Ginkluota kova, kurią malšino apie 90 tūkst. Rusijos kareivių, tąkart apėmė Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją, dalį Ukrainos. Žinomiausias pasipriešinimo simbolis – krauju apšlakstyta Lukiškių aikštė Vilniuje – ten įvykdytos viešos egzekucijos sukilėliams, jų vadams Konstantinui Kalinauskui, Zigmantui Sierakauskui. Nužudytųjų palaikai buvo slapčia palaidoti ant Gedimino kalno.
Visuomenei mažiau žinomas kitas garsaus sukilimo epizodas, susietas su Europos šalyse gyvenusių lenkų emigrantų pastangomis paremti sukilusius tautiečius, aprūpinti juos ginklais, amunicija. Sausumos keliai buvo užkirsti, tad ieškant kitokių 1863 metais buvo surengta jūrų ekspedicija, kuriai vadovavo pulkininkas Teofilis Lapinskis.
„Ne tik ginklus, bet ir savanorių desantą planuota burlaiviu atplukdyti į Prūsijos karalystės valdomą Kuršių neriją, iš ten nusigauti iki Žemaitijos ir įsilieti į sukilėlių gretas. Tarp ekspedicijos dalyvių buvo poeto Adomo Mickevičius sūnus Vladislovas“, – pasakojo unikalią karinę operaciją tyrinėjęs Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas.
Žygio organizatoriai užsienyje įsigijo 1000 karabinų su durtuvais, 750 kardų, 200 iečių, 10 tūkst. šovinių, kelis lengvai išardomus ir pernešamus mažojo kalibro pabūklus, 50 centnerių parako, dalgių, revolverių, batų. Sukilėliai žinojo apie paramą, jos laukė, buvo pasirengę pasitikti desantą.
Žygeivius užklupo audra
Lenkų emigrantų samdyto laivo maršrutas driekėsi nuo Londono iki Baltijos jūros. Norėta nuplaukti iki Gotlando salos (Švedija), tačiau stabtelėta Kopenhagos (Danija) uoste. Ginklai kurį laiką saugoti karališkuosiuose sandėliuose. Kai kuriems žygio dalyviams neužteko ryžto ir kantrybės – burlaivio kapitonui sprukus krūmus, teko ieškoti jam pamainos ir kitos susisiekimo priemonės.
Švedijos valdžios finansiškai paremtas T.Lipinskis Kopenhagos uoste slaptą krovinį ir amuniciją perkrovė į kitą nupirktą nedidelę škuną „Emilie“. Tada savanoriai nusigavo iki Malmės. Rizikingam jūrų žygiui Kuršių nerijos link ryžosi 120 žmonių, tarp jų būta prancūzų, įtalų, kitų tautybių atstovų.
Škuna nuburiavo iki Juodkrantės, bet sukilimo rėmėjų sumanymą išlaipinti į krantą desantą, persikelti per Kuršių marias, o paskui, kirtus Prūsijos-Rusijos sieną, veržti į Žemaitiją ir ten prisijungti prie kovojančių dalinių, sužlugdė jūroje netikėtai kilusi smarki audra.
Legionierių irkluojamas valtis daužiusi stichija pasiglemžė jūrininkų, mėginisių gelbėti skęstančiuosius, gyvybes – iš viso žuvo 28 žmonės (16 užsieniečių savanorių, 8 lenkai, burlaivio “Emilie” kapitonas italas, karininkas ir 2 eiliniai įgulos nariai.
Krantinėje – pagarbos ženklas
Ar pasiryžėliai, jeigu jiems būtų pavykęs išsilaipinti į krantą, nužygiuotų iki Žemaitijos? Šis klausimas – be atsakymo. Atsirado ir išdavikų, kurie Rusijos žvalgybai teikė žinių apie ekspediciją. Jūrų žygio dalyviai, nukabinę nosis, grįžo į Gotlandą neįvykdę sumanytos misijos.
„Juodkrantėje šalia pėsčiųjų promenados iškilusio knechto (stulpo laivams švartuoti) konfederatų kepurės formos plaketėje pavaizduota škuna „Emilie“ jūros fone ir sukilėlių simboliai – širdis, kryžius, inkaras. Granito koloną juosiančiame metalo žiede įrašytos visų žuvusiųjų pavardės.
Meno kūrinio bendraautoriai – architektas Mantas Daukšys, skulptorius Gintautas Jonkus, dizaineris Kęstutis Mickevičius, akmens meistras Mindaugas Jankauskas. Įgyvendinti idėją padėjo mecenatas – klaipėdietis verslininkas, uždarosios akcinės bendrovės „Liepų terasa“ vadovas Algirdas Stankus.
Atidengiant paminklą žygeiviams, žuvusiuosius pagerbė Rolando Lukšo vadovaujamos Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų trečiosios rinktinės nariai – krantinėje nuaidėjo garbės šūvių salvės.
„Šis pagarbos ženklas, primindamas šiurpią tragediją jūroje, liudija, jog Europos tautos ir tais laikais rėmė lenkų ir lietuvių laisvės troškimus, padėjo jiems grumtis su Rusijos imperializmu“, – kalbėjo iškilmėse dalyvavęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstantinas Radziwilas.
