Tą dieną, kai Winstonas Churchillis buvo paskirtas ministru pirmininku, Adolfas Hitleris įsiveržė į Olandiją ir Belgiją. Lenkija ir Čekoslovakija jau buvo nugalėtos, o Diunkerko evakuacija prasidėjo po dviejų savaičių. Hitleris surengė daugybę aviacijos antpuolių, per kuriuos žuvo 45 000 britų. Churchillio pareiga buvo išsaugoti savo šalies vienybę ir įtikinti prezidentą Rooseveltą, kad Britanija yra dėmesio verta sąjungininkė, pasiryžusi kautis iki galo.
Erikas Larsonas atskleidžia, kaip Churchillis mokė Britanijos žmones „būti bebaimius“. Tai istorija apie politinį balansavimą ant prarajos krašto, kartu ir intymi šeimos drama, kurios veiksmas rutuliojasi ministro pirmininko užmiesčio name Čekerse, karo metų Churchillio užuovėjoje Dičlyje, kur jis su bendražygiais vykdavo, kai šviesdavo pilnatis ir bombardavimo pavojus būdavo didžiausias, ir, žinoma, Dauning Strite 10 Londone.
Nors kartais gali pasirodyti priešingai, ši knyga yra dokumentinė literatūra. Didesnė dalis teksto yra iš kokio nors istorinio dokumento, ar tai būtų dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, ar dar kažkas; bet kokia užuomina apie mostą, žvilgsnį, šypseną ar kitą veido išraišką paremta kurio nors liudininko pasakojimu.
Pasitelkęs originalius archyvų dokumentus ir slaptus žvalgybos raportus (kai kurie iš jų tapo prieinami visai neseniai) autorius naujai pažvelgia į Londono tamsiausius metus istorijoje. Jeigu kai kurie šios knygos puslapiai taps iššūkiu jūsų susikurtam vaizdiniui apie Churchillį ir jo epochą, leiskite pasakyti tik viena – istorija yra gyvybinga ir staigmenų kupina sritis.
Ši knyga jokiu būdu nėra geriausias ir pilniausias pasakojimas apie Churchillio gyvenimą. Šį tikslą pasiekė kiti autoriai. Šis pasakojimas yra kur kas intymesnis, gilinamasi, kaip Churchillis ir jo ratelis gyveno kasdienybėje: aprašytos tamsios ir šviesios akimirkos, romantiški santykiai ir nesklandumai, sielvartas ir juokas, nereikšmingi epizodai, kurie atskleidžia tikrąjį gyvenimą po Hitlerio plienine kruša.
Tai buvo metai, kai Churchillis tapo Churchilliu, cigarus rūkančiu užsispyrėliu, kuris tais metais pasakė savo didingiausias kalbas ir parodė visam pasauliui, kas yra drąsa ir lyderystė.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Karalienės Šarlotės šokių vakaras vyko požeminėje pokylių salėje viešbutyje „Grosvenor House“, priešais rytinį Haid parko pakraštį. „Dorchester“ buvo už kelių kvartalų į pietus, JAV ambasada tokiu pat atstumu į rytus. Prie viešbučio lėtai važiavo didžiuliai automobiliai „Daimler“ ir „Jaguar“ – jų priekiniai žibintai buvo prislopinti iki blausių kryžiaus formos švieselių. Nepaisant tikimybės, kad tokią giedrą, mėnulio apšviestą naktį bus surengtas oro antskrydis, į viešbutį sugužėjo merginos baltais drabužiais – pusantro šimto debiutančių – ir daugybė tėvų, jaunų vyrų ir buvusių debiutančių, susirinkusių per vakarienę ir šokių vakarą įvesti naujokes į visuomenę.
Mary Churchill, kuri jau buvo „pristatyta“ visuomenei prieš metus, leido šeštadienį su draugais. Ji nuėjo su Judy Montagu apsipirkti: „Įsigijau gražius naktinius ir nuostabų chalatą.“ Miestas jai pasirodė judrus ir pilnas pirkėjų. „Londono parduotuvės dabar man atrodo tokios spalvingos ir gražios“, – rašė ji. Kartu su Judy ir dviem kitomis draugėmis Mary nuėjo papietauti, paskui apsilankė baliaus tradicinėje torto raikymo ceremonijos repeticijoje, kur debiutantės, darydamos reveransus, mokėsi eiti prie milžiniško balto torto. Tai buvo ne šiaip reveransai, greičiau šokio judesys – kairįjį kelį reikėjo statyti už dešinio, iškelti galvą, rankas pridėti prie šonų, tada grakščiai tūptelėti. Visa tai merginoms perteikė šokių mokytoja madam Marguerite Olivia Rankin, geriau žinoma kaip madam Vacani.
