Pagalvojus apie laivo katastrofą, prieš akis dažniausiai iškyla didingasis „Titanikas“, nespėjęs įveikti net pirmosios savo kelionės. 1912 m. balandžio 14 d. mažiau nei savaitę transatlantinėje kelionėje iš Sautamptono į Niujorką praleidęs didžiausias pasaulyje prabangus kruizinis laineris prie Labradoro krantų kliudė ledkalnį ir laivo korpusas buvo apgadintas.
Neskęstančiu vadintas didžiulis 50 000 tonų laivas greitai ėmė grimzti į šaltą Atlanto vandenyną, o įgula ir keleiviai suskubo leisti gelbėjimosi valtis, kol laivo neįtraukė gelmės. Iš 2224 laivu vykusių keleivių ir įgulos daugiau nei 1500 žuvo. Tai didžiausias žuvusiųjų skaičius nuskendus civiliniam laivui.
Nors laivas nuskendo daugiau nei prieš šimtmetį, susidomėjimas „Titaniku“ neblėsta iki šių dienų, nes šios tragedijos tiesiog neturėjo įvykti, o apie jos priežastis ir pasekmes galima kalbėti be galo, be krašto. Vietoje, kur nuskendo „Titanikas“, vandenyno gylis siekia 3840 metrų, todėl buvo sunku įsivaizduoti, kad laivo nuolaužos kada nors bus tyrinėjamos ir fotografuojamos. Tačiau 1985 m. rugpjūtį komanda, vadovaujama JAV okeanografo ir povandeninio pasaulio tyrinėtojo Roberto Ballardo, atrado „Titaniko“ nuolaužas, o 1997 m. sukurtas Jameso Camerono kino hitas „Titanikas“ paskatino dar vieną susižavėjimo bangą.
Šioje knygoje „Titaniko“ istorija atpasakota ne tik žodžiais, bet ir daugybe autentiškų kadrų. Sužinosite, kaip laineris buvo statomas, kaip vyko kelionė ir buvo susidurta su ledkalniu, kaip bandyta gelbėtis ir kokie buvo nelaimės padariniai.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Siūlome perskaityti keletą knygos fragmentų.
* * *
PIRMOJI KLASĖ
Pirmosios klasės valgomasis buvo didžiausia bendro naudojimo patalpa to meto laineriuose. Salonas, kuriame galėjo susėsti 544 žmonės, buvo apkaltas medinėmis dailylentėmis karaliaus Jokūbo stiliumi, vyravusiu Didžiojoje Britanijoje XVI–XVII a., ir nebūdingai šiam stiliui išdažytas blizgiais baltais dažais. Naujovė buvo laisvai pastatytos kėdės (kituose valgomuosiuose jos buvo pritvirtintos prie grindų). Grindys čia buvo išklotos raudonai ir mėlynai raštuotais linoleumo lakštais. Tokie pat, tik skirtingų raštų lakštai naudoti ir kitose laivo vietose.
Pirmosios klasės keleiviams, žinoma, priklausė ir tik jiems vieniems skirta poilsio zona, įrengta A denyje. Tai buvo dar viena labai didelė patalpa su biblioteka, atskiru baru ir bufetu, įrengta pagal prašmatnų Liudviko XIV Versalio rūmų stilių. Dar A denyje buvo skaitykla, lankyta daugiausia moterų, ir rūkomasis, skirtas vien vyrams. Už jų, einant link laivagalio, įrengtos dvi kavinės atvirame ore: prie dešiniojo borto nerūkantiesiems, prie kairiojo – rūkantiesiems.
Buvo teigiama, kad „White Star“ milžinuose antrosios klasės apgyvendinimo sąlygos atitiko senesnių lainerių pirmąją klasę. Valgomasis D denyje, kaip ir analogiškas pirmojoje klasėje, driekėsi per visą laivo plotį ir maistas buvo tiekiamas iš tos pačios virtuvės, sutapdavo ir kai kurie patiekalai. Tiesiai virš jo, C denyje, buvo biblioteka su XVIII a. neoklasicizmo stiliaus dekoru, kilimu ir šilkinėmis užuolaidomis. Iš jos galėjai matyti antrosios klasės pasivaikščiojimo zoną, kurią nuo jūros vėjo ar vandens purslų saugojo stumdomi langai. Virš jos, B denyje, buvo rūkomasis kambarys, skirtas tik vyrams, ir poilsio zona su atvira pasivaikščiojimo erdve. Atvirame valčių denyje buvo atskiros laivo vadovybės, pirmosios ir antrosios klasės keleivių pasivaikščiojimo zonos.
