Kalintas plėšikas, dešrainių pardavėjas, stambaus restoranų verslo atstovas, karo samdinių kompanijos vadovas, o paskui ir „maištininkas“. Putino „virėju“ pramintas Jevgenijus Prigožinas nuėjo spalvingą gyvenimo kelią, galiausiai pasibaigusį jo žūtimi Kremliaus surežisuotoje lėktuvo katastrofoje. Kas buvo šis žmogus, iš pradžių nebylus, pabrėžtinai besilaikantis šešėlyje ir maloniai patarnaujantis prezidentui Putinui, o paskui metęs piktą iššūkį „carui“ ir Rusijos kariuomenės vadovybei?
Kelionė nuo sovietmečio laikų kriminalinio nusikaltėlio iki vadinamojo „teisingumo maršo“ vedlio truko ne vieną dešimtmetį. Toje kelionėje būta sėkmių ir nesėkmių, pakilimų ir nuopuolių, bet Prigožiną į priekį stūmė įgimtas kietakaktiškumas ir neįtikėtinas energingumas kartu su vidiniu žiaurumu ir patologišku kerštingumu. Kalėjime išmoktos pamokos niekada nenusileisti pasitarnavo žengiant per daugelio konkurentų galvas. Kita vertus, su įtakingais žmonėmis jis stengėsi būti paslaugus ir mandagus. Būtent mokėjimas įsiteikti, užmegzti naudingas pažintis prabangių restoranų valdytoju tapusį Prigožiną suvedė su Vladimiru Putinu bei jo aplinka.
Nors Vakaruose Prigožinas pramintas Putino „virėju“, iš tiesų jis buvo patarnautojas. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme. Nuolatiniai reveransai ir parodomasis lojalumas valdžiai leido išsirūpinti pelningas kariuomenės ir moksleivių maitinimo sutartis. Prigožino verslo imperija, sudaryta iš daugybės giminaičių vardu registruotų ir pačią įvairiausią veiklą vystančių įmonių, augo lyg ant mielių. Norėdamas sėkmingai doroti konkurentus, jis sukūrė savo žiniasklaidos tinklą ir interneto „trolių fermą“, platinančią šmeižtą, dezinformaciją ir primityviausias melagienas. Netrukus Kremlius įvertino naujovę kaip puikų politinės kovos įrankį prieš oponentus Rusijos viduje ir užsienyje. Nors, knygos autorių manymu, trolių kišimasis į JAV prezidento rinkimų kampaniją buvo niekinis ir jokios įtakos balsavimo rezultatams negalėjo padaryti, būtent tada paslaptingojo Prigožino pavardė pirmą kartą plačiau nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje.
2014 m., prasidėjus Rusijos inicijuotam karui Ukrainai priklausiusiame Donbase, Kremliui prireikė pajėgų – samdinių kariuomenės, kurios būtų galima lengvai išsiginti. Tokioms pajėgoms suburti reikėjo žmogaus, gana patikimo, bet kartu mažai žinomo, galinčio veikti šešėlyje. Prigožinas tiko šiai užduočiai. Regis, Putino „virėjas“ iš pradžių nebuvo sužavėtas jam paruoštu naujuoju vaidmeniu, bet kadangi gaudavo pelningų valstybės užsakymų, negalėjo atsisakyti. Netrukus jis buvo suvestas su atsargos papulkininkiu Dmitrijumi Utkinu, – atviru neonaciu, šaukiniu Vagneris. Su Kremliaus palaiminimu jiedu subūrė karo samdinių kompaniją „Vagner“, nors jos egzistavimas net pagal Rusijos įstatymus buvo ir yra nelegalus.
