Kas slypi Avromo Suckeverio liudijimuose apie Vilniaus getą?

Iš jidiš ir anglų kalbos vertė Saulė Valiūnaitė. Liudijimą Niurnbergo tribunole iš rusų kalbos vertė Lara Lempertienė. Eiles iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas. Konsultantai lietuviškam leidimui – Ilja Lempertas ir Stanislovas Stasiulis. Kalbos redaktorė Lolita Petrašiūnaitė. Korektorė Žydrė Švobienė. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis.

Knygą sudaro A. Suckeverio atsiminimai apie Vilniaus getą, dienoraštis ir liudijimas Niurnberge. 

Avromo Suckeverio atsiminimai apie Vilniaus getą lietuvių kalba buvo išleisti dar 2011 m., tačiau tekstai versti iš rusų kalbos. Pasak Saulės Valiūnaitės: „Tai, kad buvo verčiama iš vertimo, galbūt lėmė daugybę terminijos klaidų. Be to, rusiškas leidimas buvo gerokai sutrumpintas. Lyginant su minėtojo leidinio vertimu teko pastebėti, kad dalis siužetų kažkuriuo metu buvo gerokai pakoreguoti ir perrašyti.

Sunku pasakyti, ar pakeitimus atliko pats Suckeveris, tačiau, atsižvelgiant į jo abejingumą šiam kūriniui, išlieka tikimybė, kad pakeitimų atsirado rusiškos knygos leidėjo iniciatyva. Dabartinį atsiminimų leidimą papildo tai, kad jis sudarytas iš dviejų 1946-aisiais Maskvoje ir Paryžiuje pasirodžiusių, šiek tiek vienas nuo kito besiskiriančių leidimų, labai svarbu, jog šioje knygoje dar yra Suckeverio liudijimas Niurnberge bei dienoraštis. Skaitytojas galės visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jo prozos tekstais Holokausto tema.   

Rengiant šį leidimą daug dėmesio sutelkta į tai, kad skaitytoją pasiektų kuo preciziškesnis tekstas. Ir ne tik dėl to, kad versti tokio masto rašytojo kaip Avromas Suckeveris tekstus yra didžiulė garbė ir milžiniška atsakomybė. Labai svarbu, kad skaitytojus apie šį kartais vis dar diskusijų sūkuryje atsiduriantį Lietuvos istorijos laikotarpį pasiektų kokybiška ir faktiškai teisinga informacija, nepaliekanti erdvės nesusipratimams ir interpretacijoms.“

Poetas gimė 1913 m. Smurgainyse, prekeivio oda šeimoje. Kaip savo baigiamajame žodyje apie A. Suckeverį rašo J. D. Cammy: „Net ir Smurgainyse Suckeveriai didžiavosi būdami taip netoli Vilniaus, miesto, kurio kaip Lietuvos žydų (litvakų) kultūros centro statusas peržengė jo ribas.“

Pirmojo pasaulinio karo metu rusų armija iš namų išvarė šimtus tūkstančių žmonių, Suckeverio šeima atsidūrė Sibire. Pasak J. D. Cammy, „Nors persikėlimas turėjo tragiškų pasekmių (jo tėvas ten mirė nuo širdies smūgio, o vyresnioji sesuo gavo smegenų uždegimą ir vėliau nusižudė), mažas berniukas Sibirą patyrė kaip stebuklų kraštą, kuriame buvo pažadintas jo poetinis jautrumas. Kai jo našlė mama su vaikais grįžo į Vilnių, tuo metu Wilno, miestas buvo neseniai įkurtos nepriklausomos Lenkijos respublikos valdžioje. Lenkijos laimėjimas tapo Lietuvos netektimi.“

Suckeveris baigė gimnaziją lenkų ir hebrajų kalbomis, studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete. Nuo 1934 metų tapo jidiš literatų grupės „Yung Vilne“ nariu. Prasidėjus karui, 1939 metais lenkų Vilnius Raudonosios armijos buvo atiduotas lietuviams, o 1940 m. birželį buvo okupuotas sovietų. Kaip teigia J. D. Cammy: „Prieš karą Suckeveris sąmoningai vengė ideologinių įsipareigojimų ir buvo žinoma, kad jis į komunizmą žvelgia labai įtariai. Jo dėmesys buvo sutelktas į poeziją, ne į politiką. Tačiau kaip poetas Vilniuje jis dabar galėjo publikuotis tik Vilner emes (Vilniaus tiesa), vieninteliame laikraštyje jidiš kalba, kuriam, akylai stebimam cenzorių, buvo leista toliau funkcionuoti sovietiniame Vilniuje. Kaip visi rašytojai, kurie norėjo ir toliau publikuotis, Suckeveris įstojo į SSRS rašytojų sąjungos padalinį Lietuvoje ir buvo pakviestas vesti laidą jidiš kalba vietiniame sovietiniame radijuje.“

1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija netikėtai užpuolė Sovietų Sąjunga, jai vėl atiteko Vilnius. Pirmosiomis Vokietijos okupacijos savaitėmis miesto žydai patyrė žiaurų terorą ir žudynes. Suckeveris su žmona iš pradžių mėgino bėgti su besitraukiančia Raudonaja armija, bet dėl intensyvaus vokiečių puolimo buvo priversti sugrįžti atgal. 

Nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1943 m. rugsėjo Suckeveris su žmona Freidke patyrė tuos pačius siaubus, kaip ir kiti Vilniaus žydai. J. D. Cammy rašo: „Suckeveris kultūrinį produktyvumą aiškiai laikė būdu nugalėti vokiečių mėginimus iš žydų atimti jų žmogiškumą. Tai buvo ir rezistencinė veikla, papildžiusi jo narystę pogrindinėje Jungtinėje partizanų organizacijoje (jid. Fareinikte partizaner organizacje, arba FPO), kuri pritraukė narių iš įvairiausių politinių pažiūrų prieškarinių žydų organizacijų.

FPO užmezgė ryšius tarp geto pogrindžio ir partizanų grupių, kurias regione subūrė sovietai ir kurių atstovai su getu kontaktavo pavojingomis sąlygomis. 1943 m. rugsėjo 12 d., likus kelioms dienoms iki Vilniaus geto likvidacijos, Suckeveris ir jo žmona kartu su grupe kitų FPO narių pėsčiomis pabėgo į miškus. Tai buvo pirmas ilgos ir kankinančios kelionės etapas. Suckeveriai nuėjo daugiau nei 150 km, kol galiausiai pasiekė Naručio miškus, kuriuose kartu su sovietinių partizanų Vorošilovo brigada, vadovaujama Fiodoro Markovo, praleido 1943–1944 m. rudenį ir žiemą.“

Suckeveris epinę poemą Kol Nidrė užbaigė 1943 m. vasarį. J. D. Cammy pasakoja: „Nors žydų partizanai miškuose nebebuvo įkalinti geto sienų, jie vis dar buvo nacių dalinių ir jų kolaborantų grobis bei turėjo kovoti su antisemitizmu net ir partizanų gretose. Vienas iš šių partizanų, Šikė Gertmanas, 1943 m. liepos mėnesį iš paties Suckeverio gete gavo jo epinės poemos Kol Nidrė rankraščio kopiją ir per priešo teritoriją nugabeno ją Maskvos jidiš rašytojams, bendradarbiavusiems su Žydų antifašistiniu komitetu.”

Poema buvo viešai perskaityta žydų rašytojų susibūrime, viešas eilėraščio skaitymas tapo sensacija. Žydų antifašistiniui komitetui sužinojus, kad Suckeveris vis dar gyvas ir nuo vokiečių slepiasi miškuose, buvo nuspręsta jį išgabenti iš priešo teritorijos. J. D. Cammy rašo: „Pasak Suckeverio, pirmas jų išgabenti atsiųstas lėktuvas buvo numuštas ir sudužęs į daržinę pražudė joje besislėpusius žmones. Netrukus ant užšalusio ežero nusileido antras lėktuvas. Suckeveris su žmona buvo į jį įsodinti ir saugiai nugabenti į Didžiuosius Lukus, miestelį vakarų Rusijoje, praėjusiais metais išvaduotą iš vokiečių okupacijos. Iš ten pora tęsė kelionę į Maskvą.“

1944 m. liepos 13 d. sužinojęs, kad vokiečiai išstumti iš Vilniaus, Suckeris nusprendė grįžti į Lietuvą. Vilniuje jis tęsė susigrąžintų kultūros vertybių katalogavimo darbus. Tai, ką vokiečiai paliko makulatūrai arba nebuvo spėję pagrobti, tapo eksponatais naujam Žydų muziejui. Kolektyvinis liudijimas apie Vilniaus getą

Anot J. D. Cammy, „Kultūros vertybės, ištrauktos iš įvairių slėptuvių, ir pasakojimai, kuriuos Suckeveris surinko iš nedaugelio į miestą sugrįžusių išgyvenusiųjų, paskatino jį stipriai išplėsti geto kroniką, kurios juodraštį pradėjo rašyti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Jis rašė Iljos Erenburgo paliepimu, jo koordinuojamam Juodosios knygos projektui, kuriuo Žydų antifašistinis komitetas tikėjosi detaliai užfiksuoti nacių nusikaltimus sovietų teritorijose. Šis Suckeverio tekstas vėliau tapo jo paties knygos Iš Vilniaus geto pagrindu, knygos rašymą nutraukė netikėtas sugrįžimas į Vilnių, kur jis pasiliko iki 1944 m. rugsėjo.”

1945 metais Suckeveris jau turėjo prisiminimų apie Vilniaus getą rankraštį. Suckeverio atsiminimai beveik tuo pačiu metu  – 1946 m. pradžioje pasirodė dviem skirtingais leidimais Paryžiuje ir Maskvoje ir kiek vėliau, 1947 m., – Buenos Airėse. 