Antrosios klasės kajutėse buvo po du arba keturis gultus raudonmedžio rėmais. Viršutinius gultus buvo galima užversti prie sienos ir kajutė tapdavo dvivietė. Kajutėse buvo po naktipuodį, o tam tikras skaičius kajučių dalijosi vienu tualeto kambariu.
TREČIOJI KLASĖ
Trečiosios klasės erdvės buvo dekoruotos minimaliai. Čia nebuvo nei apkalimo medžiu, nei kilimų, nei raštų. Tačiau, palyginti su kitais laivais, sąlygos buvo puikios. Valgomajame, įrengtame F denyje, stiuardai tiekė maistą tris kartus per dieną, buvo patiekalų pasirinkimas ir keleiviai kasdien gaudavo meniu kortelę, kurioje galėjo pasiskųsti, jei aptarnavimas būtų buvęs prastas. Trečiosios klasės erdvėse buvo vyrų rūkomasis ir bendros paskirties kambarys su pušinėmis sienomis ir ąžuolo bei tikmedžio dekoracijomis, primenantis didžiules geležinkelio stoties laukimo sales. Trečiosios klasės kajutės buvo geresnės nei bendri miegamieji, vis dar eksploatuoti kai kuriuose kituose laivuose. Kajutėje buvo po 2–6 gultus ir praustuvė. Pagrindiniai laiptai, vedantys į valčių denį, kilo iš pirmosios ir antrosios klasės erdvių, tačiau laiptai, vedantys iš trečiosios klasės ir įgulos erdvių, nekilo aukščiau nei C denis.
Norėdami patekti toliau nei jiems skirtos zonos ar koridoriai, trečiosios klasės keleiviai atsitrenkdavo į užrakintus vartus arba iškabas „Įeiti draudžiama“. Tik nelaimės atveju jiems būtų leidžiama patekti į valčių denį, o toks atsitikimas laikytas mažai tikėtinu. Ši segregacija leido atskirti tuos, kurie keliavo sumokėję apie 7 svarus sterlingų, nuo tų, kurie mokėjo 700. Klasių atskyrimas laineriuose atitiko „viršuje–apačioje“ skirstymą senuosiuose britiškuose dvaruose ir JAV buvo beveik toks pat griežtas kaip Didžiojoje Britanijoje.
<....>
Atvykimas į Niujorką buvo numatytas ankstyvą balandžio 17-osios, trečiadienio, rytą, tad keleiviai ir įgula įsikūrė laive, kur turėjo praleisti penkias dienas. Viskas ėjosi sklandžiai. Gaisras bunkeryje 12 d. buvo užgesintas. Apžiūrėjus, kaip bunkeris, įskaitant ir korpuso plokštes, atlaikė aukštesnę nei 426 °C temperatūrą, viskas atrodė gerai. Tačiau, Didžiajai Britanijai tiriant įvykį, nustatyta, kad vandenį sulaikančios pertvaros apačia buvo „įlenkta atgal, o kita dalis įlenkta į priekį“, nors vis dar tvirta. Kadangi minėtoji pertvara buvo susidūrimo su ledkalniu vietoje, prasidėjo svarstymai, ar ji turėjo kokios įtakos nelaimei, o jei turėjo, tai kokios.
Kai kuriuos keleivius ir net vieną ar du įgulos narius dėl kelionės „Titaniku“ kamavo bloga nuojauta, bet tai normalu prieš bet kokią kelionę laivu (ar lėktuvu). Beveik visais atvejais tokia nuojauta nepasitvirtina. Išgyvenusiųjų parodymai atskleidė, kad atmosfera laive buvo pozityvi, džiaugsminga, o kartais net siautulinga.
Daugiausia buvo kalbama apie patį laivą: jo tvirtumą, patogumą ir sklandų plaukimą. Bruce’as Ismay’us dėl savo paskutinio ir didžiausio lainerio sulaukė daug komplimentų iš kartu keliavusių pirmosios klasės keleivių.
Garo turbinos veikė puikiai ir, nors laivas buvo paleistas „Visu greičiu pirmyn“, veikė ne visi katilai ir buvo daug diskutuojama, kaip greitai „Titanikas“ plauktų, jei būtų paleistas visu galingumu, konkrečiai, ar Niujorką pasiektų antradienio vakarą, gal net popiet, o ne trečiadienį? B. Ismay’us skatino tokias kalbas, o jos tik patvirtino laivo patikimumą.