Mary su draugėmis visa tai stebėjo šaltai vertindamos. Mary nutarė: „Turiu pasakyti, kad visos sutikome, jog šiais metais debiutantės nėra tokios, apie kurias rašytume laiške į namus.“
Po repeticijos Mary su kita drauge gėrė arbatą „Dorchester“ viešbutyje („Be galo smagu“), paskui pasidarė manikiūrą ir apsirengė baliui. Mary vilkėjo mėlyno šifono suknelę.
Jos motina ir dvi kitos iškilios visuomenės moterys užsisakė staliuką sau ir savo šeimoms bei draugams. Prieš vakarienės pradžią, kai tik Mary nusileido laiptais į pokylių salę, ėmė kaukti sirenos. Paskui pasigirdo „trys garsūs trenksmai“ – matyt, iššovė priešlėktuviniai pabūklai, stovėję anapus gatvės Haid parko laukymėje tarp medžių.
Regis, niekas šito nepastebėjo arba nekreipė dėmesio, nors vis stiprėjantis triukšmas lauke, žinoma, suteikė papildomo jaudulio, kurio nebuvo ankstesniais metais. Mary rašė, kad pokylių salėje „visi buvo linksmi, nerūpestingi ir laimingi“.
Nutarę, kad požeminė pokylių salė tokia pat saugi, kaip ir slėptuvės nuo bombų, Mary ir kiti susėdo prie stalo. Prasidėjo vakarienė. Užgrojo grupė, moterys ir „debiutančių džiaugsmai“ ėmė sukiotis šokių aikštelėje. Džiazo čia negrojo – jis bus vėliau „Café de Paris“.
Mary girdėjo tik prislopintus priešlėktuvinės gynybos ir bombų garsus, juos ji apibūdino kaip „keistą dundėjimą mums plepant ir grojant muzikai“.
Kai nuskambėjo raudonas aliarmo signalas, Snakehipsas Johnsonas gėrė su draugais „Embassy“ klube, po to jis ketino sėsti į taksi ir važiuoti į „Café de Paris“ groti. Išėjęs į lauką vaikinas pamatė, kad taksi nėra, vairuotojai slėpėsi slėptuvėse nuo antskrydžio. Draugai jam patarė likti ir nerizikuoti eiti, kai vyksta akivaizdžiai didelis antpuolis. Bet Snakehipsas laikėsi savo ir norėjo ištesėti pažadą klubo savininkui Martinui Poulsenui, linksmajam danui, kuris leido jam papildomai užsidirbti surengiant dešimt koncertų klubuose už Londono ribų. Taigi jis nutarė bėgti, o prieš išeidamas dar pajuokavo apie savo labai juodą odą: „Niekas manęs tamsoje nepastebės.“
Snakehipsas pasiekė klubą 21.45 val., tada puolė pro juodas, šviesas iš vidaus uždengiančias užuolaidas prie įėjimo iš gatvės ir nusileido laiptais. Stalai supo didžiulę ovalo formos šokių aikštelę, jie buvo sustatyti iš šiaurės į pietus, pietinėje pusėje buvo pakyla grupei. Už jos – didžiulė virtuvė, ruošusi su maisto normavimu nieko bendro neturinčius valgius, įskaitant ikrus, austres, žlėgtainius, škotiškąsias kurapkas, šaldytą melioną, jūrų liežuvius ir persikų bei ledų desertą „Melba“. Visa tai buvo patiekiama su šampanu. Nuo estrados į šonus kilo du atviri laiptų maršai, vedantys į balkoną palei klubo sienas: ten buvo dar daugiau stalų, juos mėgo lankytojai, nes iš čia matėsi šokių aikštelė, o vietą čia galėjai gauti tik davęs gausių arbatpinigių vyriausiajam padavėjui Charlesui. Langų čia nebuvo.
