Dėl lietuviško albumo pavadinimo ir teksto vidinėje viršelio dalyje, yra daroma prielaida, kad albumas buvo sudarytas lietuvių ir padovanotas kaip atsiminimas. Iš to išvedama ir kita prielaida, kad tokius albumus turėjo gauti visi atvykę karininkai, o jų buvo 18.
Albumo istorinę vertę praturtina ir faktas, kad jį ilgai saugojo Suomijos karininkas, dalyvavęs karininkų suvažiavime. Albumas priklausė plk. Erikui Heimburgeriui (Eric Heimbürger, 1888–1954). Po pulkininko mirties albumas atiteko jo giminaičiui Juhaniui Rekolai, kuris 2009 m. vasario mėnesį albumą perdavė Lietuvos ambasadai Suomijoje. J. Rekola atiduodamas albumą pasakojo, kad ilgą laiką albumas išbuvo jo namų palėpėje, kol galiausiai nusprendė jį atiduoti. Jį paskatino noras parodyti pagarbą ne tik giminaičio atminimui, bet ir Lietuvių tautos istorijos palikimui.
Albumas ambasadoje užsibuvo neilgai. Lietuvos ambasadorė Suomijos Respublikoje Halina Kobeckaitė dar tų pačių metų kovą perdavė albumą saugoti Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Idėja pakviesti karininkus į Lietuvą buvo aptarta dar 1923 m. žiemą Helsinkyje ir Taline su paskirtu Lietuvos karo atstovu Latvijoje ir Estijoje – mjr. Petru Murniku (1886–1956), Lietuvos krašto apsaugos ministerijos karininku ypatingiems reikalams. Būtent jis pasirūpino karininkų vizitu. Tai buvo puiki proga ne tik susipažinti su karininkais, bet ir pristatyti pertvarkytą Lietuvos kariuomenę užsienio svečiams (1922–1924 m. pertvarkymas: liko 9 pėstininkų ir 2 kavalerijos pulkai).
Apsilankymo data buvo parinkta neatsitiktinai – dar Helsinkyje ir Taline buvo aptarta, kad karininkų delegacijas reikia pasikviesti į Lietuvos Tautos šventę – vieną svarbiausių tarpukario švenčių Lietuvoje. Taigi, karininkai dalyvavo Tautos šventėje Žaliakalnyje (Husarų aikštėje), kuri neapsiėjo be iškilmingo Lietuvos kariuomenės parado. Tų metų Tautos šventė buvo ypač iškilminga, nes minėjo tris svarbius tarpukario Lietuvos įvykius – Nepriklausomybės paskelbimą, Lietuvos kariuomenės ir Steigiamojo Seimo įkūrimą.
Kaip dera, šis karininkų vizitas buvo aprašytas tarpukario Lietuvos spaudoje. Iš spaudos žinome, kad Kauno geležinkelio stotyje karininkių delegacijas pasitiko Lietuvos kariuomenės bei Vyriausybės atstovai, kad karininkai susitiko su Lietuvos Respublikos prezidentu Aleksandru Stulginskiu, Ministeriu Pirmininku Ernestu Galvanausku, Krašto Apsaugos Ministeriu Baliu Sližiumi, Kariuomenės vadu gen. Silvestru Žukausku bei Vyriausiojo Štabo Viršininku gen. Leonu Radžiu-Zenkavičiumi. Ypač daug dėmesio buvo skirta karinių dalinių lankymui, tačiau taip pat svarbu buvo parodyti palaikymą ir besisvečiuojančių karininkų tėvynėms. Karo dūdų orkestro pasirodymu buvo pagerbti už Estijos, Latvijos ir Suomijos nepriklausomybę žuvę kariai. Tai pat spaudoje buvo nurodyti ir patys vizito dalyviai. Žinoma, kad iš Estijos atvyko 5, iš Suomijos 6, o iš Latvijos 7 karininkai.
Estijos, Latvijos ir Suomijos karininkų atsiliepimai buvo palikti „Eltos“ naujienų agentūrai: „Jūsų kariuomenė, minėdama savo sukaktuves, pasirodė parodoje labai gražiai. Mums nesenai išsivadavusių tautų ir susiorganizavusių kariuomenių atstovams, malonu tai pabrėžti. Matėme, tai pat, kaip giliai lietuvių tauta moka gerbti žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę karius. Lankydami kariuomenės dalis kareivinėse, gėrėjomės pavyzdinga tvarka ir drausme. Dideliu susidomėjimu apžiūrėjome ir gerb. Nagevičiaus rūpestinga ranka tvarkomą Karo Muzėjų, kurio eksponatai davė mums jūsų kariuomenės netolimos praeities žygių vaizdą.“
Tikriausiai atsiliepimą užrašę asmenys nespėjo tuomet dar pagalvoti, kad ir jų atsiminimą menantis albumas tai pat pateks į Karo muziejaus rinkinius ir bus šalia tų eksponatų, kuriuos jiems rodė pats gen. Vladas Nagius-Nagevičius.
