Valdovų rūmų muziejuje vykstanti tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui, kviečia atrasti šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotas giminės tradicijas, palikimą šiandienos ir ateities Lietuvai.
Pasak pagrindinės parodos kuratorės, lenkų dailės istorikės Annos Sylwios Czyz, Pacai buvo viena labiausiai išsilavinusių giminių, samdžiusių tokius iškilius menininkus kaip italų dailininkas Michelangelo Palloni. Tai juos išskyrė iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių.
– Kitoms garsioms LDK didikų giminėms skirtose parodose galėjome sutikti ir jų atstovų, o tiesioginių Pacų palikuonių lyg ir nebėra. Kaip ieškojote su jų istorija susijusių eksponatų? – paklausiau kito šios parodos kuratoriaus, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotojo M.Uzorkos (40 m.).
– Taip, palikuonių nebėra. Bet tai nebuvo pati didžiausia problema.
Kai 2011 metais rengėme parodą, skirtą Sapiegų giminės kultūriniam ir politiniam paveldui, supratome, kad bus įdomu pristatyti ir kitas garsias LDK didikų gimines. Tad po Sapiegų surengėme Radviloms skirtą parodą. Tai buvo milžiniškas projektas. Daugybė eksponatų, didžiulis susidomėjimas.
Jau tuo metu pradėjome svarstyti, kad ateis laikas ir Pacų giminei. Žinojome, kad kai kas iš Pacų paveldo yra ir Lietuvos muziejuose.
O kai pradėjome ruoštis parodai, buvome maloniai nustebę. Mat ir Sapiegų, ir Radvilų ekspozicijoms daugumą eksponatų reikėjo atsigabenti iš kitų šalių, o šį kartą paaiškėjo, kad didžioji dalis Pacų giminės paveldo yra išlikę Lietuvoje – muziejuose, bažnyčiose, archyvuose, bibliotekose.
– Paroda patvirtino ar paneigė ilgą laiką gyvavusią nuomonę, kad būtent Pacų giminės paveldas tarp kitų Lietuvos didikų giminių išsiskiria ypač didelės meninės vertės kūriniais?
– Galėčiau pasakyti taip: iš to, kas išliko Lietuvoje, galima būtų taip teigti. Pacai iš tiesų buvo dosnūs, tai liudija ir jų fundacijos.
Vien tai, kiek buvo skirta pinigų Pažaislio vienuolynui ir bažnyčiai arba Vilniaus Šv.Petro ir Povilo bažnyčios ir vienuolyno statyboms, liudija, kad meno (taip pat ir architektūros) kūriniams lėšų negailėta, samdyti geriausi meistrai.
Net ir pasižiūrėję į Vilniaus katedros lobyną – išlikusias monstrancijas, relikvijorius, taures – galėtume teigti, kad Pacų dovanos – išskirtinės meninės vertės. Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad išliko tik dalis bažnyčiai dovanotų daiktų. Galbūt nemažai kitų giminių fundacijų galėjo būti sunaikintos ar tiesiog neišliko iki mūsų laikų – kažkur pradingo amžių tėkmėje. Tačiau, žinoma, tai nė kiek nesumenkina Pacų palikimo vertės.
– Taigi Pacų paroda gali būti įdomi ne tik istorija, bet ir menu besidomintiems žmonėms?
– Taip. Ši paroda įdomi ir aprėpiamų temų gausa, eksponatų įvairove. Tai ir tekstilė, ir tapyba, ir ginklai, ir knygos, ir dokumentai.
Yra ir meno vertybių, kurias Pacai buvo įsigiję savo kolekcijoms.
Vienas labai ryškus šios giminės atstovas, kuris buvo kiek primirštas, o kai kuriems gal ir nežinomas, – Liudvikas Mykolas Pacas. Jis buvo paskutinis Pacų giminės vyriškosios linijos atstovas. Be to, meno mecenatas, meno mėgėjas, sukaupęs iš tiesų milžinišką meno vertybių kolekciją, taip pat ir antikinių vertybių rinkinį. Parodoje yra kūrinių iš tos kolekcijos.
– Ekspozicijoje akį traukia didžiuliai būgnai ir įvairūs karo trofėjai.
– Įdomu tai, kad jie nėra ištraukti iš muziejų saugyklų. Juos buvo galima pamatyti Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Tačiau retas žmogus atkreipdavo dėmesį į Lietuvos kariuomenės iždo skrynią, kuri stovėjo vienoje navų. Parodoje galima daugiau apie ją ir kitus eksponatus sužinoti. O parodos kataloge – pasiskaityti su jais susijusių istorijų.
Beje, toje skrynioje yra pragręžtos kelios skylės. Juokaujama, kad tai galėjo būti tokia milžiniška aukų dėžutė. Pasižiūrėjus į vidų su kamera matoma, kad ten yra ir carinės Rusijos, ir sovietinių pinigų ar litų. Ji nebuvo atidaryta, nes tai – bažnyčios nuosavybė. Yra teorija, kad bažnyčioje ši skrynia stovėjo nuo pat Mykolo Kazimiero Paco laikų.