Klubas buvo puspilnis, bet iki vidurnakčio neabejotinai turėjo prisipildyti. Tarp svečių buvo ledi Betty Baldwin, buvusio ministro pirmininko Stanley'io Baldwino duktė. Ji su drauge atėjo į klubą lydima dviejų olandų karininkų. Iš pradžių ji suirzo negavusi mėgstamo staliuko, paskui nuėjo su savo palydovu prie šokių aikštelės. „Vyrai, beveik visi uniformuoti, atrodė neįtikėtinai išvaizdūs, o jaunos moterys buvo labai gražios, tvyrojo didžiulių linksmybių ir jaunystės žavesio atmosfera“, – sakė ji vėliau.
Kai pora ėjo pro estradą, kaip tik pasirodė Snakehipsas, vis dar uždusęs po bėgimo.
Tuo metu virtuvėje plušo dvidešimt vienas virėjas ir jų pagalbininkai. Dešimt šokėjų ruošėsi pasirodymui. Padavėjas balkone atitraukė stalą nuo sienos, kad naujai atvykę šeši klientai turėtų kur susėsti. Barmenas Harry'is MacElhone'as, tremtyje atsidūręs buvęs baro Paryžiuje „Harry’s New York“ savininkas, ruošė gėrimus aštuonių lankytojų būriui. Vera Lumley-Kelly mėtė monetas į telefono aparatą, norėdama paskambinti motinai ir įspėti ją, kad liktų savo namų prieškambaryje, kol baigsis reidas. Grupė ėmė groti uždegantį džiazo kūrinį „Ak, Džoni, ak, Džoni, ak!“ Svečias Danas užrašė ant meniu ypatingą prašymą. „Kenai, – kreipėsi jis į Snakehipsą, – šiandien mano sesers gimtadienis. Kaip manai, ar į fokstrotą galėtum įterpti „Su gimimo diena“? Ačiū, Danas.“
Snakehipsas artėjo prie dešinės estrados pusės. Kaip visada, jis vilkėjo elegantišką smokingą su raudonu gvazdiku. Klubo savininkas Poulsenas ir vyriausiasis padavėjas Charlesas stovėjo balkone. Moteris šokių aikštelėje atliko greitą šokių žingsnelį ir pakėlusi ranką sušuko:
– Oho, Johnny!
Viešbutyje „Grosvenor House“ karalienės Šarlotės balius tęsėsi be pertraukų. Mary rašė: „Atrodė taip lengva pamiršti – čia, kur šviesu ir šilta, kur skamba muzika – tamsias tuščias gatves, pabūklų griaudėjimą, savo postuose budinčius šimtus vyrų ir moterų, bombas, mirtį ir kraują.“
Lauke antskrydis dar labiau sustiprėjo. Naktinį dangų užpildė lėktuvai ir gelsvi šviesos spinduliai, tarsi ryškios saulutės būtų pražydusios ant juodo aksomo. Bombonešiai numetė 130 000 padegamųjų sprogmenų ir 130 tonų fugasinių bombų. Keturiolika pastarųjų nukrito ant Bakingamo rūmų ir šiauriau esančio Žaliojo parko. Dvidešimt trys bombos nukrito ant Liverpulio gatvės traukinių stoties arba netoli jos, viena iš jų pataikė tarp 4 ir 5 peronų. Nesprogusi bomba privertė gydytojus Gajaus ligoninėje evakuoti visą chirurgijos skyrių. Per sprogimą dar viename Sičio (finansinio Londono rajono) policijos skyriuje žuvo du žmonės, dvylika buvo sužeisti. Ugniagesiai pranešė, kad susidūrė su naujos rūšies padegamosiomis bombomis: krisdamos jos paleisdavo liepsnojančias raketas šešiasdešimt metrų į orą.
Viena 50 kg svėrusi bomba įkrito per kino teatro „Rialto Cinema“ stogą, pasiekė „Café de Paris“ šokių aikštelės rūsį ir sprogo. Buvo 21.50 val. Detonacijos negirdėjo niekas, bet visi pamatė ir pajuto ryškią, neįtikėtiną mėlyną šviesą. Paskui pakilo dusinantis dulkių ir kordito debesis, stojo juoda kaip anglis tamsa.
