Budrių giminaičiai“, – pažymėjo K.Mickevičius.
Budrių kapą pašventino kariuomenės Klaipėdos įgulos ir Karinių jūrų pajėgų vyresnysis kapelionas Rimas Venckus. Karių orkestras sukilėlių atminimą pagerbė Lietuvos himnu, Žvejų kultūros rūmų choras atliko mažlietuvių giesmę „Lietuviai esame mes gimę“. Klaipėdos krašto dienos garbei nuaidėjo salvės, kariai, šauliai, jūrų kadetai žuvusiųjų atminimą pagerbė iškilminga rikiuote, buvo pašventinta vienos J.Budrio-Polovinsko vardu pavadintos Šaulių sąjungos kuopos vėliava.
Ta proga Žvejų kultūros rūmuose įvyko šventinis renginys, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nuskambėjo pirmasis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtas, ištisus metus vyksiančio kultūros projekto „Hommage a Čiurlionis“ simfoninės muzikos koncertas. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje aukotos mišios už Klaipėdos kraštą.
Būta ir nepasitenkinimo – senuosius klaipėdiečius ir jų palikuonis vienijanti bendrija „Mažoji Lietuva“ įsižeidė, kad šventės organizatoriai jau ne pirmą kartą juos ignoruoja, neleidžia pasisakyti prie Laisvės kovų paminklo. Keli protestuotojai, pasirodę parke su plakatais, piktinosi, kad istorikai esą tyčia nutyli mažlietuvių vaidmenį, jų pastangas sujungti dvi Lietuvas – Didžiąją ir Mažąją.
Žvalgybininkas nesudrebėjo
Po pirmojo Pasaulinio karo, kai Klaipėdos kraštas likimas kabojo ant plauko, Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui teko sukti galvą, kas vadovaus Laikinojoje sostinėje sumanytam „mažlietuvių sukilimui“ – neatsirado narsuolių, kurie sutiktų užsikrauti sunkią ir rizikingą atsakomybės naštą. Valstybė „sukilėliams“ nežadėjo jokios paramos nesėkmės atveju.
Tačiau J.Polovinskas nesudvejojo – paskirtas slaptos karinės operacijos vadu jis su savo būriais pasirodė Klaipėdoje anksčiau nei tai rengėsi padaryti prancūzų palaikoma Lenkija, tuo metu jau klastingai užgrobusi Vilniaus kraštą. Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos karininkas čia lankėsi ir anksčiau. Konspiracijos sumetimais jis pasirinko slapyvardį „Budrys“, tapusį jo oficialia pavarde.
Sukilėliais pasivadinę kariai išvien su vietiniais šviesuoliais, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo idėjos šalininkais, ryžtingai veikdami privertė kapituliuoti Klaipėdoje įsitvirtinusią Prancūzijos legionierių įgulą. Tik tada prasidėjo rimtos derybos su Antantės šalimis, po kurių etniškai giminingas pajūrio kraštas autonomijos teisėmis prijungtas prie Lietuvos valstybės.
J.Budrys dvejus metus ėjo pirmojo Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas. Po lietuviams nesėkmingų krašto seimelio rinkimų grįžo į Kauną – dirbdamas Vidaus reikalų ministerijoje vadovavo kriminalinei policijai. Paskui perėjo tapo diplomatu – buvo paskirtas Lietuvos konsulu (nuo 1933 metų ir generaliniu konsulu) Karaliaučiuje. Dirbdamas Rytprūsiuose J.Budrys nepamiršdavo Klaipėdos reikalų.
Mieliausia – Klaipėdos žemė
Dviejų Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius kaunietis J.Budrys į Klaipėdą paskutinįjį kartą pažvelgė 1936-ųjų rugsėjį nuo laivo „Marienholm“ denio, kai su šeima išplaukė į Švediją. Iš ten kario kelias nusidriekė į JAV – buvęs Mažosios Lietuvos sukilėlių vadovas, paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke, šiose pareigose jid dirbo visą likusį gyvenimą iki pat mirties.
