Mikalojus Kristupas Radvila piligriminėje kelionėje praleido dvejus metus – iš Nesvyžiaus išvyko 1582-ųjų rudenį, grįžo 1584-ųjų vasarą. Jis aplankė ne tik Šventąją žemę – genamas smalsumo nuvyko ir į Egiptą, bene pirmasis iš Lietuvos įkopė į didžiosios Egipto piramidės viršūnę, aprašė Sfinksą ir Memfio akropolį. Apie tai, ką matė ir patyrė šioje kelionėje, papasakojo Abiejų Tautų Respublikos valdovui Steponui Batorui. Tarp norinčiųjų išgirsti buvo ne tik karališkieji asmenys, taigi, kartoti savo pasakojimą teko ne kartą, gal tai ir įkvėpė visa tai surašyti į knygą. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ 1601-aisiais buvo išspausdinta lotynų kalba, po kelerių metų – ir lenkų. XVII amžiuje knyga pasirodė dar vokiečių ir rusų kalbomis, tad pagrįstai ją galima vadinti pirmuoju mūsų krašto bestseleriu.
„Esu varčiusi du ar tris šios knygos egzempliorius, spėju, kad Lietuvoje saugoma apie dešimt įvairių leidimų knygų“, – sako istorikė Milda Kvizikevičiūtė. Lietuviškai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga išleista tik po keturių šimtmečių – 1991 metais, iš lotynų kalbos išvertė Ona Matusevičiūtė.
Standartizuota kelionė
Pirmasis piligriminės kelionės aprašymas, skirtas vykstantiesiems į Jeruzalę, pasirodė dar IV amžiuje. XVI amžiuje jau buvo susiformavęs mechanizmas, kaip tokia kelionė gali vykti, aiškus maršrutas ir elgesio modelis – tuo metu Jeruzalė priklausė musulmoniškajai Turkijai. „Radvila Našlaitėlis nebuvo pirmasis didikas iš LDK, susiruošęs į piligriminę kelionę, – atkreipia dėmesį istorikė. – Dažniausiai keliauta į Italiją, tačiau buvo pasiekusiųjų ir Jeruzalę. Tačiau ne kiekvienas keliautojas paliko prisiminimus, be to, ne kiekvienas aprašymas pasiekė mūsų dienas. XIX amžiuje išleistas kelionių aprašymų į Šventąją žemę sąvadas, XVI amžiuje tokių suskaičiuota apie trys šimtai, tarp jų įrašytas ir Radvila Našlaitėlis. Tad žvelgiant iš Vakarų Europos konteksto, piligriminės kelionės nebuvo retas reiškinys.“
Radvilos kelionės maršrutas buvo tipinis: jis, kaip ir dažnas piligrimas, Šventojoje Žemėje praleido dvi savaites, pamatė viską, ką visi veržėsi pamatyti. Atvykėlius dažniausiai globojo pranciškonai, vienas svetimšalis nesileisdavo į atradimus, žingsnis į šoną – ir jau pavojinga. Taip pat kiekviena diena Jeruzalėje brangiai atsieidavo – už viską reikėjo mokėti, ir nepigiai. „Iš esmės tai buvo standartizuota kelionė“, – sako Milda Kvizikevičiūtė. Neįprastai kunigaikštis pasielgė tik iš Šventosios Žemės pasukęs į Egiptą – tuo metu europiečiams šis kraštas buvo egzotika.
Pasirinko prestižinę spaustuvę
Jei kelionės negalėtume pavadinti išskirtine, kodėl knyga tapo populiari ne tik Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir visoje Europoje? „Susidėjo daug veiksnių“, – teigia Milda Kvizikevičiūtė. Nors istorikai iki šiol neturi tvirtų atsakymų, kas rašė tekstą – pats Radvila ar jo diktuojamas sekretorius, kada jis buvo parašytas – dar kelionėje ar grįžus, ir kokia kalba. Manoma, kad piligriminėje kelionėje kunigaikštį lydėjęs jėzuitas Tomas Treteris lenkų kalba rašytą rankraštį išvertė į lotynų ir pasakojimą pateikė labai patraukliai – lyg laiškus draugui. Lotynų kalba pasirinkta neatsitiktinai – norėta pasiekti kuo platesnę auditoriją. Prie populiarumo neabejotinai prisidėjo ir apdairiai pasirinktos spaustuvės. Tarkim, pakartotinis leidimas spausdintas vienoje geriausių to meto spaustuvių – Antverpene, įkurtoje Christophe’o Plantino.
„Ši spaustuvė garsėjo kokybe – naudojo tik gerą popierių, buvo įsigijusi savo šriftus, leidinius puošė gražiomis graviūromis, – pasakoja istorikė. – Įdomu, kad šiai leidyklai iliustracijas yra kūręs ir Peteris Paulas Rubensas. Spaustuvė iš vienų paveldėtojų pereidavo į kitų rankas, išliko šeimoje, kol XIX amžiuje parduota Antverpeno miestui ir įkurtas muziejus. Jei pavyktų tyrėjui padirbėti jo turtingame archyve, būtų galima patyrinėti ir Našlaitėlio knygos pėdsakus, yra išlikęs kunigaikščio susirašinėjimas su spaustuve.“
Egzotiški akcentai – chameleonas ir bananas
Anuomet knygos po Europą plito taip pat kaip ir dabar – per muges. Spaustuvininkai knygas susikraudavo į vežimus ir važiuodavo į Frankfurtą, kur rinkdavosi kolegos iš įvairių miestų – parduoti savo leidinių, įsigyti kitų. XVII–XVIII amžiais pasirodė keturi „Kelionės į Jeruzalę“ leidimai lotynų kalba, du – vokiečių, šeši – lenkų, vienas – rusų. Suskaičiuoti, kiek išspausdinta egzempliorių, neįmanoma, kaip ir pabandyti nustatyti jos kainą.