J. D. Cammy rašo: „Suckeverio reportažui turėjo įtakos daugybė šaltinių. Visų pirma, jo paties patirtys, pastebėjimai ir atsiminimai. Antra, du mėnesius, praleistus Vilniuje čia grįžus sovietams, jis turėjo tiesioginę prieigą prie gete slėptos medžiagos, kuri buvo susigrąžinta iš slėptuvių ir saugoma jo ir kolegų įkurtame Žydų muziejuje.

Jiems renkant liudijimus ir atkasinėjant dokumentus slėptuvėse Suckeveris atrado pirminius šaltinius ir liudininkų pasakojimus, tarp jų – Zeligo Kalmanovičiaus geto dienoraštį hebrajų kalba ir dalį geto bibliotekininko Hermano Kruko geto dienoraščio jidiš kalba. Tuo metu dar nebuvo susistemintų medžiagos rinkinių ar geto kronikos, dėl to atrasti dokumentai suteikė Suckeveriui struktūrą rekonstruojant šį periodą ir tikrinant atsiminimus. Suckeveris taip pat įtraukė kitų žmonių liudijimus, kai kuriais atvejais papasakotus jam asmeniškai, kai kuriais – atsiųstus laiškais. Kai kuriais atvejais jis juos cituoja tiesiogiai, o kitur jie formuoja pagrindą sintetiniam geto patirčių konstravimui. Galutinis tekstas yra hibridinis žanras, sujungiantis karo kronikos, memuarų, reportažo ir liudininkų pasakojimų elementus.”

Kaip pasakoja J. D. Cammy: „Į šį Vilniaus geto atsiminimų leidimą įtrauktos Suckeverio dienoraščio pastabos iš jo liudijimo Niurnberge ir oficiali paties liudijimo Niurnbergo Tarptautinio karo tribunolo procese didiesiems karo nusikaltėliams teisti, kuriame poetas teikė parodymus 1946 m. vasario mėnesį, stenograma. Perėjimas nuo atsiminimų prie teisingumo paieškų yra esminė šių šaltinių jungtis, paaiškinanti, kodėl tos sąsajos viename leidinyje yra svarbios. 

1946 m. vasario mėnesį sovietų valdžia Avromą Suckeverį pasirinko kaip vieną iš liudininkų Niurnbergo tribunolui. Dėl jo poeto ir partizano reputacijos šiai pareigai jį rekomendavo žinomas sovietų žurnalistas ir rašytojas Ilja Erenburgas bei jidiš aktorius ir teatro direktorius Šloimė Michoelsas. Suckeveris su jais susidraugavo atvykęs į Maskvą 1944 m. kovą, kai buvo išgelbėtas iš miško. Į oficialų liudininkų sąrašą poetas įtrauktas likus vos kelioms valandoms iki delegacijos išvykimo į Niurnbergą. 

Suckeverio dienoraštyje 1946 m. vasarį yra jautrus pasakojimas apie bauginančią atsakomybę, kurią jis jautė būdamas oficialiu liudininku. Skaitytojams suteikiama galimybė iš arčiau pažvelgti į jo nerimą, jo įsiūtį, akis į akį susidūrus su eiliniais vokiečiais, ir jo pagiežingą pasitenkinimą matant subombarduotų Vokietijos miestų griuvėsius.“

38 minutes trukęs Suckeverio liudijimas buvo paveikus ir jaudinantis, teisme maršalas du kartus pasiūlė jam atsisėsti, bet jis atsisakė ir liudijo stovėdamas: „lyg kalbėčiau kadišą žuvusiems.“ Savo dienoraščio pastabose išsyk po liudijimo teisme jis pažymi: „Šita didžiulė atsakomybė užpildė visus mano sąmonės kampelius. Prieš liudijimą dvi naktis negalėjau sumerkti akių. Priešais akis mačiau savo mamą, kuri nuoga bėga per apsnigtą lauką, iš jos peršautos širdies tekantis šiltas kraujas pradeda lašėti mano kambaryje ir aplieja mane iš visų pusių.“

1946 m. sausį ir balandį Suckeveris paskutinius kartus lankėsi Vilniuje, kur organizavo slaptą lagaminų, pilnų retų rankraščių ir knygų, išvežimą per sieną į Lenkiją. 1947 m. rašytojas su šeima atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. 1949 m. įkūrė kultūrinį žurnalą Di goldene keyt („Auksinė grandinė“). Žurnalo pavadinimas (pasiskolintas iš Pereco dramos) simbolizavo, kad jidiš kultūros perdavimo grandinė ir kūrybingumas tęsis. Pokarinę kūrybą A. Sutzkeveris didžia dalimi skyrė prisiminimams apie Lietuvos žydus. 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija. Mirė sulaukęs garbaus amžiaus, 2010 metais Tel Avive. 

Kaip sako Suckeverio liudijimo Niurnberge vertėja Lara Lempertienė: „Ši knyga yra vienas svarbiausių Holokausto istorijos šaltinių ir kartu paminklas nepalaužiamam ryžtui įamžinti Vilniaus žydų atminimą.“