Saksofonu grojęs Davidas Williamsas buvo perplėštas per pusę. Vienas iš olandų karininkų Betty Baldwin vakarėlyje neteko pirštų. Prie vieno stalo mirė šeši žmonės – jie neturėjo jokių išorinių sužeidimų ir liko sėdėti kaip sėdėję. Vyriausiasis padavėjas Charlesas buvo išsviestas iš balkono ant grindų, ten atsirėmė į koloną kitame patalpos gale ir mirė. Vienai jaunai moteriai sprogimas nuplėšė kojines, bet šiaip liko sveika. Vera Lumley-Kelly, ketinusi skambinti motinai, ramiai nuspaudė atšaukimo mygtuką ir pasiėmė grąžą.
Iš pradžių buvo tylu. Paskui, kai išgyvenusieji bandė pajudėti, pasigirdo prislopinti balsai ir judinamų nuolaužų garsas. Susmulkintas gipsas pripildė orą ir nudažė plaukus baltai. Veidai buvo pajuodę nuo kordito.
„Sprogimas išvertė mane iš kojų, – sakė vienas lankytojas, – bet apėmė pojūtis, lyg būčiau prispaustas didžiulės rankos.“ Muzikantas Yorke'as de Souza pasakojo: „Prisimerkęs stebėjau šokių aikštelę, kai staiga blykstelėjo akinanti šviesa. Ant estrados, po pianinu, buvau užklotas nuolaužomis, gipsu ir stiklo šukėmis. Dusau nuo kordito. Jis buvo juodas kaip naktis.“ Paskui jo akys apsiprato. Iš virtuvės sklido šviesa. De Souza ir kitas grupės narys Wilkinsas ėmė ieškoti išgyvenusiųjų.
Aptiko kūną, gulintį veidu į apačią. „Mudu su Wilkinsu pabandėme jį pakelti, bet viršutinė kūno dalis atsiskyrė ir liko mūsų rankose, – pasakojo de Souza. – Tai buvo Dave'as Williamsas (saksofonistas). Man pasidarė labai bloga ir aš jį paleidau. Akyse aptemo. Ėjau kaip per rūką.“
Ledi Baldwin susivokė sėdinti ant grindų, viena koja buvo prispausta nuolaužų. „Buvo labai karšta, – prisiminė ji. – Maniau, kad plūstu prakaitu.“ Iš plėštinės žaizdos ant veido bėgo kraujas. „Laiptų viršuje pasirodė šviesa, pamačiau, kaip žmonės lipa jais nešdami ant nugarų aukas.“ Ji su olandų karininku rado taksi ir liepė vairuotojui vežti pas jos gydytoją.
Vairuotojas pasakė:
– Būkite maloni, nekraujuokite ant sėdynės.
Iš dvidešimt vieno virtuvės darbuotojo visi liko sveiki, nenukentėjo ir dešimt pasirodymo laukusių šokėjų. Pagal pirminius skaičiavimus, žuvo trisdešimt keturi žmonės, dar aštuoniasdešimt buvo sužeista, daugelis buvo suluošinti arba patyrė pjautines žaizdas.
Snakehipsas žuvo, jo galva buvo nutraukta nuo kūno.
Galiausiai šokiai viešbutyje „Grosvenor House“ nurimo, pasigirdo signalas, kad pavojus atšaukiamas, pokylių salė rūsyje ėmė tuštėti. Motinai leidus Mary išėjo su draugais ir keliomis kitomis motinomis (Clementine neprisijungė) toliau linksmintis.
Jos patraukė į „Café de Paris“.
Kai automobiliai su Mary draugija priartėjo prie klubo, pamatė, kad kelią užtvėrė bombos nuolaužos, greitosios pagalbos mašinos ir ugniagesiai. Priešlėktuvinės gynybos savanoriai nukreipė eismą į gretimas gatves.
Mary draugijai kilo neatidėliotinas klausimas: jeigu negalima pasiekti „Café de Paris“, kur tada eiti? Visi nuvažiavo į kitą klubą ir likusią naktį praleido šokdami. Kažkuriuo metu jie sužinojo apie pataikiusią bombą. „Ak, mūsų vakarėlis buvo toks linksmas... ir staiga viskas ėmė atrodyti lyg patyčios“, – rašė Mary dienoraštyje.
