Balandžio 12–15 dienomis Sapiegų rūmuose planuojama ypatinga programa: bus atidaroma nuolatinė istorinė ekspozicija „Istorijos kapsulė“, Mindaugo Navako skulptūrų paroda „Porcelianas rūmams“ ir pagrindinė paroda „Užuovėja“.
Pastarosios pavadinimą įkvėpė rūmų lankytojus pasitinkantis lotyniškas įrašas fasade, kuris skelbia: „Iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos.“
Visą Sapiegų rūmų atidarymo savaitgalio renginių programą rasite čia.
Sapiegų rūmai, iškilę kaip poilsio vieta nuo karo pavargusiems didvyriams, per daugiau nei tris šimtus metų ne kartą keitė šeimininkus ir paskirtį, tačiau didžiąją savo gyvavimo dalį buvo susiję su karyba ir gydymu.
Pastatas buvo karo įrankis ir trofėjus, XVIII a. jame veikė kareivinės, vėliau – karo ligoninė, akių ligų klinika ir net priešlėktuvinės gynybos mokykla.
Ši pastato paskirties kaita tapo atspirtimi rengiant grupinę 18 Lietuvos ir užsienio menininkų parodą, kuri veiks iki metų pabaigos, tačiau bėgant laikui šiek tiek keisis.
Apie šiuolaikinio meno eksponavimą istorinėse erdvėse papasakojo „Užuovėjos“ kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Edgaras Gerasimovičius.
– Kaip atsirinkote darbus, autorius?
V.Januškevičiūtė: Pagrindinės parodos temos – gijimas ir trapumas, tad jos lėmė kūrinių atranką.
Šias temas iš dalies padiktavo rūmų istorija (jie nuolat skirtingais būdais tarnavo karui arba būdavo naudojami kaip kareivinės, prieglobstis, ligoninė), jų restauravimo procesas, įvykiai bei kontekstai, kurie mus supo dirbant ties paroda.
Galiausiai ir tai, kokį vaidmenį Vilnius atlieka šiandienos geopolitinėje situacijoje.
Atrankos procesas buvo intuityvus, jį būtų galima pavadinti pokalbiu su rūmais.
Kūrinius parodai rinkome tuo metu, kai rūmai dar buvo uždaryti, restauravimo procesas nebaigtas (jis nebaigtas, žinoma, dar ir dabar), jo metu vis kildavo naujų klausimų, atsirasdavo naujos informacijos ar naujų kūrybinių sumanymų, kurie turėjo daug įtakos tam, kaip rūmai atrodys ateityje.
Tad parodos visuma formavosi tuo pat metu, kai pamažu ryškėjo, kokia tai bus vieta.
Rūmų istorija, su jais susiję visuomenės gyvenimo reiškiniai atsiskleisdavo vis naujais kampais, visa tai mus labai įtraukė.
Vėliau netikėtai sužinojome, kad rūmuose savo diplominį darbą restauravimo srityje įgyvendina menininkas Domas Noreika, kurį anksčiau žinojome kaip vieną Žeimių dvaro šeimininkų ir ten esančios rezidencijos įkūrėjų. Tai padėjo atskleisti dar daugiau darbo su praeitimi niuansų.
Siekėme į parodą priimti ir čia jau esančius senuosius meno kūrinius – turiu omenyje tiek garsiąsias rūmų freskas, tiek lipdinius ir paties pastato architektūrą.
Taip pat numatėme, kad savo kolekcijos neturinti naujoji meno erdvė gali į savo parodas įtraukti kitose miesto, šalies ir pasaulio kolekcijose saugomus kūrinius.
Didžiulis įkvėpimas man asmeniškai buvo gana atsitiktinai atrastas istorijos žurnalas „Lapham’s Quarterly“, kuriame susipina įvairiausių laikotarpių ir vietovių literatūros ir meno kūriniai, laiškai, dokumentų ištraukos, žemėlapiai ir autorių gyvenimo faktai.
Šio žurnalo autorių sąraše galima rasti tokius vardus kaip Platonas, Sapfo, Rubensas, Hokusai, Virginia Woolf ir Jennifer Higgie.