– Ar sunku buvo sudėlioti nuoseklų pasakojimą iš tokių skirtingų eksponatų?
– Taip, tai buvo gana didelis iššūkis. Todėl parodą suskirstėme temomis. Pirmame aukšte pristatėme Pacų giminės kilmę. Kitas teminis blokas – galia, valdžia ir karyba. Trečioje salėje pristatomos jų lėšomis pastatytos bažnyčios. Ketvirtoje – mecenatystė ir auksakalystės šedevrai. Po to pereiname į pasaulietinį gyvenimą – Pacų rūmai, jų kolekcijos ir paveldas.
Vienas svarbiausių parodos akcentų – penki herbiniai gobelenai. Po kelių šimtų metų jie pagaliau vėl atsidūrė vienoje erdvėje ir mes pristatome ištisą gobelenų sieną. Gobelenus savo rezidencijai užsakė Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada M.K.Pacas.
Du iš jų saugomi Vilniaus muziejuose, kiti du – Varšuvos karališkojoje pilyje, o vienas – Poznanės nacionaliniame muziejuje.
– Ne toks didelis, bet ne mažiau istoriškai vertingas eksponatas – senovinis spaudas. Kodėl jis toks svarbus?
– Tai išties labai įdomus dalykas – vienas vienintelis išlikęs kanclerių spaudas. Daugiau nei Lietuvos, nei Lenkijos karalystės spaudų nėra išlikę. Mes jį atsivežėme iš Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje. Žinoma, kad tai Lietuvos didžiojo kanclerio Kristupo Zigmunto Paco spaudas. To paties, kuris fundavo Pažaislio vienuolyną.
Su juo susijusi gana egzotiška legenda, bet gal joje yra ir dalis tiesos. Manoma, kad to spaudo rankena yra gerokai senesnė. Gali būti, kad spaudo plokštelė su kanclerio herbu buvo keičiama ir lituojama ant senos rankenėlės, kuri galėjo būti pagaminta XVI amžiuje. O XVI a. Europoje buvo gana didelis kiekis sidabro, atvežto iš Pietų ir Centrinės Amerikos.
Tai buvo tų vadinamųjų konkistadorų atvežtas sidabras. Galbūt ta rankena pagaminta iš jo.
– Palyginti su Sapiegų ir ypač su Radvilų giminei skirtomis parodomis, Pacų giminės parodoje gerokai mažiau jos atstovų portretų. Ar tiesa, kad nemažai jų paslėpta Rusijoje, kažkokiose Smolensko miesto saugyklose?
– Pirmiausia Pacų iškilimas buvo labai fragmentiškas, Lietuvos istorijoje jie ryškiausią pėdsaką paliko XVII a. viduryje, kai nusilpo kitos garsios giminės – Sapiegos, Oginskiai, Radvilos. Pacai trumpam iškilo, o vėliau nebebuvo tokie ryškūs. Todėl visai gali būti, kad jie gal ir neturėjo sukūrę tokios solidžios giminės portretų kolekcijos kaip Radvilos ar Sapiegos.
Tačiau yra žinių, kad dabartiniame Smolenske saugoma net kelios dešimtys Pacų giminės portretų. Jie yra sunkiai prieinami, o gal net ir visai niekam nerodomi. Šiuo metu – dėl visiems žinomų politinių priežasčių, bet ir prieš keliolika metų jų taip pat nenorėjo rodyti net saviems, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo Ermitažo darbuotojams.
Pacų parodoje rodomi du pailgi, siauri, bet labai aukšti portretai. Akivaizdu, kad jie – didesnės portretų galerijos dalys. Į Vilnių jie atkeliavo iš Lvovo istorijos muziejaus. Kaip jie ten pateko – taip pat įdomus detektyvas. Pasakojama, kad buvo kažkoks veikėjas, kuris XIX–XX a. sandūroje rinko iš įvairių dvarų buvusios bajorijos portretus ir vežė juos į Lvovą. Kiek žinoma, jis ypač aktyviai darbavosi dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Minsko apylinkėse.
– Ar parodos rengimo metu buvo jus nustebinusių dalykų?
– Mane maloniai nustebino ir sužavėjo Liudviko Mykolo Paco asmenybė ir jo gyvenimo istorija. Jis buvo paskutinis šios garsios giminės atstovas – šviesus ir įdomus žmogus, aistringas meno gerbėjas.
Jo kolekcijoje buvo tokio aukšto meninio lygio kūrinių, kurie dabar puošia daugelio Europos muziejų kolekcijas. Dalis tos kolekcijos pateko ir į Varšuvos nacionalinio muziejaus fondus.