Iki šiol pabūklai, jais šaudantys kareiviai, tolimi dundėjimai ir liepsnos – viskas atrodė anapus kasdieninio gyvenimo. „Kažkaip, – rašė Mary, – visa tai neatrodė tikra – na, žinoma, tai tik siaubingas sapnas arba vaizduotė. Bet dabar tai tikra: bomba pataikė į „Café de Paris“, daug žuvusiųjų ir rimtai sužeistų. Jie šoko ir juokėsi visai kaip mes. Tie žmonės akimirksniu paliko viską, ką mes žinome, ir iškeliavo į plačią ir begalinę nežinomybę.“
Vienas draugas iš jos būrelio Tomas Shaughnessy'is bandė plačiau pateikti šią tragediją: „Jeigu tie „Café“ žuvę žmonės staiga grįžtų ir pamatytų mus čia, jie visi pasakytų: „Tęskite, tegul grupė groja toliau, linksminkis, Londone.“
Tad jie taip ir darė: šoko, juokėsi ir kvailiojo iki sekmadienio ryto, 6.30 val. „Prisiminus tai dabar, – rašė Mary po kelerių metų, – vis dar esu priblokšta, kad mes ieškojome kitos vietos praleisti likusią naktį.“
Raporte apie tą naktį Londono civilinės gynybos valdžia tai pavadino „baisiausiu antpuoliu nuo sausio pradžios“.
Trečią valandą nakties Harry'is Hopkinsas paskambino į Čekersą iš Vašingtono ir pasakė Johnui Colville'iui, kad JAV Senatas patvirtino lendlizo įstatymo projektą. Balsų santykis buvo 60 prieš 31.
Panieka
Antradienį, balandžio 15-ąją, per rytinį posėdį Josephas Goebbelsas liepė savo propagandistams susitelkti į Britanijos išjuokimą dėl neišvengiamo atsitraukimo iš Graikijos. „Churchillį reikia iškoneveikti kaip lošėją, kaip žmogų, kuris geriau jaučiasi prie stalo Monte Karle, o ne Britanijos ministro pirmininko poste.
Tipiška lošėjo prigimtis: ciniškas, negailestingas, žiaurus, statantis ant kortos kitų tautų kraują, kad išgelbėtų britų gyvybes, despotiškai besielgiantis su mažų valstybių nacionaliniu likimu.“
Spauda turėjo be perstojo „su begaline panieka“ kartoti šūkį: „Vietoj sviesto – Bengazis, vietoj Bengazio – Graikija, o vietoj Graikijos – nieko.“ „Tada bus tikrai galas“, – pridūrė jis.
Hermannas Göringas neabejojo, jog Britanija pagaliau priartėjo prie kapituliacijos, tad ėmė dėti pastangas, kad jis ir jo numylėtos oro pajėgos būtų deramai įvertintos. Bet KOP kėlė jam sielvartą.
Prieš savaitę britų bombonešiai smogė į pačią Berlyno širdį ir sunaikino gražiausią miesto gatvę Unter den Linden bei valstybinį operos teatrą prieš pat ilgai lauktą Italijos operos trupės pasirodymą. „Hitleris buvo įsiutęs, – rašė Nicolausas von Belowas, fiurerio atstovas Liuftvafėje, – ir dėl to kilo tūžmingas ginčas su Göringu.“
Hitlerio pyktis ir Göringo nepasitenkinimas greičiausiai padarė įtaką tam, kad Göringas pasiūlė surengti virtinę naujų žiaurių reidų prieš Londoną. Pirmas iš jų turėjo įvykti trečiadienį, balandžio 16-ąją.
Churchillis buvo suirzęs.
Beveik prieš dvi savaites jis nusiuntė slaptą perspėjimą Stalinui, kuriame užsiminė apie Hitlerio planus pulti Sovietų Sąjungą. Žinutė buvo slapta, nes Churchillis nenorėjo atskleisti, kad iš Blečlio parko išsamiai sužinojo apie operaciją „Barbarosa“. Jis nusiuntė tą žinutę savo ambasadoriui Rusijoje serui Staffordui Crippsui, nurodydamas pristatyti ją asmeniškai Stalinui.
