1920 m. liepos 27 d. S. Darius grįžo į Lietuvą, tais pačiai metais įstojo į Karo mokyklą, po kurios buvo paskirtas į aviaciją. Tarnaudamas aviacijoje S. Darius nepamiršo savo didžiausios aistros – sporto. Vos tik grįžęs į Lietuvą, S Darius tapo vienu iš Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos kūrėjų, vėliau ir pirmininku. Dar Mokomojoje eskadrilėje buvo paskirtas Mokomosios komandos gimnastikos instruktoriumi, tai įpareigojo vesti kariams rytinę mankštą. Karo mokykloje visi žinojo, kad jei S. Dariaus tuo metu nėra, jis sportuoja. Jis į šią veiklą įtraukė ir tarnybos draugus.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje S. Darius svariai prisidėjo prie Lietuvos sporto plėtros. Tuo metu labai trūko sportinės aprangos, avalynės (kariai sportuodavo su kasdieniais drabužiais ir kariška avalyne) bei įrangos. Ir vėl gelbėjo S. Darius, jis savo draugų iš Amerikos pagalba rinko paramą sporto inventoriui.
Sportuoti skirtų vietų trūkumas taip pat buvo nemenka problema. Sportininkai rinkdavosi Ąžuolyne, visai šalia ganyklų, tad su kamuoliu neretai ir karves pavaikydavo. Apie persirengimo vietas ar kitus patogumus nebuvo nė kalbos. S. Dariaus iniciatyva lakūnai įsirengė krepšinio, teniso ir žiemos sportui skirtas vietas.
„Nenurimsiu, kol neturėsim stadiono“, – sakydavo S. Darius. Ir nenurimo. Kartu su draugu inžinieriumi Kęstučiu Bulota ėmėsi projektavimo darbų. S. Darius ne tik nuolat ieškojo paramos, organizuodavo sportininkų talkas statant stadioną, bet nemenkai prisidėjo ir finansiškai. Po didelių pastangų 1925 m. Ąžuolyne buvo įrengtas stadionas, dabar puikiai žinomas kaip Dariaus ir Girėno.
„Basketbolas“, „krepšiasvydis“ (taip vadintas krepšinis) buvo viena populiariausių sporto šakų, šiandien vadinama antrąja Lietuvos religija. 1922 m. Darius dirbo instruktoriumi pirmuosiuose Kūno kultūros kursuose, tais pačiai metais įvyko ir pirmosios vyrų krepšinio rungtynės, kuriose rungtyniavo Kauno miesto ir Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) komandos. Pastaroji, kurioje žaidė ir Darius, nugalėjo rezultatu 8:6. Ne tik rezultatas, bet ir rungtynių aprašymas leidinyje „Lietuvos sportas“ priminė labiau futbolo nei krepšinio varžybas: „Įmušė tris taškus golus raudoniesiems“.
Šis gretinimas nekelia nuostabos: krepšinis išrastas 1891 m., o jam žaisti buvo naudojamas futbolo kamuolys, pirmųjų rungtynių rezultatas 1:0. 1922 m. buvo sužaistos 8 oficialios krepšinio rungtynės, o 1923 m. jau 18 vyrų ir 26 moterų oficialios varžybos. 1925 m. Rygoje įvyko ir pirmosios tarptautinės rungtynės su Latvija, baigėsi Lietuvos pralaimėjimu rezultatu 41:20. Turbūt nereiktų stebėtis: žaidimas vyko uždaroje salėje, lietuviai nebuvo prie to pratę, nes žaisdavo išskirtinai tik pavasarį ir rudenį lauko aikštelėse, o ir žaidėjai buvo futbolininkai ar lengvaatlečiai.
S. Darius buvo ir vienas iš pirmųjų krepšinio teisėjų, kuriems suteikta pirmoji, tuo metu aukščiausia, kvalifikacinė kategorija. Būtent teisėjaudamas Lietuvos moterų čempionate jis supažino ir su savo būsima žmona Jaunute Škėmaite. Užfiksavo pražangą – varžovė Jaunutei pakišo koją. Pažintis varžybų metu buvo lemtinga, abiejų domėjimasis sportu sujungė juos ir po poros metų pora susituokė.
S. Darius norėjo, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su krepšiniu, todėl 1926 m. išleido knygelę „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialinės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“. Šioje knygelėje S. Darius aprašė krepšinio taisykles, terminus, žaidimo technikas, surašė net dešimt krepšinio įsakymų. Štai vienas jų: „kramtyk maistą iš lengvo ir smulkiai, mankštinkis ir žaisk ne anksčiau pusantros valandos po valgio“. To meto krepšinio entuziastams tai buvo nepamainomas leidinys.
