Po Antrojo pasaulinio karo nugalėjusių Sąjungininkų kinematografijoje susiformavo gajus stereotipas. Vokiečių kariuomenė vaizduota kaip nemąstančių, tačiau fanatiškų būtybių visuma, vedama į mūšį zombiško paklusnumo jausmo. Santykiai tarp vokiečių karininkų ir kareivių dažniausiai pristatomi kaip šiurkštūs, net žiaurūs, o štai britų ir amerikiečių kariuomenėse esą klestėjo demokratiškumas, visų grandžių kariškių iniciatyvumas ir išradingumas. Per daugelį dešimtmečių šis požiūris taip įsišaknijo, kad dar ir šiandien jį sugriauti nėra paprasta.
J. J. Brouweris savo knygoje „Auftragstaktik. Vokiečių karybos taktika“ pateikia visai kitokį vaizdą. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė daugeliu atžvilgių buvo pranašesnė ir veikė efektyviau už Sąjungininkų kariuomenes, o visos tos ydos, kurios nuolat priskiriamos vokiečiams, kur kas labiau tinka jų priešininkų pajėgoms.
Nors pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare iš esmės nulėmė milžiniška Sąjungininkų karinė ir ekonominė persvara, Vokietijos kariuomenė pademonstravo stulbinamą efektyvumą. Apskaičiuota, kad, esant lygioms jėgoms, vokiečiai kovojo kur kas sėkmingiau nei sovietų, britų, amerikiečių kariai. Kaipgi buvo įmanoma pasiekti tokių laimėjimų, turint kur kas mažiau tankų ir kareivių? Knygos autoriaus teigimu, atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti ypatingoje vadovavimo koncepcijoje, žinomoje Auftragstaktik pavadinimu. Ši koncepcija remiasi decentralizuotu valdymu, kai aiškiai apibrėžiamas galutinis užduoties tikslas, tačiau žemesnių grandžių vadams paliekama laisvė rinktis, kaip jį pasiekti.
Auftragstaktik ištakos siekia XIX a. pradžią. 1806 m., prūsams skaudžiai pralaimėjus Napoleono armijai, suvokta, kad kariuomenei būtinas kitoks vadovavimo modelis, leidžiantis imtis iniciatyvos greitai kintančiame mūšio lauke, užuot laukus išsamių, dažnai praradusių aktualumą nurodymų iš viršaus. Ilgainiui nuolat tobulinama koncepcija leido puikiai parengtam vokiečių kariui veikti lanksčiai ir išradingai, taikantis prie nuolat besikeičiančios padėties. Toks novatoriškas požiūris pasiteisino per abu pasaulinius karus.
Nors Vokietija pralaimėjo, jos kariuomenė patirdavo santykinai mažiau nuostolių nei Sąjungininkų pajėgos, pratusios nuosekliai laikytis detalių planų, negebančios greitai persiorientuoti pakitus aplinkybėmis, dažniausiai besikliaunančios kiekybine persvara. Kūrybingai mąstyti pratinti vokiečiai dažnai rasdavo išeičių iš pačių beviltiškiausių situacijų, o Sąjungininkai analogiškoje padėtyje dažnai nežinodavo, ką daryti.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, parašęs lietuviško leidimo įvadą, pabrėžia J. J. Brouwerio knygos svarbą bei aktualumą: „Vokiečių tautinį charakterį atspindintis Auftragstaktik vadovavimo būdas, skiriant ypatingą dėmesį iniciatyvumui, lyderystei ir lankstumui prisitaikant prie bet kokios situacijos, aktualus ir šiandien.
Kalbant apie Lietuvos kariuomenę, kuri niekada negalės pagrįsti savo pergalių prieš potencialų priešininką kur kas didesniais resursais, ši knyga įvairių grandžių vadams atveria kelius, kaip sėkmę mūšio lauke užsitikrinti daug pažangesniais būdais – per modernų valdymo ir vadovavimo modelį, pasitikėjimu grįstą lyderystę ir tikslingą turimų resursų panaudojimą juos tausojant.“
Knygoje taip pat aptariami vokiečių ir Vakarų sąjungininkų karininkų bei puskarininkių rengimo skirtumai, rezervo rengimo sistemos, išmoktų pamokų procesai, mišrios ginkluotės panaudojimo principai formuojant kovines grupes, taip pat skiriama dėmesio psichologijai, bendrystės jausmo ugdymui, pateikiama daug pavyzdžių iš tikrovėje vykusių mūšių.
Galiausiai aprašomos tokios vokiečių karybos taktikos kaip Hutiertaktik, Schwerpunkt, Stosstruppen, Blitzkrieg arba Stellungskrieg. Visi šie procesai ir taktikos vėl aktualūs šiandien analizuojant ir mokantis iš šiuo metu vykstančių karinių konfliktų.
Kita vertus, ši knyga bus įdomi ne tik kariškiams, bet ir visiems, besidomintiems funkcionalių organizacijų kūrimu, pavyzdžiui, vadybos konsultantams arba verslo įmonių vadovams.
