Ji papasakos, kuo kvepėjo valdovai ir didikai, taip pat jų rezidencijos Renesanso epochoje, žmonės turės galimybę pažinti medžiagas, kurios buvo įprastos gaminant įvairius aromatinius mišinius – tepalus, kvapiuosius vandenis, pomanderius. Tarp jų – ne tik mums įprasti kvapai, bet ir itin reti, kasdienybėje nepasitaikantys ingredientai.
„Man tai galimybė pasidalyti savo žiniomis. Įprastai esu kviečiama skaityti paskaitas, kuriose kvapai būna kaip iliustracija, bet šįkart bus atvirkščiai – dėmesio centre atsidurs ne istorinė ir kultūrinė faktologija, o patys kvapai. Muziejaus lankytojų lauks patirtis“, – sako parfumerijos istorikė E. Bertašienė. Su tyrėja kalbamės apie Lietuvos kvapų istoriją.
Šeštadienio vakarą, nuo 18.00 val., kartu su istorikais ir kitų sričių specialistais Valdovų rūmų muziejuje lankytojams pristatysite Renesanso epochą. Kaip atrodys Jūsų susitikimas su žmonėmis?
Vienoje iš muziejaus salių, šalia Renesansinės audiencijų menės, lauksiu lankytojų ne tik su pasakojimais, bet ir su visu kvapų arsenalu – rodysiu medžiagas, kurios XVI a. buvo naudojamos gaminant aromatinius mišinius. Siūlysiu uosti, atsakysiu į susidomėjusiųjų klausimus. Tikrai bus ir malonių, visiems gerai pažįstamų aromatų, bet taip pat – ir itin retų kvapų, šiandien jau nebepasitaikančių mūsų kasdienybėje. Juos dabar naudoja nebent nedideli, nepriklausomi parfumerijos gamintojai savo mažose kūrybos laboratorijose. Tikiuosi, visi šie kvapai sužadins lankytojų vaizduotę.
Kokie bus tie kvapai? XVI a. miesto gatvių ar tik rūmų?
Čia yra du galimi teminiai rakursai. Kalbant apie Vilnių, reikėtų prisiminti, kad tuo metu mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio – šiukšlės, pamazgos, kitos atliekos buvo išmetamos ar išpilamos tiesiai į gatves, upes, dažnai – tiesiog pro langą. Net ir Rotušės aikštėje, kuri nuo seno buvo reprezentacinė sostinės vieta, kur atvykdavo svarbūs miesto svečiai, pirkliai, Renesanso epochoje veikė mėsos turgus, – įsivaizduokite, koks ypatingas skerdienos aromatas aplink turėjo tvyroti, ypač vasarą. Miesto valdžia suprato, kad tai nėra pats tinkamiausias fonas pasitikti garbius svečius, tad mėsos prekeivius nusprendė patraukti kiek į šoną, į Mėsinių gatvę.
Ir šis faktas tikriausiai galėtų būti vienas ryškiausių ir ankstyviausių pavyzdžių, kaip kvapas iš tikrųjų gali keisti, formuoti miesto veidą ir infrastruktūrą. Iš vėlesnių šimtmečių yra išlikę raštų, kuriuose miesto magistratui skundžiamasi blogais kvapais, besiveržiančiais pro namų langus į vidų, ir prašoma skubiai spręsti problemą. O kur dar odininkų ir kita gamybinė veikla, teršusi orą tiesiog nepakenčiama smarve. Tik labai palaipsniui ir palyginti ne taip seniai – XIX a. – smardžiausi objektai buvo iškelti iš miesto centro į atokesnius Vilniaus rajonus ar apskritai uždaryti
O kokie kvapai tada sklido iš rūmų?
