Lietuvos kariuomenė pradėjo savo žygį į vėl Lietuvos sostinės vardą susigrąžinantį miestą. Ir ne pats miestas buvo praradęs šį statusą, o, deja, pati valstybė praradusi savo senąją sostinę. Turime prisiminti, kad ir pati Lietuvos valstybė išoriškai buvo prarasta – juk daugiau nei visą amžių kentėme ir laukėme Rusijos imperijos varžančiame šešėlyje. Tačiau juk ne kur nors kitur, o būtent Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos valstybę atkuriantis nepriklausomybės aktas.
Nepriklausomybės kovomis pavyko neleisti priešams pasiglemžti mūsų laisvės, tačiau, kaip ir kiekvienoje kovoje, teko įvertinti ir skaičiuoti savo nuostolius. Vilnius pateko į prarastųjų sąrašą... O štai čia jau buvo verta patikėti prieš šimtmečius ištartais Lizdeikos žodžiais, kad šis miestas bus tvirtas kaip susapnuoto vilko geležis ir nepalaužtas priešų. Nepaisant išgyventų negandų, juk taip ir buvo.
Žvarbų ir ūkanotą 1939 m. spalio 27 d. rytą prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į susigrąžintą sostinę Vilnių. Šis žygis tęsėsi tris dienas, bet mes minime šio įvykio metines būtent spalio 27-ąją – praėjus 85 metams nuo istorinio įvykio pradžios. Aišku, pravartu ir spalio 28 d, 12.15 val., sustoti akimirkai ir pagalvoti, kad būtent tokiu metu į Vilnių įžengė pirmieji Lietuvos kariuomenės kariai.
Simboliška ir suprantama, kad patys pirmieji įžengė Pirmojo pėstininkų pulko, pavadinto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardu, kariai. Dalinio, kuris Vilniuje ir buvo pradėtas tverti. Gausiomis ovacijomis ilgai lauktus žygeivius pasitinkantys vilniečiai galėjo pamatyti kaip stipriai patobulėjo Lietuvos kariuomenė – Vilniaus grindiniu trepsėjo ne tik pėstininkai, bet kanopas žvangino ir kavalerijos žirgai, dardėjo artilerijos pabūklai, šarvuotoji technika. Sulaukta ir Lietuvos karo aviacijos lėktuvo skrydžio virš galvų. Kaip ir pėstininkus „gediminėnus“, norisi išskirti ir Trečiąjį dragūnų Geležinio Vilko pulką, pavadinimu susietą su Vilniumi ir jo įkūrimo legenda.
Akimirkai sustoti reikėtų ir spalio 29 d., minint trečiąją žygio dieną. Tos dienos susimąstymo momentas – 14.15 val., kada Gedimino pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos vėliava. Šias akimirkas lydėjo gaudžiantys visų Vilniaus bažnyčių varpai, prie kurių prisidėjo ir likusios Lietuvos varpai. Žinoma, kad skambėjo ir mūsų muziejaus bokšte budintis Laisvės varpas. Skamba jis ir šiandien, kaip ir Lietuvos vėliava toliau plevėsuoja Gedimino pilies bokšte.
