Mokslo šviesulio I. Kanto (1724–1804), kurio protėviai kilęs iš Mažosios Lietuvos, jubiliejinio gimtadienio nepamiršo jo vardu pavadinta Klaipėdos savivaldybės viešoji biblioteka. Jos iniciatyva surengto literatūros konkurso nugalėtoja tapo poetė, prozininkė ir mokslininkė J. Sučylaitė, savo knygoje patraukliai perteikusi filosofo asmenybę, jo epochos dvasią.
Gimtadienis išjudino miestą
Pažyminti reikšmingą datą bibliotekoje ir jos už ribų vyko daug I. Kantui skirtų įdomių renginių – atvertas kambarys, kuriame skaitytojai gali susipažinti su garsaus filosofo gyvenimo ir kūrybos faktais, Rytų Prūsijos vietovėmis, susietomis su jo vardu, protėvių geneologijos medžiu, vaizduojamojo meno kūriniais, iškiliausių jo veikalų vertimais į lietuvių kalbą.
Bibliotekoje nuskambėjo uostamiesčio moksleivių literatūros ir muzikos kompozicija „300 žodžių Imanueliui Kantui“ – buvo skaitomi jų laiškai filosofui. Jubiliejinį gimtadienį vokaliniais kūriniais pažymėjo Karaliaučiaus filosofo vardu pasivadinusi progresyvaus roko grupė iš pajūrio. Piešinių parodą I. Kanto tema eksponavo Klaipėdos Eduardo Balsio meno gimnazijos auklėtiniai.
Jaunimo bibliotekoje įkurdintame virtualiame Kanto pabėgimo kambaryje svečių laukė staigmena – interaktyviosios užduotys. Kultūros istorikės Jovitos Saulėnienės, bibliotekininkės Loretos Liutkutės vedama ekskursija „Pasivaikščiojimas po Imanuelio Kanto tėvo miestą – Klaipėdą“ ir paskaita virto netikėtu ir įdomiu atradimu, ypač tiems, kurie nieko nežinojo apie lietuviškąsias mąstytojo šaknis.
Filosofo senelis Hansas Kantas gyveno Mėmelio senamiestyje, palaidotas Šv. Jono bažnyčios šventoriaus kapinėse, kurios, kaip ir evangelikų liuteronų maldos namai, po Antrojo pasaulinio karo buvo sulygintos su žeme. Smalsuoliai stabteli prie jo namo griuvėsių Turgaus gatvėje, užsukę į muziejų-parduotuvę „Amber Qeen“ gali pamatyti ten eksponuojamą filosofui skirtą gintaro dirbinį.
Romanas „Imanuelio kelias“
Kanto 300-ųjų gimimo metinių vinis – rekonstruoto istorinio pastato Turgaus gatvės erdvėse surengtas J. Sučylaitės romano „Imanuelio kelias“ pristatymas. Filosofo epochos dvasią atkūrė teatralizuota moksleivių kompozicija, džiazo virtuozo pianisto Sauliaus Šiaučiulio atliekama baroko muzika, Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis Dominykas Matulionis perskaitė laišką I. Kantui.
„J. Sučylaitės knyga apie filosofo gyvenimą žadina žmogaus protą. Šis kūrinys keliaus po visą Lietuvą, džiugins skaitytojus, besidominčius I. Kanto asmenybe, jo darbais“, – pristatydama istorinį romaną „Imanuelio kelias“ pažymėjo Klaipėdos savivaldybės bibliotekos direktorė Renata Rudienė.
Bibliotekininkų ir J. Sučylaitės pastangas prieinamai perteikti nelengvai perkandamą mąstytojo kūrybą, jo gyvenimą įvertino filosofai ir literatai Arvydas Juozaitis, Liutauras Degėsys, poetė Daiva Molytė-Lukauskienė, istorinį romaną išleidusios leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius, redaktorė Eglė Zalatoriūtė, buvusi ilgametė savivaldybės bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė, knygos ir šventinių renginių mecenatas verslininkas Rimantas Cibauskas.