Dėl istorinių šaltinių trūkumo dažnai tenka ieškoti analogijų su Lenkijos, Vakarų Europos diduomenės gyvenimu. Reikėtų prisiminti, kad Renesanso epochoje daug dėmesio buvo skiriama maloniai aplinkai, švarai, kūno priežiūrai, kasdieniniam tualetui – visa tai ryškiai atsispindi vaizduojamajame mene. Sustiprėjo siekis puoselėti savo išvaizdą, garderobą, daugėjo knygų šiomis temomis, skirtų kosmetikai ir įvairiausiems patarimams, kaip pasigražinti ir atrodyti madingai, patraukliai, kaip susigrąžinti prarastus metus ir atjaunėti naudojant kone stebuklingus eliksyrus, paprastai gaminamus iš daugybės skirtingų ingredientų – vienam receptui jų galėjo būti panaudojama ir penkiasdešimt.
Kaip tai atrodė kasdienybėje?
Namų aplinkoje itin mėgti smilkymai, turėję išvalyti patalpas nuo užteršto, smardaus oro. Iki pat XIX a. tikėta, kad būtent jis ir apskritai visi blogi kvapai yra įvairiausių negalavimų, ligų bei mirtį sėjančių epidemijų priežastis. O smilkomos kvapiosios žolės, dervos kaip tik ir turėjo atlikti kelias funkcijas: apsaugoti nuo ligų, švarinti, gaivinti orą, suteikti malonų būvį aplinkai. Šaltiniuose, aprašančiuose Italijos kilmingųjų dvarus, dažnai minimas rožių vanduo, kuriuo šlakstydavo ir grindis, ir orą – taip buvo gaivinamos patalpos karštą vasarą. Žiemą medikai rekomenduodavo įvairių prieskonių smilkymus, nes pagal egzistuojančias to meto teorijas, tai buvo šildančios medžiagos, tinkamos išskirtinai vien šaltajam laikui.
Ar tiesa, kad bus galima susipažinti net su Barboros Radvilaitės kvepalais?
Kvepalų funkcija, kaip mes šiandien ją suvokiame, XVI a. buvo suprantama kiek kitaip. Kvepalai tais laikais visų pirma buvo skirti gydymui, jie turėjo atlikti sveikatinančią, apsaugančią funkciją: sergėti nuo ligų, palengvinti negalavimus. Kalbant apie Barboros kvepalus, kurių receptą Lenkijos archyvuose aptiko prof. Raimonda Ragauskienė, matyti, kad jie buvo sukurti Barborai Radvilaitei jau negaluojant, kenčiant didelius skausmus ir nuo nusilpusio kūno sklindant aplinkiniams sunkiai pakeliamam kvapui.
Rūmų gydytojas šiuos kvepalus išrašė norėdamas palengvinti karalienės savijautą, sušvelninti ligos simptomus. Receptūroje – itin stipriai kvepiančios ir pačios brangiausios medžiagos, apie kurias papasakosiu šeštadienį Valdovų rūmų muziejuje. Uosime ir pačius kvepalus, kurių bus net dvi skirtingos versijos, pagamintos Jolantos Cinaitienės ir Aistros Papaitės-Kazlauskienės. Kol kas tai vienintelė proga abu kvapus užuosti vieną šalia kito, juos palyginti, pabandyti suvokti ir pajausti, kaip skirtingai gali būti interpretuojamos istorinės receptūros.
Šeštadienį atskleisite tik dalį savo žinių – pasakosite apie Renesanso epochos kvepalų ir kvapų pasaulį?
Taip, nes Muziejų asociacija šiais metais pristato programą „Europos ženklai Lietuvoje: Renesansas“, o Valdovų rūmų muziejus mane pakvietė pasidalyti žiniomis. Norint pristatyti daugiau epochų, jau reikėtų atskiro renginio ar parodos, šįkart tikiuosi sutilpti vienoje „stotelėje“.
Kaip aptinkate tokias žinias, jei istorinių šaltinių išlikę mažai?