Kapitonas E. Smithas, rodos, situaciją vertino santūriau, bet buvo sakęs, kad bandys pasiekti didžiausią laivo greitį 15 dieną. Kaip visi „White Star“ komandorai, jis gavo bendrą nurodymą „kelionėje būti atsargiam, apdairiam ir nė minutei neprarasti budrumo, dėl ko galbūt kelionė užtruktų ilgiau ar būtų patirta kitų laikinų nepatogumų, bet išvengta bet kokios galimos rizikos.“
GELBĖJIMOSI VALČIŲ PRATYBOS
Bendrovė turėjo parengusi išsamų laivų valdymo procedūrų vadovą. Ten buvo numatytos sekmadieninės pratybos, kurias sudarė dvi dalys: gelbėjimosi valčių įgulų rikiuotė valčių punktuose ir rikiuotė gaisro gesinimo punktuose. Dėl pastarosios vadove buvo nurodyta: „Po duoto signalo į gaisro gesinimo punktus turi būti sunešti visi gaisro gesinimo kibirai, žarnos prijungtos prie Downtono siurblio ir garo siurblių, o visi įgulos nariai, suskirstyti į grupes, užimti jiems paskirtas pozicijas. Reiso metu vieną kartą reikia įjungti siurblius ir per žarnas paleisti vandenį, kad būtų patikrinta jų būklė.“
Kapitonas E. Smithas atšaukė abejas tą rytą turėjusias vykti pratybas. Jei būtų vykusios gelbėjimosi valčių pratybos, į jas nebūtų įtraukti keleiviai ir net ne visa denio įgula dalyvautų, todėl kapitonas galbūt manė, kad pakaks parodomųjų valčių nuleidimų į vandenį Belfaste ir Sautamptone. Tačiau viena iš taisyklių buvo tokia: „... bent kartą per reisą viena ar kelios valtys turi būti visiškai sukomplektuotos, nuleistos į vandenį ir manevruojamos, tai turi būti užregistruota laivo žurnale, o komandoras turi tai raportuoti oficialiu pranešimu vadovybei.“
Vietoj šių pratybų kapitonas nusprendė atlikti religines apeigas. Jos buvo rengiamos atskirai kiekvienai klasei: anglikonų pamaldas laikė ekonomo padėjėjas pirmosios klasės valgomajame ir antrosios klasės valgomajame. Katalikiškas pamaldas antrojoje ir trečiojoje klasėse laikė kunigas, keliavęs antrąja klase.
ĮSPĖJIMAI DĖL LEDO
Balandžio 14 d. besivaikščiojantieji atvirame ore ir vyrai ant tiltelio pajuto, kad oras pasikeitė. Oro temperatūra krito. Tai pamažu pastebėta ir laive, nes šildymo sistema, turėjusi aprūpinti šiltu oru per ortakius, regis, ėmė kiek streikuoti. (Tik pirmosios klasės kajutės turėjo elektrinius šildytuvus.) Tą dieną laivo radijo kabiną vis pasiekdavo kitų laivų, judančių rytų kryptimi, įspėjimai dėl ledo. „Titanike“ dirbo du radistai – Jackas Philipsas ir Haroldas Bride’as, įkurdinti kajutėje už kapitono tiltelio. J. Philipsas ir H. Bride’as nebuvo nuolatiniai įgulos nariai. Jie dirbo įmonėje „Marconi Company“, o ši faktiškai buvo monopolizavusi radijo komunikaciją Didžiosios Britanijos laivuose. To meto jūrų radistai, turintys tokį naujovišką įgūdį ir priemonę bet kada susisiekti, sudarė tarsi kokią broliją ir tarpusavyje paprastai sveikindavosi OM (angl. old man – senis).
„Titaniko“ radistai tragedijos akivaizdoje įrodė, koks gyvybiškai svarbus yra radijo ryšys. Kapitono E. Smitho kartos jūrininkai, vertindami oro ir vandens sąlygas, buvo išmokę pasikliauti savo pastebėjimais ir patirtimi, o radijo pranešimai šiomis temomis buvo laikomi naudingais, bet ne itin svarbiais. Radijo komunikacijai naudota Morzės abėcėlė, o radistai dirbo pirmiausia komerciniais tikslais – siųsdavo ir priimdavo žinutes, siunčiamas asmeniškai tarp keleivių, krante likusiems šeimos nariams ar verslo partneriams.
Informacija, skirta pačiam laivui, būdavo iškoduojama, užrašoma ir pristatoma budinčiajam šturmanui. Tačiau tik žinutės, prasidedančios MSG (angl. Masters Service’ Gram – kapitonų tarnybos telegrama), buvo laikomos skubiomis ir į jas tuoj pat būdavo atsižvelgiama.