„Tuo metu knygas pardavinėdavo neįrištas, spaustuvininkai siūlydavo atspausdintus puslapių blokus. Kartais senose knygose aptinkame įrašą, už kiek ji pirkta ir kiek atsiėjo įrišimas. Kartais juokaudama patariu nusipirkus knygą užrašyti, kam ji priklauso, kokiomis aplinkybėmis įsigyta ir kiek kainavo. Tyrėjui po kelių šimtų metų šie įrašai yra kur kas įdomesni už patį knygos turinį, nes papasakoja daug apie to meto kasdienybę. Mes, kurie dirbame su knygomis, iš tokių detalių daug galime sužinoti.“
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga buvo skaitoma keletą šimtmečių. „XVIII amžiuje vienas lenkų autorius enciklopedijoje rašo apie chameleoną ir kaip šaltinį nurodo „Kelionę į Jeruzalę“, – pasakoja istorikė. – Nors aprašymas tikrai nėra tikslus, šiuolaikiniam žmogui gali kilti dvejonių, ar tikrai Našlaitėlis matė šį gyvūną, tačiau XVIII amžiaus tyrinėtojas rėmėsi jo žodžiais, didiko pasakojimas atrodė patikimas. Džiaugiuosi kelionių aprašymuose aptinkusi pasakojimų apie maistą. Našlaitėlis neaprašo, ką valgė, matyt, maitinosi standartiškai, tačiau užfiksavo, kad teko ragauti banano – tai pirmasis žinomas lietuvis, aprašęs, kaip valgė šį egzotišką vaisių – su duona. Taip kaip dabar vaikai ant riekės batono dedasi banano griežinėlių ir dar paskanina nutela.“
Ne nuotykių romanas, bet...
„Nuo lietuviško „Kelionės į Jeruzalę“ leidimo praėjo jau trisdešimt metų, ji nebuvo pakartota, – apgailestauja istorikė. – Senųjų knygų tekstai yra šiek tiek kitokie, jie nėra lengvai skaitomi. Našlaitėlio pasakojimas – ne nuotykių romanas, nors, atkreipsiu dėmesį, jų yra daug ir jie labai įdomūs.“ Tarkim, Egipte kunigaikštis įsigijo vyro ir moters mumijas. Išvežti radinius buvo draudžiama, prasmukti pro turkų tikrintojų žvilgsnius padėjo vertėjas ir raštininkas žydas, kuriam Radvila už tylą dosniai atsilygino. Kunigaikštis nutarė nepaisyti tarp jūreivių sklandančių prietarų, kad gabenti mumijas laivu – pražūtinga.
Tačiau kai jūroje jį užklupo didžiulė audra ir Radvilą lydintis kunigas ėmė guostis, kad negali sudėti bluosto, nes užsimerkus iškart išnyra keistais drabužiais apsitaisiusi pora (apie nelegalų krovinį dvasininkas nė neįtarė ir mumijų nebuvo matęs), neapsikentęs kunigaikštis įsakė išmesti nelemtas dėžes į jūrą. Dėl ramybės. „O gal reikėtų knygą įskaityti? Gal Našlaitėlio pasakojimo apie kelionę būtų smagu klausytis?“ – svarsto istorikė.
Sugrįžimas į Veneciją
Išskirtinė kunigaikščio kelionė įkvėpė komunikacijos specialistę ir rašytoją Dalią Smagurauskaitę parašyti romaną – neseniai į knygynų lentynas atkeliavo knyga „Sugrįžimas į Veneciją“ (išleido BALTO leidybos namai).
„Mano akimis, tai kunigaikštis, likęs mūsų šalies istorijos paraštėse ir neradęs kelio į populiariąją kultūrą, nors potencialo netrūksta – jis nebuvo pirmas lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, bet tikrai garsiausias, – įsitikinusi autorė. – Be to, ir meno mecenatas, ir karuose dalyvavo, ir įvairiuose politiniuose įvykiuose, buvo išsilavinęs, matęs pasaulio. Jo gyvenime nestigo įdomių įvykių – kad ir kelionė pas Prancūzijos karaliaus brolį Henriką Valua, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Ką ir kalbėti apie visą Radvilų giminę – vieną galingiausių ir turtingiausių ne tik LDK, bet ir Europoje. Tad ieškant idėjų knygai netikėtai į galvą atėjo mintis papasakoti būtent apie kunigaikštį – juk ir pati daug keliauju, domiuosi Artimaisiais Rytais, Lietuvos istorija. Ėmiausi gilintis į tai, kas man pačiai buvo labai įdomu, – į piligrimines keliones, keliones laivais, Veneciją ir, žinoma, į patį kunigaikštį. Taip Radvilos Našlaitėlio kelionė savotiškai virto jo gyvenimo istorija, papasakota Juozapo Šemetos, bajoro iš Vilniaus, lūpomis.“
Romanas nukelia į 1617-uosius. Bajoras Juozapas Šemeta po ilgos ir varginančios kelionės iš Vilniaus panyra į Venecijos šurmulį. Miestas ant vandens jį keri lygiai taip pat, kaip ir anąsyk, prieš trisdešimtmetį, kai su kunigaikščiu Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu išplaukė iš jo į Jeruzalę nenutuokdami, ar sveiki ir gyvi iš piligriminės kelionės grįš namo. Kas praėjus tiek metų Juozapą vėl atginė į Veneciją? „Senos istorijos, kuriose liko nepadėtas taškas“, – paslaptingai atsako smuklėje užkalbinusiems italams ir įsisuka į pavojų kupinų nuotykių virtinę. Juk meilė nugali viską?
