Veikalo autorius J. Jaroševičius (Józef Jaroszewicz, 1793–1860) – Vilniaus universiteto profesorius, nuo 1827 m. dėstęs civilinę ir baudžiamąją teisę, diplomatiją ir statistiką, priklausęs Vilniaus laikinajai archeologinei komisijai. Profesorius vertinamas kaip Lietuvos kultūros tyrimų pradininkas, o jo tritomis – kaip pirmas bandymas parašyti Lietuvos kultūros istoriją. Veikalas išleistas Vilniuje 1844–1845 metais, jis pelnytai vadinamas XIX a. Vilniaus ir Lietuvos istorijos, kultūros paveldo paminklu.
Pirmoje veikalo dalyje „Pagoniškoji Lietuva“ autorius nušviečia krašto praeities iki krikščionybės priėmimo dalykus, aptaria Lietuvos genčių kilmę, jų civilizacijos lygį, kovas su kryžiuočiais, dvasinę ir materialiąją kultūrą, feodalizmą, teisę, religiją, papročius, o taip pat žemdirbystės, amatų, prekybos, kalbos, rašto raidą.
Knygos redaktorė – Irena Stankevičienė, dailininkas – Saulius Bajorinas. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Berenis, Biruta Mikalonienė, Eglė Pacevičienė, dalykinius komentarus parengė dr. Laima Bucevičiūtė. Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Veikalo apie Lietuvos kultūros istoriją pradžioje skaitytojui pateikiamas įžanginis prof. Egidijaus Aleksandravičius straipsnis „Senosios Lietuvos atvaizdas nūdienos šviesoje: apie Juozapą Jaroševičių ir jo istoriją“. Knygos pabaigoje publikuojamas prof. Arvydo Pacevičiaus straipsnis apie kultūrologą, istoriką dr. Vytautą Berenį (1963–2013), visą savo akademinį gyvenimą tyrinėjusį J. Jaroševičiaus, pagrįstai laikomo pirmuoju Lietuvos kultūros istoriku, veiklą ir kultūrinį palikimą.
Leidinys skirtas ne tik istorikams, bet ir platesnei visuomenei, kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija. J. Jaroševičiaus veikalas turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, jis padeda atskleisti tautos kultūros atgimimo istoriją, XIX a. nacionalinio savitumo suvokimą.
