Atsakymas jau žinomas – birželio pabaigoje žiniasklaida pranešė, jog Prancūzijos teismas byloje dėl vieno garsiausių pasaulyje klasikinės muzikos kūrinių autorių teisių nusprendė, kad „Bolero“ sukūrė Prancūzijos kompozitorius M.Ravelis (1875–1937) be jokių kitų bendraautorių.
Tačiau kodėl šis klausimas iškilo būtent dabar ir net atsidūrė teisme?
Paveldėtojams – milijonai
M.Ravelio „Bolero“ – garsiausias XX a. klasikinės muzikos kūrinys, kuris jau beveik šimtą metų išlieka pačiu tikriausiu hitu.
Kompozitorius „Bolero“ sukūrė 1928-aisiais, o pirmą kartą jis buvo atliktas 1928 metų lapkričio 22-ąją Paryžiaus operos teatre lenkų kilmės rusų choreografės Bronislavos Nižinskos pastatytame balete. Spektaklio scenografiją sukūrė rusų dailininkas Aleksandras Benua.
Prancūzijos autorių, kompozitorių ir muzikos leidėjų draugijos (SACEM) – autorių teises administruojančios ir autorinį atlyginimą renkančios organizacijos – duomenimis, pastaraisiais metais M.Ravelio „Bolero“ pasaulyje atliekamas visą parą kas 15 minučių. Ir kiekvieną kartą teisėtiems savininkams buvo mokamas autorinis atlyginimas. SACEM turėjo mokėti, nors dabartiniai paveldėtojai neturi nieko bendra su M.Raveliu.
Iki 2016 m., kai baigė galioti autoriaus teisės ir kūrinys perėjo į viešąją nuosavybę, jo įpėdiniai uždirbo milijonus dolerių.
Prancūzijoje autorių teisės galioja 70 metų po kompozitoriaus mirties, tačiau dar keleri metai buvo pridėti siekiant kompensuoti prancūzų menininkų prarastas pajamas per du pasaulinius karus.
SACEM advokatas sakė, kad kadaise teisės į kūrinį kasmet atnešdavo daugybę milijonų eurų, nors 2011–2016 m. sumažėjo iki 135 507 eurų per metus.
Atskleidė schemą
Prancūzijos žiniasklaida atsekė sudėtingą ir netikėtą teisių į didįjį kūrinį paveldėjimo schemą.
M.Ravelis mirė 1937 metais, vaikų jis nesusilaukė. „Bolero“ teises paveldėjo kompozitoriaus brolis Edouard’as. Tačiau E.Ravelis mirė irgi nepalikęs palikuonių, tad įpėdiniais tapo M.Ravelio brolio žmonos masažuotoja ir buvusi rašytojo Marcelio Prousto guvernantė, dirbusi sarge E.Ravelio namuose.
Po masažuotojos mirties teisės perėjo jos vyrui, paskui antrajai vyro žmonai, o dabar – M.Ravelio brolio žmonos masažuotojos vyro antrosios žmonos dukrai.
„Le Parisien“ rašė, kad ši milijonierė dabar „visiškai komfortiškai gyvena Šveicarijoje iš „Bolero“ pajamų“.
Teismas apgynė kompozitorių
Autoriaus teisės pagal įstatymą nustojo galioti 2016 m.
Nuo tos akimirkos kūrinys tapo viešąja nuosavybe. „Bolero“ galima atlikti nemokamai.
Tačiau tais pačiais 2016 m. autorių teisių turėtojai pateikė ieškinį dėl autorinio atlyginimo mokėjimo pratęsimo. Buvo siekiama bendraautoriais pripažinti žmones, kurie mirė vėliau nei kompozitorius.
Toks demaršas būtų įpareigojęs Šveicarijos pilietę dalytis „dividendais“, tačiau kartu būtų buvęs atkurtas reguliarus mokėjimas.
Garsaus scenografo A.Benua, dirbusio statant spektaklį „Bolero“, įpėdiniai ginčijosi, kad jis turėjo būti įskaitytas kaip kūrinio bendraautoris, ir reikalavo dalies pajamų.
„Bolero“ muzika buvo sukurta specialiai šiam baletui ir neturėtų būti laikoma kaip atskiras muzikos orkestrui kūrinys“, – vasarį Prancūzijos teismui pareiškė ieškovų advokatas. Ieškovai nurodė įvairius dokumentus, kuriuose A.Benua įvardijamas kaip muzikos bendraautoris.
A.Benua mirė 1960 m., todėl, pripažinus jį kūrinio bendraautoriu, „Bolero“ autorystės teisės būtų dar galiojusios iki 2039 metų.
Netoli Paryžiaus esančiame Nantero teisme šių metų birželio pabaigoje vykusiame teismo procese buvo svarstomi A.Benua įpėdinių įrodymai, kad „Bolero“ buvo dalis viso kūrinio – baleto, kuriame dailininkas buvo dekoracijų autorius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal tą pačią logiką choreografė B.Nižinska taip pat galėtų būti laikoma bendraautore.
Taigi jei teismas būtų pripažinęs rusų dailininką ir dekoratorių A.Benua „Bolero“ bendraautoriu, autorių teisių apsaugos laikotarpis būtų buvęs pratęstas iki 2039 m. gegužės 1 d.
Be to, pripažinus A.Benua paveldėtojų teises būtų atsivėręs kelias pripažinti 1972 m. vasario 21 d. mirusios choreografės B.Nižinskos paveldėtojų teises, o tai būtų pratęsę autorių teises dar 12 metų.
Draugija SACEM tvirtino, kad pretenzijos grindžiamos „istorine fikcija“. Ji atkreipė dėmesį į oficialią deklaraciją, M.Ravelio pasirašytą 1929 m., kurioje jis nurodomas kaip vienintelis autorius.
Nantero teismas atmetė teiginius, kad „Bolero“ buvo bendras darbas su garsiu rusų scenografu A.Benua. „Todėl kūrinys lieka viešai prieinamas“, – teigiama teismo pranešime.
* * *
Kompozitorius buvo savikritiškas
M.Ravelis labai kritiškai žvelgė į savo kūrybą. Kurdamas „Bolero“ jis kubiečių pianistui ir kompozitoriui užsiminė, kad kūrinys „neturi formos, tiesą sakant, jokios plėtotės, jokios arba beveik jokios moduliacijos“.
M.Ravelio „Bolero“ itin išpopuliarėjo po 1979 m. romantinės komedijos „10“, kurioje vaidino D.Moore’as ir B.Derek. Dėl juostos populiarumo „Bolero“ teisių paveldėtojai uždirbo maždaug milijoną dolerių autorinių atlyginimų. Tai M.Ravelį kuriam laikui pavertė perkamiausiu klasikinės muzikos kompozitoriumi. Buvo praėję 40 metų po kompozitoriaus mirties.
Literatūros kritikas A.Bloomas savo 1987 m. bestseleryje „The Closing of the American Mind“ apie „Bolero“ užsiminė: „Jauni žmonės žino, kad rokas pasižymi lytinio akto ritmu. Štai kodėl M.Ravelio „Bolero“ yra vienintelis klasikinės muzikos kūrinys, kurį jie žino ir mėgsta.“
