Kartu kuria ir švenčia
Žibėčiuose gimtąją sodybą, supamą miškų, skardžių ir upelių, puoselėjantys Jonas ir Indrė Satkūnai joje įkūrė du muziejus, kuriuose eksponuoja archeologinius radinius – ne tik rastus apylinkėse, bet ir parvežtus ir tolimųjų kraštų, į kuriuos kelis dešimtmečius, dalyvaudamas įvairiuose projektuose, keliavo J.Satkūnas. Į šį muziejų užsuka ne tik šio krašto gyventojai, bet ir norintieji geriau jį pažinti. Sodybos šeimininkai mielai įsileidžia kiekvieną svečią, papasakoja, kokioje ypatingoje vietoje gyvena, ir kokių gamtinių vertybių, lankant Molėtų apylinkes, nevalia praleisti.
Kaip pasakojo Gamtos tyrimų centre dirbantis Jonas Satkūnas, nors naujų sodybų apylinkėse nekyla, dauguma esamų, kas jį ypač džiugina, prižiūrimos ir puoselėjamos.
Kasmetė Žibėčių kaimo bendruomenės tradicija – susirinkti vienoje sodybų, tuomet jos šeimininkai, laukdami svečių, tvarkosi ir gražinasi aplinką. Į šventę jungiasi ne tik Žibėčių, bet ir aplinkinių Kaniūkų, Runionių, Voversių gyventojai. Pagrindinė šių metų kaimo susitikimo tema – „Kaime gyventi gera“.
Kaniūkų, Žibėčių kaimų bendruomenės kasmet vyksta į nacionalinę ekspediciją – aplanko regioninį parką ar kitą vietą, atranda ir užfiksuoja naujų kultūros ir gamtos vertybių. Jau 30 metų vyksta kaimo suvažiavimas, kuomet giedamas Žibėčių himnas, renkama nauja Vyriausybė.
Bendruomenė kartu švenčia Naujuosius metus, kovo 8-ąją, Jonines, kurios šiemet subūrė kone 80 žmonių, Melagių dieną. Pasak J.Satkūno, į veiklas stengiamasi įtraukti ir jaunus žmones, pavyzdžiui, šiemet jiems buvo suorganizuotos orientacinės kaimo pažinimo varžybos, kuriose jauni žmonės turėjo galimybę geriau susipažinti su apylinkėmis.
Žibėčių kaimo gyventojai ypač puoselėja tarmę, tarpusavyje kalbasi tarmiškai. J.Satkūnas mielai skaito paskaitas apie gimtąjį kraštą, savo darbą Afrikoje.
Ypatingos gamtos vertybės
Nors Molėtų kraštas daugiausia siejamas su ežerais ir Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, anot pašnekovo, ypatingų kultūros ir gamtos vertybių Molėtų apylinkėse – daugybė, o jų vertė – neišmatuojama.
Žibėčių kaimo apylinkėms, tarp Alantos ir Skudutiškio, būdingas labai raiškus ir vaizdingas, kalvotas-ežeruotas reljefas, o išskirtinės jo vertybės – Verpeto kalnas, Milžinkapis (Suojos keimas), Sachalino kalnai, Maišiakulės (Bajorų) morenų lankai, Virintos slėnis, besidriekiantis išilgai tektoninio lūžio, Saukiškių aukštuma ir kt. Dėl kalvoto reljefo Alantos seniūnijoje gausu piliakalnių – čia jų net 14, iš jų 8 paskelbti kultūros paminklais.
Kitos archeologijos vertybės – Šilalio, Baltišiaus, Dirvės senkapiai, Suojos fino-ugrų stovyklavietė, lietuviškų ilgųjų pinigų radimvietė Runionyse, Valiulis – žymiausias Lietuvoje akmuo su ženklais, Skudutiškio šventvietė, Noliškio akmuo su ženklais, Alkos pusiasalis Vastapo ežere.
Svarbus ir kultūrinis bei istorijos paveldas: Alantos dvaras, Smaltiškio, Vastapų, Kurminų, Garuopolio dvarų liekanos. Žymus krašto tyrinėtojas, archeologas, mokytojas ir muziejininkas Petras Tarasenka apysakoje „Užburti lobiai“ aprašė su Molėtų kraštu siejamas vietas, pavyzdžiui, Molėtų rajone esančio Avinėlio ežero kilmę ir aukso statines jo dugne. Netoli Alantos įsikūrė nuostabi ir meno turtinga „Giedra galerija“.
Garsūs Žibėčių apylinkių žmonės, kuriuos pagerbia ir nuolat prisimena vietos gyventojai – partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (gimė Kaniūkuose), varpininkas Jonas Gaidys-Gaidamavičius (Kaniūkai ir Alanta), palaimintasis Teofilius Matulionis (paminklai Žibėčiuose), Napoleono armijos maršalas Nikola Šarlis Udino. O kur dar bažnyčios, senosios kapinaitės, kryžiai, stogastulpiai, angelų skulptūros, atminimo stulpai ir kiti įdomūs objektai.
Būtina paminėti ir šio krašto šaltinius: Alantos dvaro, Meilelės, Karališkės, Debeikių, Skudutiškio, Uršulės, Bakano, Pakaniūkės, Stepankienės akmenis, Gulbės atodangą, Vastapos krioklį, klasikinę Samanykščiaus aukštapelkę, Avinėlio ežerą su 12 statinių aukso.
„Molėtai – gražus, augantis, kurortinis, turistų pamėgtas miestas, kur kyla nauji namai, kuriasi naujakuriai, pramonė. Tai sveikintina, tačiau svarbu nepamiršti ir aplinkinių kaimų. Štai mūsų kaime stovi trys neprižiūrimos sodybos. Jų šeimininkai yra, bet nesirūpina griūvančiais pastatais. Norėčiau linkėti, kad visose tuščiose sodybose kažkas apsigyventų, kad jos būtų prižiūrimos. Mūsų kaimynystė – saugi ir puiki, ją puoselėjame ir saugome. Mums čia gera, patinka, gerumu norime dalintis su kitais. Savo krašte galima atrasti daugybę įdomių dalykų – nepamirškime to“, – dalijosi pašnekovas.
Muziejuose – pažintis su gamta ir istorija
Sodyboje įrengti du muziejai, į kuriuos užsuka ir naujakuriai, ir kaimynai ar tiesiog apie jį išgirdę keliautojai. Nors, kaip sako J.Satkūnas, tikslo kolekcionuoti įvairių radinių neturėjo, tiesiog pradėjo kaupti Lietuvoje randamus akmenis, toliau kolekcija tik pilnėjo.
Lietuvos geologų sąjunga 2015 metais Lietuvos nacionaliniu akmeniu paskelbė titnagą – tai vienas eksponatų, kurį J.Satkūnas visuomet parodo muziejaus lankytojams. Muziejuje galima sužinoti, kaip atrodo nafta, dolomitas, kalcito kristalai, visiems puikiai žinomas asbestas, lava ar skalūnas, brangakmenis – granatas.
Antrajame muziejuje saugomi apylinkėse rasti archeologiniai radiniai: pinigai, papuošalų liekanos, titnago kirvukas ir kitos vertybės. Čia galima apžiūrėti ir išbandyti skirtingų tautų karo įrankius, prisiminti, kaip atrodė senelių ar prosenelių mokykliniai reikmenys, sodybose naudoti buities rakandai ar įrankiai.