Dabar, praėjus savaitei po Velykų, Churchillis sužinojo, kad Crippsas taip ir nepristatė jo žinutės. Įsiutintas tokio akivaizdaus nepaklusnumo Churchillis parašė ambasadoriaus viršininkui užsienio reikalų ministrui Anthony'iui Edenui: „Man ypač svarbu, kad ta asmeninė žinutė Stalinui būtų pristatyta. Negaliu suvokti, kodėl tam reikėtų priešintis. Ambasadorius nesupranta karinės faktų reikšmės. Meldžiu man padėti.“
Tuo metu jau visiems, kas dirbo su Churchilliu, buvo aišku, kad prašymas, prasidedantis žodžiu „meldžiu“, yra tiesioginis ir neginčijamas įsakymas.
Crippsas pagaliau pristatė Churchillio įspėjimą. Stalinas neatsakė.
Naktis „Dorchester“ viešbutyje
Tą antradienį, balandžio 16-ąją, Averellas Hirrmanas anksti išėjo iš savo kabineto ir nuvyko apsikirpti. Kirpyklos užsidarydavo 18.30 val. Tą vakarą jis ketino eiti į oficialią vakarienę „Dorchester“ viešbutyje. Ji buvo skirta Fredo Astaire'o seseriai Adelei. Tai buvo didi diena Harrimano misijai. Vašingtone Rooseveltas pasirašė pirmąjį maisto produktų perdavimą pagal lendlizo aktą: 11 tūkstančių tonų sūrio, 11 tūkstančių tonų kiaušinių ir 100 tūkstančių skardinių sutirštinto pieno.
Ankstyvas Harrimano išėjimas suteikė jo sekretoriui Robertui Meiklejohnui progą pagaliau ir pačiam anksti pavakarieniauti. Lauke buvo gražu, giedra.
21 val., praėjus valandai po saulėlydžio, visame Londone ėmė kaukti oro pavojaus sirenos. Iš pradžių jos nepritraukė daug dėmesio. Sirenų gaudimas dabar buvo įprastas dalykas. Nuo ankstesnių kartų jis skyrėsi tik tuo, kad aidėjo valanda anksčiau nei įprastai.
Blumsberyje ėmė kristi signalinės raketos, nuo jų gatves užplūdo ryški šviesa. Rašytojas Grahamas Greene'as, kurio romanas „Galia ir šlovė“ buvo publikuotas prieš metus, ką tik buvo baigęs vakarieniauti su meiluže rašytoja Dorothy Glover.
Abu ketino eiti budėti: jis buvo priešlėktuvinės gynybos savanoris, ji – ugniagesių budėtoja. Greene'as palydėjo ją iki paskirtos stebyklos. „Stovėdami ant garažo stogo matėme, kaip lėtai krinta signalinės raketos, kaip nuo jų tįsta liepsnos, – rašė Greene'as dienoraštyje. – Jos sklandė kaip didžiuliai geltoni bijūnai.“
Mėnulio apšviestame danguje pasirodė šimtų lėktuvų siluetai. Dabar jau krito bombos, visokiausio dydžio, įskaitant milžiniškas parašiutines minas, gigantiškas Profesoriaus sugalvotų oro minų parodijas. Kilo sumaištis: dulkės, ugnis, dūžtantis stiklas. Mina nusileido ant „Victoria“ klubo Malet gatvėje, kur miegojo 350 Kanados kareivių. Greene'as atvyko ten ir pateko į tikrą chaosą: „Kareiviai vis dar išeina vilkėdami pilkas sukruvintas pižamas, kai kurie iš jų basi, šaligatviai nusėti stiklo šukėmis.“ Ten, kur anksčiau stovėjo namas, dabar buvo dantytas šešių metrų šlaitas, regis, besidriekiantis į pačią pamatų gelmę. Bombonešiai virš galvų gaudė be perstojo. „Tikrai galėjai pamanyti, kad tai galas, – rašė Greene'as, – tačiau nebuvo baisu – tiesiog nustojai tikėti galimybe išgyventi šią naktį.“
Nelaimių vis daugėjo. Bomba sugriovė žydų merginų klubą, žuvo trisdešimt žmonių. Parašiutinė mina sunaikino priešlėktuvinį postą Haid parke. Baro griuvėsiuose dvasininkas nuropojo po biliardo stalu, kad išklausytų savininko ir jo šeimos, įstrigusios nuolaužose, išpažintį.