Parfumerijos istorija rimčiau susidomėta tik XX a. antroje pusėje, nes iki tol tai nebuvo mokslo objektas, o tik kasdienybės dalis. Tyrimai užgimė Prancūzijos universitetuose, palaipsniui sklido ir į kitas šalis. Lietuvoje su šia tema tiesiogiai susijusių šaltinių beveik nėra, tad informacijos tenka ieškotis po kruopelę iš visų įmanomų vietų – spausdintų ar dar nepublikuotų šaltinių archyvuose, pastebint artefaktus muziejų ekspozicijose, tyrinėjant vaizduojamąjį meną. Konsultuotis tenka ir su dailės istorikais, archeologais, istorikais ar net filologais – ši sritis apima daugybę skirtingų disciplinų. Tarkim, Renesanso epochos tekstuose randi kokį ingredientą neaiškiu pavadinimu, tad tenka daryti net savotišką lingvistinį tyrimą, kad išsiaiškintum, kas būtent turėta galvoje. Štai lotyniškai ligni aloe įvardinama recepto sudėtinė dalis lietuvių suprantama ir verčiama kaip alavijas, alijošius (aloe vera), o iš tiesų – tai iki šiol parfumerijoje labai mėgstamas agarmedis, vadinamasis ūdas. Čia tik vienas iš dažnesnių atvejų, o jų apstu. Man labai įdomu tai aiškintis.
Ar Jus domina kuri nors konkreti istorinė epocha?
Nesikoncentruoju į kurį nors vieną laikotarpį, nes informacijos, susijusios su parfumerija Lietuvos istorijoje, tiek nedaug, kad kaupiu viską, ką tik pavyksta atkapstyti. Net ir mažiausias, rodos, visai nereikšmingas atrastas faktelis, jei tik jis vienaip ar kitaip gali padėti rekonstruojant mūsų parfumerinę kultūrą, man prilygsta didžiausiai brangenybei. Lietuvoje iki šiol tai niekam nebuvo įdomu ir aktualu, todėl ši sritis kol kas visiškai netyrinėta.
Tiesa, turime mokslininkų, tyrusių vaistinių, medicinos istoriją, o kadangi parfumerija ilgą laiką buvo tiesiogiai susijusi su šiomis sritimis, per jas, per aplinkinius šaltinius pavyksta atrasti vertingos informacijos. Tad mano domėjimosi spektras išties erdvus ir apima platų lauką nuo Renesanso iki XX a. pradžios, nepaliekant nuošalyje ir šiandienos aktualijų bei reiškinių.
Kur įprastai jus galima sutikti?
Dažniausiai būnu bibliotekose ir archyvuose. Esu kviečiama į Lietuvos dvarus, muziejus skaityti paskaitas. Turiu parengusi ir pasakojimą-pasivaikščiojimą „Tarp kvepalų ir paplavų: parfumerijos istorija pėsčiomis“, kurio metu Vilniaus senamiesčio fone pristatau vietos parfumerijos istoriją: nuo ko viskas prasidėjo, kas ir ką gamino, kur ir kuo prekiavo, kuo (ne)kvepėjo vilniečiai, o ir pats miestas.
Tarsi siūlote įsivaizduoti nosimi, bet ne akimis ar ausimis?
Išties, toks suvokimo rakursas nors ir nepopuliarus, tačiau atveriantis naujas žiūros galimybes. Paaiškinsiu primityviai – ten, kur maloniai, mums priimtinai kvepia, norime ilgiau užsibūti, tarsi nesąmoningai traukia į tą vietą.
Ir atvirkščiai – iš ten, kur oras užterštas, slogus, blogas kvapas, norime kuo greičiau sprukti, ir turbūt ne be pagrindo: kvapas visada įspėja apie tam tikras rizikas ir pavojus. Taip yra nuo seniausių laikų, kai žmonės vadovavosi uosle ir jiems tai buvo svarbus instrumentas norint išgyventi, išlikti, ieškant tinkamo maisto ir atmetant tai, kas yra nepriimtina.
Gal turite planų parašyti knygą, kurioje nugultų Lietuvos kvapų, parfumerijos istorija?
Esu sukaupusi nesuskaičiuojamą kiekį failų ir aplankų – gal vieną dieną tai ir galėtų tapti knyga. Mūsų kasdienybės kultūra, istorija, žvelgiant per kvapų prizmę – be galo įdomi tyrinėjimo sritis.
Ačiū už pokalbį.