Prigožino ir Utkino smogikai siautėjo Rytų Ukrainoje, paskui buvo permesti į Siriją, kur rėmė autoritaro Basharo al-Assado pajėgas, vėliau veikė Centrinės Afrikos Respublikoje, taip pat Sudane. Viena vertus, kruviną pėdsaką po savęs paliekantys samdiniai svetimuose kraštuose tvirtino Rusijos įtaką, kita vertus, ir paties Prigožino verslo imperijos interesus, nukreiptus į naudingųjų iškasenų ir brangakmenių gavybą. Vis dėlto daug žadančią „Vagner“ vadovo ateitį temdė kilusi trintis su Rusijos gynybos ministerija ir ypač jos vadovu Sergejumi Šoigu. Kariuomenės vadovybė nemėgo „Vagner“. Kai Sirijoje dislokuotos amerikiečių pajėgos smogė samdiniams, rusų reguliariosios armijos atstovai pareiškė jų nepažįstantys. Prigožinas buvo įsiutęs.
2022 m. pradžioje, prasidėjus Rusijos atvirai invazijai į Ukrainą, „Vagner“ vėl prireikė. Prigožinui leista į savo gretas verbuoti galvažudžius iš įkalinimo įstaigų ir masiškai mesti juos į kruvinus „mėsos šturmus“. Dabar jis veikė atvirai ir visiškai nedangstė savo žiaurumo. Parodomieji susidorojimai su dezertyrais, ukrainiečių kankinimai ir egzekucijos tapo „Vagner“ vizitine kortele. Tačiau senokai atsiradusi konfrontacija su Šoigu ir reguliariosios kariuomenės vadovybe tik augo. „Vagner“ vadovas atvirai plūdo ministrą savinantis samdinių pergales, kaltino nekompetencija, korupcija, nenoru tiekti sviedinius. Deja, užsižaidęs Prigožinas veikiausiai iki galo nesuprato, kad nėra Putino bičiulis, koks buvo Šoigu. Maža to, jis net leido sau paniekinamai pavadinti Putiną „seneliu“. Kremliui stojus Šoigu pusėn ir liepus „Vagner“ samdiniams sudaryti sutartis su Gynybos ministerija, nevilties apimtas Prigožinas ryžosi pradėti „teisingumo maršą“ į Maskvą.
Sunku pasakyti, koks buvo šio žygio tikslas. Vargu ar „Vagner“ smogikai būtų pajėgę nuversti Putino režimą, nors miestuose, pro kuriuos važiavo samdinių kolonos, sulaukta sveikinimų. O štai pasipriešinimo beveik nebuvo. Matyt, Prigožinas siekė pademonstruoti galią ir tokiu keistu būdu susigrąžinti „caro“ palankumą. Tačiau po patirto sukrėtimo atsigavęs Putinas paskelbė žygį maištu ir pažadėjo griežtai susidoroti su išdavikais. Maskvos prieigose, prie Okos upės, pradėti ręsti įtvirtinimai.
Kaip bebūtų, „teisingumo maršas“ baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Per tarpininkus Prigožinas buvo įkalbėtas atsitraukti, jam pažadėtos saugumo garantijos, nors vagnerovcai numušė Rusijos karinių pajėgų lėktuvą ir kelis sraigtasparnius (oficialiais duomenimis, žuvo 13 kariškių).
Tai, kas vyko po sandorio su Putinu, – bene paslaptingiausia Prigožino epopėjos dalis. Nors daugelis buvo tikri, kad jis tapo „gyvu lavonu“, kurio dienos suskaičiuotos, regis, jam leista tęsti veiklą Afrikoje, išvykti iš Rusijos ir atvykti atgal, dalyvauti svarbiuose susitikimuose. Tikėtina, kad per „maištą“ silpnumą parodęs Putinas kurį laiką nesumojo, kaip geriau pasielgti. Viena vertus, mafijinėje valstybėje, kokia yra Rusija, įprasta laikytis „saviškiams“ duotų pažadų, tačiau kerštingasis Putinas tiesiog negalėjo palikti vis labiau atsigaunančio ir įžūlėjančio Prigožino gyvo. Matyt, kažkuriuo momentu „caras“ nusprendė, kad maištingasis baudžiauninkas daugiau nereikalingas. Prigožinas išties nebuvo nei „saviškis“, nei Putino bičiulis...
