Istorikė kalbėjo apie ypatingai reikšmingą įvykį, savo ryškumu šviečiantį gerokai už Lietuvos ribų – radinius Vilniaus arkikatedros požemiuose.
Nors žinią apie atradimą gaubia skandalo debesys – apie tai galite skaityti čia – paties fakto reikšmė skambiai nuaidėjo per visą Lietuvą, o istorikai suskubo visuomenei paaiškinti, kokio ypatingo svarbu tai įvykis.
„Tai parodo Vilniaus katedros reikšmę vėlyvaisiais Viduramžiais, ankstyvaisiais Naujaisiais laikais – nuo Vytauto ir Jogailos laikų. Tai buvo Lietuvos elito laikai, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. – Čia – trys karališkieji asmenys dėl įvairių priežasčių buvo palaidoti. Tos palaidojimo vietos yra atrastos, o dabar papildomai – iš naujo daiktai.“
„Parodė, kad priklausėme Vakarų Europos pasauliui“
Vilniaus arkikatedros požemiuose rasta valdovų Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio karūna, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus žmonų Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės laidojimo insignijos.
Tarp radinių – karūnos, žiedai, medalionai, karsto lentelės, valdžios obuolys, skeptras.
„Tai žymi mūsų valstybingumą, mūsų Katedros reikšmę ir tai, kad mes priklausėme Vakarų Europos pasauliui, kadangi visur buvo taip laidojama. Valdovų laidojimo tradicijos Lietuvoje buvo nutrūkusios, nes Lietuvos valdovai kartu buvo ir Lenkijos karaliais, todėl dauguma nuo Jogailos laikų buvo palaidoti Vavelio katedroje ir tik išimtinais atvejais – kaip Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė – būtent Vilniuje“, – pasakojo dr. R.Trimonienė.
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausoji patarėja švietimui ir kultūrai dr. Jolanta Karpavičienė slėptuvės radimą vadina neįkainojamu įvykiu.
„Ta svarba turėtų būti matuojama ne tik Vilniaus, Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, nes pasižvalgius po viso pasaulio dabartį ir praeitį, nėra dažnas atvejis, kai surandami originalūs neįkainojamos vertės objektai. Visų pirma tai – istorinio valstybingumo požiūris. Katedra yra irgi vadinama panteonu, nors LDK valdovai buvo laidojami Krokuvoje, Vavelio katedroje. Tačiau turime kelis palaidojimus, kurie yra labai svarbūs“, – sakė dr. J.Karpavičienė.
Istoriniai praradimai – dėl Rusijos barbarizmo
Istorikai pabrėžia – apie karūnas ir insignijas buvo žinoma anksčiau, nes jos rastos dar 1931 metais, o 1939-aisiais vėl buvo paslėptos. Pasak dr. R.Trimonienės, būtent slėpimo faktas parodo, kokia svarbi buvo Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) ir kokia sudėtinga bei sunki Lietuvos istorija.
„Jeigu nebūtų tų karų, ilgų okupacijų, matyt, nebūtų reikėję taip dažnai slėpti ir ieškoti, nerasti. Viena didžiausių ir ilgiausių okupacijų buvo XVII a. antrojoje pusėje, kuomet Vilnių užėmė Maskvos kariuomenė ir čia vos ne dešimtmetį stovėjo, – sakė dr. R.Trimonienė. – Buvo išžudyta daugybė žmonių, kiek išvežta į nelaisvę. Pirmoji masinė tremtis – apie 200 tūkstančių iš LDK buvo išvežta. Tai rodo, kodėl reikėjo slėpti, nes buvo masiškai žudoma, grobiama.
Lietuvos žmonės, vilniečiai, Vilniaus dvasininkai puolė slėpti jau žinodami, kas atsitiko LDK rusėniškose žemėse – kaip buvo žudoma, deginama ir viskas išgrobta, šimtais vežimų išvežta į Rusiją.“
VU rektorius prof. R.Petrauskas vedė paralelę ir su tebevykstančiu Rusijos karu Ukrainoje. Ukrainiečiai labai garsiai kalba, kad rusai bando išvogti istorines vertybes. Istorikai taip pat stebi, kaip Kremlius keisdamas naratyvus bando iškraipyti ir istoriją, siekiant paminti jau ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos valstybingumą.
