Žinant dabartinę paveldo institucijų organizacinę būklę – daugiau ne, nei taip.
Tačiau net ir nieko nesitikint, egzistencinio liūdesio jausmo nenuslopino net ir ypač sakrali atradimo konferencijos Urbi et Orbi aplinka. Ten susirinkusių institucijų vadovų sambūrio kūnų kalba nuolat išdavinėjo, kad prožektorių lempose svylantys svetimi laurai jiems buvo kaip karštos bulvės, kurias jie vienas kitam permetinėjo blaškydamiesi po žurnalistų klausimų.
Įdomu, kaip jautėsi šie žmonės puikiai žinodami (o jie tikrai žinojo, kaip žinojo ir žiniasklaidos atstovai, pradžioje jų įkyriai apie tai klausinėdami), kad radimo istorijoje jie neturi nei 1% nuopelnų...
Arkikatedrą aptūpusių įstaigų specialistai negalėjo neskaityti atradėjo straipsnių Vytauto kapo ir kitų arkikatedros požemių tematika, rašytų dar prieš daugybę metų. Klausant kai kurių kalbančių galvų daugiausia kirbėjo klausimas, kodėl ši institucijų atstovų kompanija aplinkinius laiko priekvailiais, interneto epochoje nesugebėsiančiais sužinoti, kas yra tikrasis radėjas? Juo labiau kad po neseno straipsnio ir žinučių socialiniuose tinkluose visi žvirbliai čirškė, kad lobyno vietos atradimo priešistorė buvo ne popieriniai įstaigų tyrimai, o ilgas ir arogantiškas atradėjo raštų ignoravimas ir marinimas tų institucijų stalčiuose.
Groteskiškai atrodė ir bemaž penktadalį konferencijos trukęs projektų skambiais pavadinimais už debesis pinigų vardijimas, bandant žiūrovui kaip pernykščius lapus parduoti kaip tyrimus, neva prie tų atradimų vedusius. Ar tas mojavimasis kardais po pralaimėto mūšio valstybinėms institucijoms skambiais pavadinimais ir veikėjams moksliniais laipsniais padės užsimiršti, kad paieškose jie terado šnipštą?
Net ir visko mačius, buvo sunku patikėti akimis, kai epochinio atradimo istorinę dalį spaudos konferencijoje buvo patikėta pristatyti... bažnyčios EKONOMUI!!! Stulbino ne tik šio žmogaus pasitikėjimas savo kompetencija, bet ir jo vidinės kultūros aukštumos. Pastarasis ne tik nepadėkojo tam, kurio atradimas jam suteikė progą pasėdėt prieš televizijų kameras. Anaiptol. Apie pastarąjį iš savo lapelio jis sugebėjo išmurmėti tik kažką apie prieštvaninės „juodosios buhalterijos, atsiprašau, archeologijos“ „istorijos figūravimą“. Jau be lapelio ekonomas tėškė, kad apskritai niekas nieko niekam apie nieką nesakė ir apie jokį atradėją jis nieko nežino ir žinot nenori!
Tragikomiškai toje kompanijoje atrodė ir vieno muziejaus direktorė. Šioji dar prieš keletą savaičių kaip katedros cerberis viešai puldinėjo lobyno atradėją, kai šis, praradęs viltį prisibelsti prie aukščiausių kultūros (ir ne tik) ir bažnyčios institucijų, tiesiog atvedė prie lobio radimvietės žurnalistus ir kitus kolegas. Arši direktorė tol negalėjo nurimti, kol iš ten buvusio gido neatėmė akreditacijos lankytis katedros požemiuose...
Šiemet Trys Karaliai išties atnešė neeilinių dovanų. Su LDK karalių insignijomis jie atnešė ir liūdną žinią apie dabartį – mūsų paveldo tūzai iš tikrųjų yra nuogi, nes paveldosauginė sistema visiškai supuvusi. Apie tai buvo galima įtarti jau po Nepriklausomybės akto atradimo, kai valstybinėms kultūros istorijos institucijoms paieškose demonstruojant impotenciją, jis buvo atrastas privačia iniciatyva.
Po dar vieno atradimo įprastai viduje slopinama institucinė bejėgystė prasiveržė netikėta agresija, nesibodint radėją apipilti purvais ir visuomenei sugadinti šventę. Vakarykštė spaudos konferencija yra vienas slogiausių reginių, kokius teko matyti kultūriniame gyvenime. Nėra abejonių, kad visuomenė ilgainiui netruks visa tai įvertinti, o ar naujoji valdžia imsis ką nors daryti su jau seniai gilioje komoje merdėjančia Lietuvos paveldosaugos sistema – parodys ateitis.
Šiame komentare sąmoningai neminima nei viena pavardė, net ir atradėjo. Apsišaukėliai tos garbės tiesiog nenusipelno, o žmogus, paskyręs dalį savo gyvenimo arkikatedros požemių tyrimams, savo vardą į istorijos vadovėlius jau įsirašė. Sveikinimai jam ir linkėjimai galų gale surasti ir Vytauto kapą!