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Tatuiruotes slėpė dėvimas kostiumas. Priešais Prigožiną stovinčio vyro pečius puošė SS žaibai, o ant krūtinės puikavosi nacių erelis. Buvo 2014-ųjų pavasaris, ir papulkininkis Dmitrijus Utkinas, dar praėjusiais metais vadovavęs 2-osios specialiųjų pajėgų brigados 200-ajam būriui, pasiekė savo karinės karjeros viršūnę. Jis nebuvo atrinktas studijuoti Karo akademijos aukštesniame lygyje, o tai paprastai yra būtina sąlyga norint gauti pulkininko laipsnį ar kilti dar aukščiau. Be to, specialiosiose pajėgose yra gana mažai vyresniųjų karininkų, jei lygintume su gausia reguliariąja kariuomene. Utkinas nesitikėjo paskyrimo kitur, todėl paliko kariuomenę ir perėjo į privačią saugos tarnybą. Jis buvo naujo darbo ieškantis karo lauko vadas. Kaip tik tas žmogus, kurio Prigožinui netrukus prireiks. Pasak buvusios Utkino žmonos, jis niekada neprisitaikė prie taikaus gyvenimo: „Jis siekė kovinio karininko karjeros, nenorėjo trinti kelnių kuriame nors iš štabų.“
Juos supažindino Aleksejus Diuminas, buvęs prezidento saugumo tarnybos vadovo pavaduotojas, išgarsėjęs tuo, kad kartą apgynė ramiai miegantį prezidentą nuo lokio, ketinusio patekti į jo rezidenciją. Tačiau tą pavasarį Diuminas turėjo kitokią misiją. Kaimyninėje Ukrainoje kilę protestai nuvertė Kremliaus sąjungininko Viktoro Janukovyčiaus vyriausybę. Po šių įvykių Maskva pradėjo „karinę-politinę operaciją“, siekdama užgrobti Krymo pusiasalį. Specialiųjų pajėgų vadovybės viršininkas Diuminas, komandavęs vadinamiesiems „žaliesiems žmogeliukams“ be skiriamųjų ženklų, ieškojo papildomų raumenų – samdinių būrių, kurių Kremlius galėtų lengvai išsižadėti.
Į Krymą ir Rytų Ukrainą plūdo tūkstančiai rusų savanorių, savo iniciatyva prisijungiančių prie pačių įvairiausių separatistų formuočių. Nors Maskvai tos formuotės buvo naudingos, taip pat suvokta, kad reikia profesionalesnių ir paklusnesnių samdinių pajėgų.
Sprendžiant iš visko, tą pavasarį Prigožinas lankėsi Donbase, ieškodamas naujų galimybių. Pasak buvusio samdinio Marato Gabidulino (kuris prisijungė prie „Vagner“ ir dirbo Prigožino padėjėju, kol 2018 m. jų keliai išsiskyrė), jis buvo nuvykęs į Luhansko sritį, kur, kaip ir kaimyniniame Donecke, prorusiški separatistai turėjo užimti regiono administracijos pastatą ir paskelbti nepriklausomą respubliką. Kadangi Kyjivo valdžia regione buvo netvirta, o vietinė neapsisprendė, į kurią pusę stoti, nemaža dalis įmonių, ypač anglių ir naudingųjų iškasenų gavybos, buvo užgrobtos. Prigožinas siekė čiupti viską, ką tik pajėgė. Tomis dienomis Rusijos gynybos ministerija, ypač Vyriausioji žvalgybos tarnyba (GRU), ieškojo patikimesnės jėgos už dažnai nepaklusnius savanorių milicijos būrius, didžiąja dalimi sudarytus iš separatistų. Įprastomis aplinkybėmis specialiosiomis operacijomis užsiėmęs Diuminas neturėtų jokios priežasties susitikti su Prigožinu, o ir Utkino jis iš pradžių nepažinojo. Tačiau čia Kremliaus politiniai tikslai sutapo su Prigožino verslo ambicijomis.