Romane nušvinta ir filosofo kilmės tema. Mėmelyje gyvenęs jo senelis amatininkas Hansas Kantas, jo sūnus Johanas Georgas veikiausiai lietuviškai jau nekalbėjo. Tyrinėtojai juos kildina iš kuršių arba lietuvių, galbūt net iš atvykėlių škotų. Mažojoje Lietuvoje gyveno trys Kantų giminės kartos.
Pats filosofas save vadino daugiatautės Prūsijos karalystės pavaldiniu, gimusiu, augusiu ir visą gyvenimą praleidusiu Karaliaučiuje – tėvų namuose jis girdėjo vokiečių kalbą, rašė vokiškai. I. Kantas palankiai atsiliepdavo apie lietuvius, kitas Rytprūsių tautas.
Protėviai – paprasti lietuviai?
Ilgą laiką I. Kanto giminės istorija buvo neaiški, nors jo kūrinių, išleistų 1804 metais, rinktinėje skelbta, kad jis esą kilęs iš paprastų lietuvių. Dvi jo prosenelio Richardo Kanto dukterys ištekėjo už svetimšalių, gal todėl ėmė sklisti legendos apie škotiškąją filosofo kraujo liniją.
Net ir pats I. Kantas rašė: „Mano senelis, gyvenęs vokiškoje ir lietuviškoje Tilžėje, kilęs iš Mėmelio apylinkėse įsikūrusių atvykėlių škotų“. Filosofo kilmę aiškinęsi vokiečiai istorikai Hansas ir Gertrūda Mortensenai įrodė, kad filosofas apsiriko – jo prosenelio Richardo ir senelio Hanso tėviškę, net Kantų pavardę tyrinėtojai siejo su lietuvišku Kantvainų kaimu Klaipėdos rajone.
Kantvainiškis odininkas H. Kantas išties gyveno Mėmelyje. Iš jo amatą perėmęs sūnus Johanas Georgas Kantas (1692–1746), būsimojo filosofo tėvas, vėliau persikraustė gyventi į Karaliaučių. I. Kanto motina Anna Regina Kant-Reuter (1697–1737) vienais duomenimis yra kilusi iš Nurenbergo (Bavarija), kitais – jos gimtinės reikėtų ieškoti Pagėgių apylinkėse.
Aušrininkas Jonas Basanavičius aiškino, kad Mėmelyje gyvenęs filosofo tėvas balnius šnekėjo lietuviškai. Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos tyrinėtojas, bibliografas, spaustuvininkas Ansas Bruožis genialųjį Karaliaučiaus universiteto profesorių priskyrė vokiškai rašiusiems lietuviams.
Per kančias – į žvaigždes
Po Antrojo pasaulinio karo nemažai I. Kanto rankraščių sunaikinta, tad patikimų šaltinių apie jo gyvenimą išliko nedaug. Jis buvo užkietėjęs viengungis, pedantas, garsėjo punktualumu – pagal jo žingsnius visi tikrindavo laikrodžius. Tik jaunystėje mėgavosi vynu, kad neįkristų į melancholiją.
Rašytojos, psichologijos mokslų daktarės J. Sučylaitės vaizduote nuspalvintas romanas „Imanuelio kelias“ – intriguojanti pažintis su I.Kantu, Karaliaučiaus gyvenimu prieš 250–300 metų. Skaitytojams atsiveria Prūsijos kultūros sluoksnių kontekstai, kurių paveldėtojais, pasak autorės, vadintini ne tik šiame krašte gyvenę vokiečiai, bet ir prūsų, kuršių, lietuvių palikuonys.
Studijuodamas universitete I. Kantas badavo, kartais neturėjo net kuo apsirengti, bet paramos neprašė, užsidirbdavo iš privačių pamokų, lošdamas biliardą, azartinius žaidimus. Įdomu, jog būsimasis Karaliaučiaus universiteto rektorius šios mokslo įstaigos pirmuoju bandymu nebaigė – neapsigynė magistro darbo, kurį parašė ne tais laikais įprasta lotynų, o vokiečių kalba.