„Už mano nugaros yra dėžė, kurioje laikomas Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras, bet tai – tik kopija, nes XIX amžiuje Rusija be kitų dalykų iš universiteto išvežė irgi keletą dalykų. Jie tokios didelės vertės Rusijos istorijai neturėjo, bet buvo puikiai suvokiama, kad tai turi didelę simbolinę reikšmę šio krašto gyventojams. Tada matėme ir dabar Ukrainoje atsikartoja tas pats siužetas, mąstymas ir veikimo būdas“, – pabrėžė jis.
Ką parodo insignijos
Paskelbus apie atradimą visuomenėje kilo klausimų ne tik apie vertę, bet ir tai, kas yra insignijos ir kiek jos reikšmingos.
„Reikia suprasti, kad tuo metu net didžioji elito nemokėjo skaityti, rašyti – daugelis informacijos buvo gaunam vizualiai. Valdovas turi išsiskirti – jis išsiskiria palyda, rūmais ir valdžios simboliais, kokie tik jam priklauso: obuolys, skeptras, lazda, karūna. Turime rinkinį daiktų, kurie įkūnija valdovo asmenį. Ir mes turime karūnas, o jos atspindi konkrečius asmenis“, – pasakojo prof. R.Petrauskas.
Jis pirštu parodė ir į valdovą Aleksandrą Jogailaitį: „Jis buvo Vilniuje palaidotas kad ir prieš savo valią, bet tai atspindi jo intensyvų valdymą. Vilniuje jis buvo paskutinis valdovas, kuris buvo vien tik Lietuvos didysis kunigaikštis. Jis Vilnių buvo vėl pavertęs rezidenciniu miestu. Mes turime iš jo laikų išlikusias sąskaitų knygas, kurios atspindi kasdienį valdovų gyvenimą.
Šis vizualinių, rašytinių šaltinių kompleksas leidžia pažinti to meto epochą.“
Dr. R.Trimonienė pabrėžė – insignija reiškia valdovo arba valdžios ženklą ir nors Vilniaus arkikatedros požemiuose rastos karūnos yra pomirtinės, tai – ypatingai svarbaus statuso ženklas.
„Tokios karūnos dedamos į karstą arba ant karsto, bet jos vis tiek žymėjo, kad čia palaidoti karališkieji asmenys, turintys valdžią. Insignija žiedas – nėra vien tik puošmena. . Nežinau, koks tai tiksliai žiedas, galbūt tai puošmena, bet jeigu kalbėsime apie karalių, tai – valdžios ženklas. Kaip vyskupai turi žiedą, taip Popiežius turi žiedą, kas yra valdžios ženklas. Rasta valdžios lazda. Tai – karalienės ženklas. Tai – neatsitiktinai, o žymi, kad čia palaidoti svarbūs asmenys“, – paaiškino ji.
Ar galima tikėtis atradimų ateityje?
Žinių iš Vilniaus arkikatedros galima tikėtis ir ateityje – istorikai viliasi, kad atrastos dar ne visos paslaptys, o vietos atradimams dar tikrai yra. Vilčių turi ir prof. R.Petrauskas.
„Vilniaus katedra yra tokia vieta, kur sujungus pajėgas tyrimus galima gilinti. Tai, kiek ten yra palaidota, rodo, kad naujų radinių gali būti tiršta – tiek kūnų didikų, tiek įkapių. Yra išlikusi Lietuvos XVI a. didiko Alberto Goštauto atminimo lenta, buvo iškastas kūnas. Tai davė daug papildomos medžiagos. Tokių atradimų labai lauktume“, – svarstė jis.
Erdvės naujiems atradimams įžvelgė ir dr. R.Trimonienė, tačiau ji siūlė žvelgti plačiau – už Vilniaus katedros ribų.
„Tiek, kiek dar galima atrasti – jau spėlionės. Kiekvieną kartą tikimės ir ypatingai tobulėjant technologijoms, kai nereikia taikyti invazinių metodų, kurie griautų katedros požemius ar kitas vietas. Tikėkimės, kad ten dar yra paslėptų istorinių vertybių, bet ne tik katedros požemiuose reikia ieškoti – gali būti ir neieškant atrandama. Ir ne tik vizualiniai ženklai, bet ir rankraščiai. Apie kai kuriuos net ir žinome – jie iki šiol yra išvežti į Rusiją ir yra sunkiai prieinami Lietuvos istorikams“, – sakė dr. R.Trimonienė.