* * *
Nėra jokio oficialaus įsakymo, dekreto ar dokumento, kuriuo būtų patvirtintas privačios karinės kompanijos „Vagner“ steigimas. Dar ir dabar privačių karinių kompanijų kūrimas Rusijoje yra neteisėtas. Remiantis Baudžiamojo kodekso 359-uoju straipsniu, už tapimą karo samdiniu baudžiama septyneriais metais kalėjimo, o už samdinių verbavimą, rengimą ir finansavimą gresia 15 metų kalėjimo. Tai kaip atsitiko, kad Putinui artima restoranų verslo figūra ėmėsi būtent šios veiklos? Ir kodėl? Prigožinas sukūrė pasakojimą, kad, griebęs likimo vadžias į savo rankas, 2022 m. rugsėjį galutinai tapo karo samdinių vadu. Bet pati pradžia buvo 2014 m. pavasarį, kai „Rusija įšoko į paskutinį traukinį ir sugebėjo užkirsti kelią Ukrainos kariuomenės įsiveržimui į Krymą. Aš, kaip ir daugelis kitų verslininkų, mėginau suburti grupę žmonių, kurie eitų ginti rusų. Nuskridau į seną poligoną ir viską padariau pats: išvaliau senus ginklus, sutvarkiau [ekipuotę], susiradau specialistų. 2014 m. gegužės 1 d. susibūrė patriotų grupė, vėliau gavusi „Vagner“ pavadinimą. O dabar atėjo apreiškimo metas. Šie vaikinai, didvyriai, gynę Sirijos žmones, kitas arabų šalis, kenčiančius afrikiečius ir Lotynų Amerikos gyventojus, tapo vienu iš mūsų Tėvynės ramsčių.“
Prigožino teiginys, kad jį įkvėpė patriotizmas, nėra visiškai sąžiningas. Maratas Gabidulinas, prie Prigožino komandos prisijungęs tik 2015 m., pabrėžia finansinį, o ne patriotinį motyvą, tačiau kitais atvejais pritaria savo buvusio viršininko linijai. Pasak Gabidulino, „Vagner“ buvo „asmeninė Prigožino iniciatyva... Jam užteko įžvalgumo pasiekti vienintelio šio projekto kuratoriaus vaidmenį“. Vis dėlto atrodo, kad buvo ir trečias elementas – Kremliaus išskaičiavimai. Yra tam tikrų liudijimų, kad iš pradžių Prigožinas nebuvo suinteresuotas vadovauti samdiniams, tačiau turėjo paklusti. Pasak buvusio prezidento Putino administracijos atstovo, vyriausybė „žinojo, ko nori Prigožinas, ir tuo pasinaudojo, pasitelkdama visus reikiamus svertus“.
Tuo metu Donbase veikė įvairiausios jėgos – nuo ginkluotų vietinių banditų gaujų iki kazokų savanorių. Vasario mėnesį Putinui užgrobus strategiškai svarbų Krymo pusiasalį, kai kuriuose Rytų Ukrainos regionuose įsiplieskė iš pradžių spontaniški protestai prieš Kyjivą. Šias nuotaikas rėmė daugelis Rusijos verslininkų. Nors Prigožinas teigia, kad būtent tada atsirado „Vagner“, pirmieji vieši pranešimai apie samdinių būrį pasklido 2015 m. Nėra jokių įrodymų, kad Prigožinas buvo vienas iš veikėjų, dalyvavusių Krymo užgrobime, tačiau jis buvo įtrauktas į Kremliaus planavimus dar prieš revoliuciją Ukrainoje, Krymo aneksiją ir karą Donbase.
