Pajūrin atsiritusi paminklų vajaus banga išplukdė krepšininką Modestą Paulauską. Idėja įamžinti garsaus sportininko atminimą grindžiama tuo, kad su jis, su tėvais iš Kretingos persikėlęs į Klaipėdą, čia mokėsi vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija). Ten ir prasidėjo jaunuolio kelias krepšinio olimpą: iš pradžių žaidė Klaipėdos „Maisto“ komandoje, tapo Lietuvos čempionu, paskui septyniolikmetis M.Paulauskas buvo pakviestas į Kauno „Žalgirį“.
M.Paulauskas, žaisdamas Sovietų Sąjungos rinktinėje iš Miuncheno olimpinių žaidynių (1972) parvežė aukso medalį, du kartus tapo pasaulio, keturis kartus – Europos krepšinio turnyrų nugalėtoju. Maskvoje vykusiame senojo žemyno čempionate (1965) lietuvis pripažintas naudingausiu žaidėju. Per ilgą karjerą Kauno „Žalgiryje“ jis dukart iškovojo SSRS krepšinio čempionatų bronzą. Prieš ketverius metus M.Paulauskas įtrauktas į FIBA šlovės muziejų.
Pastatyti paminklą tituluotam krepšininkui siūlo visuomenininkai – Alfonso Žalio paramos ir labdaros fondas. Aktyvistai tokią savo iniciatyvą vertina kaip primirštos skolos grąžinimą M.Paulauskui, garsinusiam Lietuvą, sporto aistruoliams dovanojusiam daug malonių akimirkų.
Kremlius žadėjo aukso kalnus
„Mieste, kuriame M.Paulauskas, augo, mokėsi, sportavo, pasauliui nuolat primindavo, kad Lietuva nors ir okupuota, bet gyva, beveik nėra jį primenančių ženklų. Tiesa, krepšinio legendai neseniai suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas, Sportininkų namuose-muziejuje saugomi keli eksponatai, bet apie tai mažai kas žino“, – apgailestavo iniciatorių pastangas remiantis buvęs miesto sąjūdininkų vadovas, politikas, rašytojas, dviejų kadencijų Seimo narys Vytautas Čepas.
Iniciatoriai suvokia, jog gali atsirasti ir nepritariančių jų idėjai: esą kam dabar prisiminti ir garbinti išblėsusias sporto žvaigždės, anokie jų nuopelnai ir ištikimybė – juk anais laikais rungtyniaudami tarptautinėse arenose jie atstovavo ne savo šalies, o ją okupavusios Sovietų Sąjungos rinktinėms.
Klaipėdos garbės piliečio V.Čepo požiūris į praeitį kitoks: „Kremliaus funkcionieriai tada M.Paulauskui žadėjo aukso kalnus, karininko antpečius, kad tik persikeltų į Maksvą, žaistų elitiniame CASK klube, bet lietuvis nepasidavė. Pelningais kontraktais, kitokiomis gėrybėmis jo nesuviliojo ir NBA skautai – visą gyvenimą liko ištikimas Lietuvai ir Kauno „Žalgiriui“.
Galima įamžinti ir gyvuosius
Su idėja įamžinti M.Paulausko atminimą supažindintas ir Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus aptarė iniciatyvinės grupės sudėtį, veiklą, siūlymui pritariančių asmenų, tarp kurių yra ir buvęs Kauno „Žalgirio“ bei nacionalinės krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Vladas Garastas, kandidatūras. Užsiminta ir apie galimas paminklo, planuojamo statyti žmonių paaukotomis lėšomis, vietas.
Iniciatoriams atrodo, kad tinkamiausia vieta – aikštė prie „Švyturio“ arenos, kur vyksta Lietuvos krepšinio lygos batalijos. Kai kuriems politikams labiau patinka erdvė šalia senosios „Žalgirio“ sporto salės. Bet apie vietas dar anksti diskutuoti, kol idėja neįgavusi aiškesnių kontūrų, nepristatyta visuomenei, nepatvirtinta miesto tarybos, nepaskelbtas viešasis kūrėjų konkursas.