Kol kas labai plačiai tokio principo, kai drauge rodomi įvairiausių laikotarpių kūriniai ir artefaktai, įgyvendinti neįmanoma – pastato sienos dar turi apsiprasti su tuo, kad jame šilta, kurį laiką čia dar keisis vidinis oro klimatas, kurio pastovumas yra labai svarbus archyviniams eksponatams ir senajai dailei.
Tačiau lankytojai pastebės, kad į parodą įpinta gana skirtingų laikotarpių kūrinių, o juo labiau idėjų.
– Kokie menininkai atvyks į parodos atidarymą?
V.Januškevičiūtė: Nors ir norėtųsi, bet į parodos atidarymą neatvyks visi jos dalyviai.
Tačiau jų svečiuosis nemažai ir patys smalsiausi parodos lankytojai galės su jais susitikti, dalyvauti jų pasirodymuose ir ekskursijose po parodą.
Be Lietuvoje gyvenančių menininkų, kurie tikrai bus, į parodos atidarymą atvyksta ir keletas užsienio kūrėjų.
Pavyzdžiui, Miljohnas Ruperto iš JAV ir Ulrikas Heltoftas iš Danijos – bendras jų kūrinys parodoje skirtas legendinio Voiničiaus rankraščio studijoms, o greta bus rodomas ir M.Ruperto atskirai sukurtas animacinis filmas „Janas“.
Savo skulptūrines instaliacijas įrengs ir atidaryme dalyvaus Lenkijos menininkė Iza Tarasewicz. Užsienyje gyvenantis lietuvių ir armėnų kilmės menininkas Andrius Arutiunianas dalyvaus įrengiant jo garso kūrinį, anksčiau pristatytą Armėnijos paviljone Venecijos bienalėje.
Amerikietė Marianna Maruyama, gyvenanti Nyderlanduose, taip pat bus Vilniuje. Pagal jos sumanymą abu rūmams skirti jos kūriniai bus įgyvendinami ne iki atidarymo, bet jo metu, parodai jau prasidėjus.
Atidarymo savaitgalį Sapiegų rūmuose vyks du renginiai, kurie yra parodos dalis, – Yen Chun Lin ir Gedimino Žygaus kūrinio „Laikyti mėlynąjį vėją atvirais delnais“ klausymosi sesijos pagrindinėje rūmų menėje, taip pat Florino Flueraso performansas, kuriame dalyvaujantys parodos lankytojai galės panirti į tam tikras kūrybines dirbtuves.
Šis rumunų menininkas, choreografas taip pat atstovauja vienos parodos menininkių kūrybiniam palikimui – jis daugelį metų kūrė drauge su Alina Popa, kurios ritualiniai piešiniai eksponuojami parodoje, ir yra išleidęs dvi A.Popos ir jų bendros kūrybos rinktines.
Dalies parodos dalyvių nebėra tarp gyvųjų, o „Užuovėjoje“ eksponuojame jų kūrybinio paveldo fragmentus.
– „Užuovėja“ glaudžiai susijusi su rūmų istorija, kokios bus tolesnių parodų kryptys, ar visada bus mezgamas toks pat intensyvus dialogas su istoriniu pasakojimu?
E.Gerasimovičius: „Užuovėja“ yra skirta susipažinti su pastatu, su kuriuo mes tarsi bandome užmegzti dialogą. Parodą galima suprasti kaip meditaciją apie Sapiegų rūmų istorijos ir materialaus paveldo sudėtingumą.
Manau, ateityje Sapiegų rūmų parodos tęs „Užuovėjos“ intensyvų ir intymų dialogą su rūmų istorija ir paveldu, bet pagrindinės jų idėjos nebūtinai bus tiesiogiai paremtos rūmų ir vietos istorija.
Šiuo metu galima pasakyti tik tiek, kad 2025 metų paroda stipriai skirsis nuo pirmosios parodos tiek savo tema, tiek santykiu su rūmų istorija.
Balandžio 12–15 d. rengiamo Sapiegų rūmų atidarymo programoje – senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertai, pasivaikščiojimai po „Užuovėją“ su menininkais ir kuratoriais, meniniai performansai ir kūrinių klausymosi sesijos, ekskursijos, barokinio bareljefo dirbtuvės šeimoms.
