Paroda primena „LKB kronikos“ istoriją – ženklino tardymai ir kalėjimai

„Melas niekada nenugalės tiesos. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – sovietinio režimo okupuotos Lietuvos istorijos dalis. Tai svarbu priminti visai Europai. Be šio leidinio istorijos nebūtų ir Kovo 11-osios sėkmės“, – štai šis motyvas paskatino europarlamentarę Rasa Juknevičienę Europos Parlamente, Briuselyje surengti parodą, skirtą „LKB kronikos“ išleidimo 52 metų sukakčiai paminėti.

Pasak parodos kuratorės Dianos Adomaitienės, nebūtų tų žmonių, kurie leido „LKB kroniką“, nebūtų ir šios parodos.

„Istoriją kuria ne bebaimiai superherojai, o paprasti žmonės, kurie dirba nepaisydami pavojų. Tai ir yra tikroji drąsa“, – sakė D.Adomaitienė.

Pasak jos, paroda ne atsitiktinai surengta Europos Parlamente. „Tai nėra vien informacijos apie leidinį platinimas. Tai liudija apie žmonių vienybę, suteikia galimybę keistis idėjomis ir atradimais. Būtent taip pasaulis tampa geresnis ir saugesnis“, – sakė ji.

„LKB kroniką“ nuo 1972-ųjų iki 1989-ųjų leido tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Buvo suimtas ne vienas jos bendradarbis, tačiau per 17 metų sovietų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio.

Tai – bene ilgiausiai gyvavęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje, sugebėjęs išlikti iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Jo istorijai priminti skirta paroda Briuselyje buvo atidaryta kovo 19-ąją – tą pačią dieną, kai pasirodė pirmasis leidinio numeris.

„Man buvo 16-a metų, ir aš negalėjau žinoti, ką nuveikė tie herojiški žmonės 1972-aisiais. Tai, ką jie parašydavo, mes išgirsdavome per „Amerikos balsą“ ar „Laisvosios Europos“ radiją, – prisiminė R.Juknevičienė.

Anot į parodos atidarymą užsukusios Baltarusijos politikės, žmogaus teisių aktyvistės Sviatlanos Cychanouskajos, lietuvių kelias į laisvę buvo sunkus, ir tai tapo pavyzdžiui baltarusiams.

„Parodoje regiu daug paralelių tarp lietuvių kovos už laisvę ir dabartinės mūsų kovos. Lietuviai patyrė tironiją ir priespaudą, rusifikaciją ir okupaciją. Visa tai mes, baltarusiai, patiriame dabar. Nepaisant grėsmės, pogrindyje kovojo daug drąsių žmonių. Dabar pogrindyje Baltarusijoje taip pat veikia žmonės, imdami iš lietuvių pavyzdį.

Esame dėkingi Lietuvai, kad ji tapo saugia priedanga tūkstančiams baltarusių, pabėgusių nuo režimo. Mes darysime viską, kad Aliaksandras Lukašenka būtų įveiktas“, – sakė S.Cychanouskaja ir pridūrė: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“

„LKB kronikos“ sumanytojas ir redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius yra pasakojęs, kaip jis pasiruošė leidybai.

Tuomet, kai 1983 metais S.Tamkevičius buvo suimtas, jį pakeitė vienuolė Bernadeta Mališkaitė.

R.Juknevičienės organizuotame renginyje susitiko dvi kronikos „transatlantinės“ pusės – sesuo B.Mališkaitė ir Gintarė Damušytė-Damušis, buvusi pirmoji Lietuvos ambasadorė NATO.

G.Damušytė-Damušis buvo tas žmogus, kuris anuomet kitapus Atlanto perimdavo leidinio medžiagą, kurią slapta iš Sovietų Sąjungos, dažniausiai – iš Maskvos, nugabendavo disidentai Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas ir kiti.

Tekstai Niujorke būdavo verčiami į anglų kalbą ir perduodami radijui „Amerikos balsas“. Kronika buvo platinama ir ispaniškai Lotynų Amerikoje, išversta į italų kalbą pasiekdavo „Vatikano radiją“.

Pasak Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, jo tėvai taip pat dalyvavo platinant kroniką anapus Atlanto – siųsdavo reikalingų leidybai priemonių, taip pat – siuntinius į Sibirą suimtiesiems.

Pasak sesers B.Mališkaitės, už „LKB kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kardinolą Sigitą Tamkevičių nuteisė ir už jos leidimą, bet netiesiogiai, nes redakcija taip ir nebuvo sugauta. Už kiekvieną išėjusį kronikos numerį, o jų – 81, yra paaukota maždaug po vienerius metus nelaisvės kalėjime ar tremtyje.

„Tuo metu, leisdami „LKB kroniką“, nė vienas nė sapnuoti nesapnavome, kad kažkada į laisvąjį Vakarų pasaulį nuvešime parodą apie kalėjimą, iš kurio ištrūkome.

Kalėjimai, juo labiau Rusijoje, turi tą patį niekingą tikslą – palaužti pavienio žmogaus ar visos tautos dvasią. O jei nepavyksta to padaryti, tada – sunaikinti fiziškai. Dabar esame Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno nužudymo liudininkai“, – per parodos atidarymą kalbėjo B.Mališkaitė.

„LKB kronikoje“ dirbau 1980–1989 metais. Suprantu, kad tai – svarbus leidinys, bet man labai svarbūs ir tie žmonės, kurie atsilaikydavo per tardymus, kurie buvo uždaryti kalėjime.

Gyvenome šizofreniškoje melo šalyje. Pagal įstatymus esą buvo skelbiama sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvė, bet viskas buvo kitaip. Pavyzdžiui, mane pagavo Vilniuje Gedimino prospekte, nuvežė į teismą, kuriame atsirado liudininkų, tvirtinančių esą aš keikiausi, mušiau milicininkas, ir man paskyrė 10 parų arešto“, – pasakojo B.Mališkaitė.

Pasak jos, „LKB kronika“ rašė ne komentarus, o faktus apie tikinčiųjų persekiojimą ir pažeidžiamas žmogaus teises, pavyzdžiui, kada, kiek laiko ir koks tardytojas kokį žmogų tardė. Tie faktai, patekę į Vakarus, buvo galingas mūsų ginklas“, – sakė B.Mališkaitė.