Mintis pastatyti paminklą dar gyvam sportininkui nėra originali. Tokių atvejų jau būta – garsaus Portugalijos futbolininko Cristiano Ronaldo gimtinėje, Madeiros saloje, šalia Funšalio oro uosto, iškilo jį vaizduojanti 2,4 metrų aukščio bronzinė statula. Pasaulio futbolo megažvaigždė pats dalyvavo paminklo sau atidengimo ceremonijoje, gavo medalį už regiono garsinimą.
Tuo tarpu kitas Indijos Goa valstijos Kalangutės mieste iškilę C.Ronaldo paminklas įžiebė nemenką skandalą – pasipiktinę žmonės išėjo į gatves nešini juodomis gedulo vėliavoms. Pagarba futbolo ikonai atgaivino senas indų nuoskaudas. Goa valstija – buvusi portugalų kolonija.
Vyskupui rūpėjo miesto plėtra
Klaipėdoje dar norima įprastinti ir miesto ištakas – pastatyti skulptūrą, skirtą Mėmelburgo pilies atsiradimui ir Kuršo vyskupui Heinrichui Liucelburgiečiui. Istorinės tematikos meno kūrinį siūloma įkurdinti gyventojų ir turistų lankomame senamiestyje – Pilies ir Žvejų gatvių sankirtoje. Ten dabar stūkso neišvaizdus, dar sovietmečiu iškilęs viešbutis „Astra“, kurį jau seniai numatyta griauti.
Tokią idėją siūlo Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vadovas, brolis kunigas Sigitas Benediktas Jurčys, miesto pradžią siejantis su Žiemgalos, Kuršo ir Saremos vyskupo Heinricho Liucelburgiečio vardu. Pasak jo, absoliuti dauguma istorikų įrodė, kad Vokiečių ordinas ir jo livoniškoji atšaka (Domus Thetonicorum in Livonia – lot.) Mėmelburgo pilį ir miestą įkūrė tais pačiais 1252 metais.
Didžiuoju Vokiečių ordino magistru išrinktas Popo von Osternas, stiprindamas savo įtaką Kurše, užmezgė ryšius su Heinrichu Liucelbergiečiu ir Livonijos magistru Andreasu von Stirlandu, kurį popiežius Inocentas IV po Mindaugo, jo sūnų, žmonos Mortos ir dvariškių krikšto Rygoje (1251) bei pripažinimo Lietuvos karaliumi paskyrė pagonių valstybės valdovo apaštališkuoju globėju.
„Vyskupas Heinrichas kūrė Mėmelburgą, rūpinosi jo plėtra. Kai čia pasirodė Vokiečių ordino įgaliotinis Livonijai Eberhardas iš Zaino, 1252 metais buvo pasirašytos sutartys dėl Mėmelburgo įsteigimo, dėl žemių bažnyčiai, kanauninkų dvarui skyrimo. Livonijos broliai miestą ir pilį valdė iki 1328 metų“, – klaipėdiečiams mažiau žinomus istorijos puslapius vartė B.S. Jurčys.
Pavergtose žemėse statė pilis
Archeologai ištyrė nemažai per amžius sunaikintos Klaipėdos piliavietės, aplinkinių plotų, tačiau seniausio Lietuvoje viduramžių miesto steigimo istorinis faktas, pasak pranciškonų, vis dar tūno šešėlyje – neįtvirtintas toponimikoje, nėra jokių pradžių pradžią fiksuojančių atminimo ženklų.