Futbolas – dar viena sporto šaka, neatsiejama nuo S. Dariaus vardo. S. Darius ne kartą dalyvavo tarptautinėse varžybose, stengėsi, kad ir kiti sportininkai turėtų galimybę tokiu lygiu varžytis. Stepono išvykos nepatiko aviacijos viršininkui gen. Juozui Kraucevičiui, pasak kurio sportas ir tarnyba aviacijoje buvo nesuderinami. Jis futbolininkus netgi vadindavo „šalapojais“.
Kol Steponas gyveno Lietuvoje, buvo sužaistos rungtynės su Latvijos, Estijos, Šveicarijos, Egipto komandomis. 1922 m. įvyko Lietuvos futbolo pirmenybės, jose S. Darius atstovavo LFLS komandą. Pirmenybėse žaidė dar trys S. Dariaus suburtos komandos: LFLS Šančių skyrius, „Aviacija“ ir LFLS-2 komandos. Tiesa, komanda „Aviacija“ dėl užduočių tarnyboje iš čempionato pasitraukė kiek anksčiau.
S. Darius buvo puikus Lietuvos rinktinės vartininkas pirmose tarpvalstybinėse rungtynėse tarp Lietuvos ir Estijos. Tiesa, varžybos nebuvo sėkmingos, tačiau, kaip dienraštyje „Lietuva“ buvo rašoma, „Taline dažnai turi užsienio svečių, dažniausiai anglų, kurių, kaip žinom kiekvienas, yra pavyzdingas sportininkas“. Kas paneigs, kad mokytis iš futbolo išradėjų anglų estams neturėjo didelės įtakos žaidžiant prieš dar visai neseniai futbolą žaisti pradėjusią Lietuvą.
S. Darius buvo tarp kandidatų ir į Lietuvos olimpinę futbolo rinktinę, tačiau žaidynėse nedalyvavo, priežastys galėjo būti kelios: nesutarimai aviacijos tarnyboje arba S. Dariaus liga – pleuritas. Beje, S. Darius buvo vienas iš Lietuvos futbolo lygos įkūrėjų ir pirmininku, taip pat vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos kūrėjų.
Steponas Darius bandė sudominti lietuvius Amerikoje pamėgtu beisbolu, jau pirmame žurnalo „Sportas“ numeryje apie jį parašė straipsnį, tačiau ši sporto šaka Lietuvoje taip ir neprigijo. S. Darius pasirūpino, kad iš Amerikos būtų atgabenta reikalinga įranga: lazdos, pirštinės, kamuoliukai. Būtent įranga sukėlė nemažą susidomėjimą ir nuostabą jau pirmųjų varžybų metu, kai „Lietuvos sporte“ buvo aprašytos pirmojo šalyje beisbolo čempionato varžybos tarp S. Dariaus suburtų LFLS ir „Aviacijos“ komandų.
„Lietuvos sportas“ rašė: „Labiausiai buvo nauja tai patys beisbolininkų kostiumai, skiriantys nuo visų kitų sporto šakų kostiumų savo ypatingu kirpimu. Žaislo būdas ir kostiumai nejučiomis sukelia mintis apie indijonus ir Indija, iš kur šis žaislas ir yra kilęs“, išties tai buvo neįprastas reginys to meto žmonėms. S. Darius dėjo dideles pastangas, kad beisbolas Lietuvoje rastų vietą ir taptų ne ką mažiau populiarus nei krepšinis ar futbolas. Praėjus metams po pirmojo šalies čempionato, S. Dariaus pastangomis buvo suorganizuotos ir pirmos tarptautinės rungtynės su Estijos beisbolininkais. Lietuviai pasirodė puikiai ir 3 kartus nugalėjo estus. Naujo, lietuvio akiai neįprasto žaidimo taisyklės ir aprašymas nugulė į dar vieną S. Dariaus išleistą knygelę „Beisbolo žaidimas“. Steponas ją rašė dažnai vėlyvais vakarais, pasilikęs mokymų klasėje braižė schemas, formulavo taisykles. Dar po metų, 1925 m., S. Darius įkūrė Beisbolo lygą, teigė, kad tai „žaidimas, lavinantis ne tik kūną, bet ir protą“.
Deja, beisbolas Lietuvoje netapo populiarus, nors ir šiuo metu galime rasti Dariaus paliktą pėdsaką – Kaune egzistuoja beisbolo klubas „Lituanica“.
Pirmos bokso rungtynės Lietuvoje įvyko 1919 m., tačiau oficialios varžybos – 1923 m. Į sunkiosios atletikos programą buvo įtrauktas boksas, varžybas organizavo Lietuvos dviratininkų sąjunga, nugalėjo Vladas Byla, o teisėjavo S. Darius.