J. Sučylaitė prisipažino, jog rašyti romaną apie filosofines lygtis sprendusį grynojo proto kritikos genijų, jo refleksijas nebuvo lengva: „Mane labiau domino ne I. Kanto protėviai, o laikas, kai jis dar nebuvo profesorius, gaudavęs didžiausią algą Prūsijoje, kai per kančias veržėsi į žvaigždes“.
Bėdos nuo tikslo nenubloškė
Mįslės, kodėl Karaliaučiuje įleidęs šaknis I. Kanto tėvas nutolo nuo savo giminės, jos neprisimindavo, neišgliaudė ir J.Sučylaitė. Taip galėjo nutikti dėl įvairiausių priežasčių. Jaunystėje po motinos mirties jis galbūt nesusitaikė su kitos moters atėjimu į šeimą, nutraukė visus ryšius su šeima. Bet tai tik rašytojos versija – vizija, punktyriškai perteikta jos romane.
„Nesu istorikė, šaltinių skrupulingai netikrinau. Man labiau rūpėjo, kodėl I.Kanto likimas susiklostė būtent taip, o ne kitaip. Studijų metai jam buvo išties sunkūs, mąstytojas išgyveno skurdą, vertėsi kaip beišmanydamas. Jo ėjimas per kliūtis, ypač tie epizodai, kai ne viskas pavykdavo, man buvo įdomiausi“, – filosofo gebėjimu siekti tikslų, nepaisant visų negandų, žavėjosi J. Sučylaitė.
I. Kantas sukūrė pratarmę Kristijono Milkaus lietuvių-vokiečių kalbų žodynui „Draugo prierašas“, kur akcentuojamas lietuvių būdo taurumas, jų kalbos grožis. Rašant romaną J. Sučylaitę džiugino prūsiškoji kultūra – tais laikais netgi reikalauta, kad lietuviškųjų parapijų kunigai su vietiniais gyventojais bendrautų ne vokiškai, o jų gimtąja kalba. Saugant lietuvybę tai buvo labai svarbu.
Mintyse – I. Kanto festivaliai
Po J. Sučylaitės knygos pristatymo I. Kanto jubiliejui skirtų šventinių renginių karuselė uostamiestyje nesustos. Senamiesčio erdvėje bus įkurdinta istorinę datą primenanti vaizdo ir muzikos instaliacija. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai išvien su bibliotekininkais surengs I. Kantui skirtą mokslinę konferenciją.
Bus pristatomos dar dvi konkursinės knygos apie I. Kantą – klaipėdietės prozininkės Nijolės Kepenienės apysaka ir panevėžiečio literatūrologo Juozo Brazausko bibliografinė apybraiža „Turėk drąsos naudotis savo protu“. Programą praturtintų A. Juozaičio pjesės apie filosofo gyvenimą „Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus“ pastatymas teatre. Galvojama, kaip įgyvendinti šią idėją.
„Klaipėdoje galėtų vykti daugiau I.Kanto palikimą aktualizuojančių renginių. Vasarą Nidoje šurmuliuoja pasaulinės literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Thomo Manno festivaliai, jau tapę Lietuvos pajūrio kultūros vizitine kortele. Kodėl panašūs renginiai negalėtų garsinti I. Kanto protėvių miesto?“ – retoriškai klausė vienas jubiliejinės programos iniciatorių R. Cibauskas.
„I. Kanto, kaip visų didžiųjų pasaulio asmenybių, biografija nesibaigia šia diena – ją savo darbais toliau kuriame mes, kurs ateities kartos“, – kalbėjo R.Rudienė.
Prasmingi bibliotekos vadovės žodžiai, taip pat ir kvietimas paragauti filosofo gimtadienio torto, ne tik įkvėpė, bet ir maloniai nuteikė romano „Imanuelio kelias“ pristatymo dalyvius.