Brolis Benediktas neabejoja, jog būtent Kuršo vyskupas pranciškonas Heinrichas, o ne koks nors kitas teutonas, vadintinas tikruoju Mėmelburgo įkūrėju: “Tais laikais jam, regis, jam labiau rūpėjo ne geopolitika, karybos reikalais, o bažnytinės metropolijos, katedrinio miesto Danės upės žiotyse steigimas ir statyba. Manoma, kad čia galėjo atsirasti ir pranciškonų vienuolynas“.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolija siūlo Heinricho Liucelbergiečio vardą Klaipėdoje įamžinti iki 2027 metų – privataus verslo ir savivaldybės lėšomis. Broliai įsitikinę, jog taip būtų tinkamai pagerbta su uostamiesčio ištakomis glaudžiai susijusi istorinė asmenybė. „Jeigu savivaldai iš tikrųjų rūpi nūdienos gyvenimas, ji turėtų suprasti, kad miestai be jų gimimo datų įprasminimo, be paminklų įkūrėjams yra nepilnaverčiai“, – teigia įvairiomis pilietinėmis akcijomis išgarsėjęs S.B. Jurčys, kuriam irgi suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas
Pranciškonų užmojis dar plačiau neišskleidė sparnų, bet oponentai jau svarsto, ar verta šlovinti teutonus. Romos popiežius Inocentas IV, Livonijos ir Kuršo valdytojai, visas Vokiečių ordinas juk tada ne šiaip sau rėmė Mindaugą, jo siekius įsilieti į krikščioniškąjį pasaulį – nukariavę prūsus, kuršius kryžiuočiai siekė parklupdyti ir žemaičius, ne kartą sudeginusius Mėmelburgo pilį.
Skulptūrą įkurdintų prie Danės
Apie galimybę Klaipėdoje statyti dar vieną paminklą, įamžinti pagarbos nusipelniusias asmenybes prašneko ir kariškiai, besirengiantys kitąmet pažymėti Lietuvos karinių jūrų pajėgų (LKJP) įsteigimo 90-čio sukaktį. Ta proga siūloma sukurti jūrininko, vilkinčio tarpukario Lietuvos karo laivyno uniforma, skulptūrą. Pjedestale būtų išrašytos pagrindinių karo laivyno kūrėjų pavardės.
„Jūrininko skulptūra galėtų papuošti kairiąją Danės krantinę netoli Biržos tilto ir istorinio burlaivio „Meridianas“. Tarpukariu ten buvo švartuojamas vienintelis Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ – vienas šalies valstybingumo simbolių. Krantinėje jau pastatytas šį laivą primenantis paminklinis knechtas“, – idėją pristatė LKJP vadas, jūrų kapitonas Giedrius Premeneckas.
Prašydamas savivaldybės pritarimo G.Premeneckas sakė, jog toks paminklas prie Danės, kaip monumentas į uostą negrįžusiems jūrininkams ir laivams „Albatrosas“ Smiltynėje, stiprintų suvokimą, kad Lietuva yra jūrų valstybė, o Klaipėdos uostas – jos vartai į platųjį pasaulį.
Šio projekto iniciatoriai iš Klaipėdos savivaldybės finansinės paramos nesitiki ir neprašo – pasirengę paminklą karo laivynui pastatyti Krašto apsaugos ministerijos lėšomis.
Jūrų kapitonas žvelgia į ežerą
Tai jau antrasis bandymas pagerbti jūrininkus Klaipėdoje. Anksčiau sumanyta panaši idėja įamžinti iš Telšių apskrities Josvainių kaimo kilusio žemaičio, pirmojo tarpukariu atgauto Klaipėdos jūrų uosto kapitono Liudviko Stulpino atminimą nesulaukė rimtesnio menininkų dėmesio.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijos paskelbto idėjų konkurso nugalėtoju pripažintas skulptorius Saulius Juchnevičius sukūrė dinamišką, realistinių formų paminklą, vaizduojantį į tolį žvelgiantį, su stichija kovojantį jūrų kapitoną L.Stulpiną – Lietuvos jūreivystės pradininką.
Bronzinė laivavedžio skulptūra nuvylė kai kuriuos meno ekspertus – pasak jų, priminė ne tarpukario Lietuvos jūrininką, o denyje šėliojantį Karibų jūros piratą. Klaipėdos savivaldybė, kuriai tuo metu vadovavo meras liberalas Vytautas Grubliauskas, tokiam paminklui vietos miesto erdvėse neatrado.
Klaipėdiečių skeptiškai įvertinta skulptūra nepražuvo – KVJU direkcija ją padovanojo Telšių rajono savivaldybei. Parke prie Masčio ežero bronzinis kapitonas, gniauždamas vairaratį, grumiasi su bangomis, nukreipęs žvilgsnį į tyvuliuojantį uždarą vandens telkinį ir tėviškės laukus.