Amerikoje S. Darius buvo pramokęs boksuotis, todėl ir Lietuvoje mokė kitus šio sporto subtilybių. Kaip ir beisbolo, taip ir bokso inventorių S. Dariui atsiuntė draugai iš Amerikos, taip S. Darius su boksu supažindino savo tarnybos draugus. Šachmatų ir teniso gerbėjas Jurgis Dobkevičius taip pat išbandė savo rankų miklumą. Steponas Jurgiui nuolat kartojo, kad „greita reakcija lakūnui būtinybė, o boksas būtent tą ir ugdo“. Nors S. Dariui pritrūko laiko treniruotis pačiam, jis pasižymėjo kaip labai geras bokso treneris: jo treniruoti sportininkai tapo Lietuvos čempionais, Juozas Vinča 1928 m. olimpinėse žaidynėse buvo tarp 8 geriausių boksininkų.
S. Darius buvo tas žmogus, kuris J. Vinčą paskatino pakeisti sporto šaką, J. Vinča buvo sunkumų kilnotojas. Sąrašas viena pavarde neužsibaigė, tarp S. Dariaus treniruotų boksininkų – V. Tarvydas, J. Kudirka, R. Kazokas.
Žiemos oras, apsnigtos ar užšalusios aikštelės vertė laikinai atidėti krepšinio, futbolo ar beisbolo treniruotes, tačiau buvo galima slidinėti, čiuožti, žaisti ledo ritulį. S. Dariui oro sąlygos nebuvo kliūtis: keičiasi metų laikas, keičiasi ir sporto šakos. Lakūnai čiuožyklą buvo įsirengę šalia Aviacijos karininkų ramovės.
S. Darius lakūnus mokė, kaip pasigaminti slides, tad ne tik pačiūžomis lakūnai raižė ledą, bet ir nuo Fredos šlaitų leidosi slidėmis. Steponas drąsindavo draugus sakydamas, kad „lėktuvą sunkiau nuleisti ant žemės švelniai nei su slidėmis nuo šlaito nučiuožti“.
Darius, kai leisdavo oro sąlygos, vakarais, labai mėgo čiuožinėti pačiūžomis, dėl to buvo net pleuritu susirgęs. Šio pomėgio vedamas suorganizavo pirmąsias greitojo čiuožimo varžybas, vadinamas pačiūžų bėgimu. Šiose varžybose S. Darius tapo Lietuvos 500 m, 3000 m ir 5000 m distancijų rekordininku. Vėliau rekordai buvo pagerinti tik 1928 m. jo draugo K. Buloto.
Dar viena komandinė sporto šaka, kurios ėmėsi S. Darius, – ledo ritulys. Draugus, bendraminčius pirmiausia išmokė žaisti „bandi“, žaidimą panašų į ledo ritulį tik su futbolo elementais, žaidžiamą su sviediniu, o ne su guminiu rituliu. 1922 m. buvo surengtos pirmosios ledo ritulio varžybos, o dar po 4 metų – Lietuvos čempionatas, jame dalyvavo 4 komandos. Nugalėtoja tapo S. Dariaus atstovauta LFLS komanda. Abiem minėtoms sporto šakoms daug įtakos turėjo orai. Šiltos žiemos kiek sunkino šių sporto šakų organizavimą Lietuvoje.
1921 m. S. Darius pirmajame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate ietį numetė 34,40 m. ir užėmė 2-ąją vietą. Tokios varžybos Lietuvoje vyko pirmą kartą, ant Vytauto kalno. Žiūrovams tai buvo ypač nepatogi vieta.
Kaip skelbė to meto laikraščiai, „iš visur ją, vargšę publiką „prašo pasitraukti“; čia, girdi, bėgs, čia – šoks, o tu dėkis, kur tinkamas. Sunku ką dėl to kaltinti, kadangi Vytauto kalnas nepatogi sportui vieta“.
Dvi dienas trukusiose varžybose, 39 dalyviai (tik vyrai) iš įvairių Europos šalių rungėsi mesdami ietį, diską, bėgdami, stumdami rutulį ar šokdami į tolį. S. Darius ruošdamas stadiono projektą pagalvojo ir apie šias sporto šakas, stadione turėjo atsirasti bėgimo takai, o pagal poreikį būtų galima rengti ir kitas rungtis.
S. Darius dažnai kartodavo „turiu vieną ambiciją ... sportą“. Steponas buvo universalus sportininkas, organizatorius, treneris, teisėjas. Stengėsi suvienyti visus sporto mylėtojus, kuo daugiau žmonių sudominti sportu, norėjo, kad neretus pasisėdėjimus prie kortų stalo (kas buvo būdinga tuo laiku) pakeistų aktyvus laisvalaikis.
Prisidėjo S. Darius ir prie ne vienos sporto organizacijos kūrimo ir vystymo, buvo vienas iš laikraščio „Sportas“ steigėjų, rašė straipsnius apie sportą ir kituose leidiniuose. S. Darius buvo vienas didžiausių sporto entuziastų Lietuvoje, visą savo gyvenimą buvo paskyręs aviacijai ir sportui.