Kelionės išvakarėse J.Budriui išleistuves surengė Lietuvių klubas, prie kurio steigimo ir jis pats prisidėjo, o vėliau buvo išrinktas garbės nariu. Likimo bangų su šeima nublokštas anapus Atlanto savo gimtinės jis daugiau nebeišvydo – mirė 1964 metais Niujorke ligoninėje nuo širdies smūgio.
Niujorko garbės piliečiu pripažintas J.Budrys su žmona Regina atgulė Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse, kur amžinąjį poilsį atrado aušrininkas Jonas Šliūpas, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius. Pastarojo palaikai 1994 metais irgi buvo sugrąžinti Lietuvą ir perlaidoti netoli tėviškės. Čikagos lietuvių kapinėse palaidotas parlamentaras Kazys Bobelis, daugelis kitų iškilių tautiečių.
„J.Budrys, kaip ir kiti išeiviai, tikėjo, jog Lietuva anksčiau ar vėliau nusimes raudonųjų okupantų pančius, bus laisva, prieš mirtį išreiškė valią, kai tai nutiks, atgulti jam mieloje Klaipėdos žemėje“, – kalbėjo sukilimo vado ir jo žmonos kapavietę Čikagoje daug metų rūpestingai prižiūrėjusios Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje atašė Ernestas Lukoševičius.
Įgyvendintos ne visos idėjos
Žinomo išeivijos skulptoriaus, paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Vilniaus įkūrėjui Gediminui Katedros aikštėje autoriaus Vytauto Kašubos sesuo R.Kašubaitė buvo ne tik J.Budrio mylimoji, jo žmona, bet ir aktyvi bendražygė – Klaipėdos sukilimo dalyvė.
„Ar humaniška juos perlaidojant, biurokratiniais sumetimais išskirti tokią porą?“, – oponentams, tarp kurių būta ir politikų, įrodinėjo archyvinių dokumentų tyrinėtojai istorikas Dainius Elertas ir Skulptūrų parku paverstų senųjų miesto kapinių tvarkymo projekto bendraautorius K.Mickevičius.
Čikagos kapinėse paminklą Budriams puošia stilizuotas Klaipėdos herbas ir dvigubas (Jogailaičių) kryžius – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo simbolis. Uostamiesčio savivaldybė kurį laiką manė, kad perlaidojant garsios poros palaikus, naujo paminklo kurti nebūtina – esą tiktų iš JAV kartu su urnomis atgabentas senasis akmuo su memorialiniais ženklais ir įrašais.
Tokios idėjos šalininkus greitai atvėsino išeivijos šauliai, pareiškę, kad Čikagos lietuvių bendruomenės tautinės kapinės yra veikiančios, saugomis JAV įstatymų ir paveldosaugos institucijų, Tai – materialusis JAV lietuvių istorijos ir kultūros paveldas, kurio negalima ištampyti. Be to, Budrių kapavietė visą laiką buvo prižiūrima, prie jos vykdavo šventinės ceremonijos.
Diskusijose gimė saliamoniškas sprendimas: nuspręsta ekshumuotus Budrių palaikus padalyti perpus, tik dalis jų buvo pervežta į Lietuvą. Senasis paminklinis antkapis paliktas Čikagoje, kaip JAV lietuvių bendruomenei reikšmingas jų istorijos, tautinės savimonės simbolis.
Švenčiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, planuota uostamiestyje pastatyti paminklą, primenantį istorinį J.Budrio-Polovinsko ir jo suburtos Ypatingosios rinktinės žygį. Ši idėja, deja, neįgyvendinta – tik Herkaus Manto gatvėje, ant namo, kuriame jis, būdamas gubernatoriumi, gyveno su žmona, atidengta kukli atminimo lenta.