Nepaisydamas besitęsiančio reido Colville'is išėjo iš Dauning Strito 10 ir sėdo į šarvuotąjį Churchillio automobilį, paskui sproginėjančiomis ir liepsnojančiomis gatvėmis nuvyko į Amerikos ambasadą Grovnerio aikštėje. Ten susitiko su ambasadoriumi Winantu aptarti telegramos, kurią Churchillis ketino siųsti Rooseveltui. 1.45 val. Colville'is išėjo iš ambasados ir grįžo į Dauning Stritą 10, šį kartą pėsčiomis. Bombos, pasak jo, krito aplink „lyg krušos gabalėliai“. Šiek tiek sumenkindamas padėtį jis pridūrė: „Tai buvo gana nemalonus pasivaikščiojimas.“
Harrimano sekretorius Robertas Meiklejohnas baigė vakarieniauti ir užlipo ant Amerikos ambasados stogo kartu su kitais darbuotojais. Jis užsiropštė kuo aukščiau, iš kur atsivėrė vaizdas į miestą 360 laipsnių. Meiklejohnas pirmąkart nuo atvykimo į Londoną išgirdo švilpimą, kurį skleidė krintančios bombos. Jam tai nepatiko. „Tai baugina labiau nei pats sprogimas, – rašė jis dienoraštyje. Paskui pridūrė: – Kartu su daugeliu kitų keletą sykių persiverčiau kūliu, kai slėpėmės nuo bombų, nukritusių už kelių kvartalų.“
Jis matė galingus sprogimus – greičiausiai parašiutinių minų – nuo kurių net žemė sudrebėjo. „Atrodė lyg namai kyla į orą“, – rašė jis. Vienu metu ant stogo atėjo ambasadorius Winantas su žmona, bet trumpam. Jie pasiėmė čiužinius iš savo buto penktame ambasados aukšte ir nusinešė į pirmąjį.
Meiklejohnas matė, kaip tolumoje sprogsta bomba Batersio elektrinėje. Nuo kitos bombos užsidegė didžiulė dujų saugykla, ji „sprogo ugnies stulpu, kuris, rodos, kilo į dangų mylių mylias“.
Meiklejohnas nuėjo į savo butą ir bandė užmigti, bet po valandos pasidavė. Sprogimas netoliese sudrebino pastatą, į langus pažiro šrapneliai. Jis užlipo ant stogo: „Ten išvydau nuostabiausią vaizdą, kokį tik esu matęs gyvenime. Visa finansinio priemiesčio dalis šiaurėje buvo apimta liepsnų, jos šokčiojo į orą šimtus metrų. Naktis buvo be debesų, bet dūmai dengė pusę dangaus, kuris buvo raudonas nuo gaisrų apačioje.“ Kartais bombos pataikydavo į pastatus, kurie jau degė. Tai sukeldavo „nuolatinius liepsnų geizerius“.
Aplink esantys žmonės jam atrodė tiesiog susidomėję visu tuo ir ramūs. Jį tai pribloškė. Pasak jo, „jie elgėsi taip, lyg bombardavimas būtų audra“.
Netoli „Claridge“ viešbučio generolas Lee, į Londoną grįžęs Amerikos karinis atašė, nuėjo į pirmojo aukšto kambarį, skirtą JAV ambasados diplomatui Herscheliui Johnsonui. Krintant bomboms ir siaučiant gaisrams jie kalbėjosi apie literatūrą, daugiausia apie Thomo Wolfe'o kūrinius ir Victoro Hugo romaną „Vargdieniai“. Paskui pokalbis pakrypo apie kinų meną: Herschelis parodė puikių porcelianinių dirbinių kolekciją. „Visa šį laiką, – rašė Lee, – mane kamavo baisus jausmas, kad vos už kelių žingsnių šimtai žmonių žus baisiausiu įmanomu būdu ir dėl to nieko negalima padaryti.“