L.M.Pacas dalyvavo 1831 metų sukilime, buvo Napoleono armijos generolas – kovėsi Ispanijoje, Austrijoje, dalyvavo ir žygyje į Rusiją.
Apskritai visa Pacų giminė buvo gerokai labiau nusiteikusi prieš Rusijos įtaką ir už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo išsaugojimą nei kai kurios kitos garsios didikų giminės.
– Kokie Pacų giminės ryšiai su kitomis svarbiomis to meto giminėmis? Ar daug dukterų naudingai ištekino?
– Tai dar viena šios parodos įdomybė. Mūsų istorikai parengė Pacų giminės genealoginį medį, kurį įdomu pastudijuoti. Beje, esame išleidę ir atskirą plakatą su tuo genealoginiu medžiu. Ten aiškiai matyti visos santuokos, giminių ryšiai.
Bet aš norėčiau labiau akcentuoti kitą dalyką – vadinamąją Pacų „auksinę kartą“. Akivaizdu, kad jos atstovams pritrūko sugebėjimų toliaregiškai planuoti savo giminės ateitį, o to netrūko kitoms garsioms giminėms, ypač Radviloms.
– Teko girdėti, kad istorikai kartais Pacus pavadina keisčiausia Lietuvos didikų gimine. Ar tam pritartumėte?
– Gal ir taip būtų galima pasakyti. Akivaizdu, kad jie iš tiesų išsiskiria iš kitų giminių.
Štai Kristupas Zigmuntas Pacas – pragmatiškas ir toliaregiškas politikas. Jis vedė Prancūzijos dvaro šalininkę, bet turėjo tik vieną sūnų, kuris mirė vaikystėje.
Visą gyvenimą jis ragino savo giminaitį etmoną M.K.Pacą vesti (pasirinkti moteriškę gal net ir iš karališkosios Sobieskių giminės) ir susilaukti palikuonių. Tačiau tas taip ir liko viengungis.
Kitas iškilus giminės atstovas Kazimieras Pacas pasirinko dvasininko kelią ir tapo Žemaičių vyskupu.
Dar viena labai įdomi asmenybė – K.Z.Paco brolis, iškilus valstybininkas, Trakų vaivada Mikalojus Steponas Pacas sulaukęs brandaus amžiaus išsiuntė žmoną į vienuolyną ir pats atsisakė pasaulietinio gyvenimo, tapo kunigu, o paskui – Vilniaus vyskupu.
Sapiegos ir ypač Radvilos labai tiksliai planavo savo vedybinius ryšius, numatydami, kaip gali išaugti jų valdos ir įtaka, kaip jie gali dar labiau praturtėti, o Pacams, panašu, tie dalykai nelabai rūpėjo.
Pagal kitą teoriją jie pirmiausia rūpinosi valstybe. Tai labai įdomi pozicija, bet iš tiesų reikėtų daug atidžiau tas visas istorijas patyrinėti. Štai, pavyzdžiui, buvo ir dar viena įdomi asmenybė – tai Kijevo vyskupas Mikalojus Pacas, kuris tapo protestantu, o paskui ir visiškai atsisakė kunigystės.
VARDAI IR FAKTAI
Save kildino iš romėnų
Pacai – viena garsiausių, seniausių, įtakingiausių, turtingiausių, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei labiausiai nusipelniusių didikų giminių, turėjusių grafų titulą. Pacų giminės siekį įtvirtinti Lietuvoje savo galią bei šlovę liudija legenda, kad jų protėviai kilę iš senovės romėnų.
Lietuvos valstybės istorijoje Pacai dažnai išsiskyrė kaip įžvalgūs politikai ir diplomatai, talentingi karvedžiai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai, dosnūs meno mecenatai, sumanūs žemvaldžiai.
Vienu metu Pacai buvo tapę net faktiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais, tęsusiais Lietuvos valstybingumo sergėjimo ir stiprinimo tradiciją.
Politiniame elite Pacų protėviai pasirodė jau XV a. pirmojoje pusėje, o savo giminės įtakos ir šlovės Lietuvoje viršūnę pasiekė XVII a.
Net aštuoniolika kartų Pacai buvo tapę Lietuvos ir Lenkijos senatoriais, vienuolika kartų užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ministrų postus, dvidešimt vieną kartą buvo skiriami aukštais Lietuvos valstybės dignitoriais ir net penki giminės atstovai buvo vyskupai, vienuolika giminės moterų bei vyrų pasuko pašvęstojo gyvenimo keliu.
Valdovų rūmų parodoje surinkti beveik visi žinomi Pacų giminės iškiliausių atstovų portretai – tai padaryti buvo sunku, nes jų išlikę palyginti nedaug.
Iš viso rodoma bemaž 300 eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir kitų taikomosios dailės kūrinių, piešinių ir projektų, senųjų fotografijų, autentiškų dokumentų ir senųjų spaudinių, ginklų ir šarvų, kitų istorinių relikvijų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos.
