Nežinia kaip į Žemaitiją atkeliavęs varpas nuo XVII amžiaus pradžios kviesdavo melstis Klaipėdos, tuo metu vadintos Mėmeliu, lietuvių evangelikų bendruomenę.
Varpo paslaptį atskleidė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotoja Raimonda Nabažaitė. Miesto praeitį tyrinėjanti archeologė neabejoja, jog 1620 metais nulietas varpas, kuriame pažymėtos dvasininkų ir jo gamintojo pavardės, daugiau kaip keturis šimtmečius skambėjo Mėmelio senamiestyje veikusiose lietuvių bažnyčiose.
Nulietas su po Dievo pagalba
Varpe įamžintos kunigų pavardės R.Nabažaitę paakino gilintis į rašytinius šaltinius. Paaiškėjo, jog vienas iš dvasininkų – Mėmelio valsčiaus diakonas Joachimas Neresius (1560–1621), tarnavęs Vokiečių bažnyčioje, prižiūrėjęs kitus maldos namus. Jam mirus, pareigas perėmė Motiejus Korberis. Varpe nurodyta dar vieno Lietuvių bažnyčios klebono Johanno Hopfnerio pavardė.
Dviejų Klaipėdoje buvusių lietuviškų bažnyčių, kuriose šis varpas kabojo, amžių tėkmėje nebeliko. Kokiais keliais jis iš senojo Mėmelio atkeliavo į Pašilės Šv. Jurgio katalikų bažnyčios varpinę – dar neįminta mįslė. Varpo korpuse po frizine juosta nulietos eilutės nurodo jo amžių ir meistrą: „Jonas Georges mane liejo su pono Dievo pagalba 1620“.
„Sprendžiant iš įrašų, varpas skambėjo kairiajame Danės upės krante, seniausioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šioje vietoje XVII amžiaus pradžioje iškilo pirmieji maldos namai – greta stovėjo Lietuvių ir Vokiečių bažnyčios. Abi buvo nugriautos įrengiant gynybos įtvirtinimus. Dalis plytų naudota statant įvairius fortifikacijos statinius upės žiotyse“, – pasakojo R.Nabažaitė.
Vėliau lietuviams ir kuršiams Vilhelmo Frydricho gatvėje (dabar Tiltų) pastatyta nauja Jokūbo bažnyčia, dar vadinta Laukininkų, Žemininkų, Lietuvininkų vardais. Ją suprojektavo Prūsijos karališkasis architektas Frydrichas Augustas Stuleris. Mėmelio komendantas Johanas Friedrychas Crugeris ir hausfogtas Danielius von Dehmenas bažnyčios pastatą pašventino 1687 metais.
Senamiestis – be didingų šventovių
Vokiečiams skirti maldos namai (Šv. Jono bažnyčia) miesto gyventojų, turtingų pirklių ir magistrato lėšomis kitoje Vilhelmo Frydricho gatvės pusėje iškilo kiek vėliau – 1702 metais. Ją projektavo tas pats architektas F.A. Stuleris. Šv. Jono bažnyčia tais laikais buvo didžiausia, o varpinės bokštas – aukščiausia miesto vertikalė, tarnavusi kaip kelrodis į Mėmelio uostą plaukiantiems laivams.
Jokūbo bažnyčia sudegė 1854 metais per Didįjį gaisrą, bet greitai atstatyta, tik be varpinės bokšto. Per Antrąjį pasaulinį karą tik apgriautą Lietuvių bažnyčią dar buvo galima išgelbėti, bet 1959 metais valdžios nurodymu ji sulyginta su žeme. Maldos namų vietoje iškilusiame klaikios architektūros pastate daug metų veikė jūrininkų lankomas „Neptūno“ restoranas.
Prie Danės stovėjusios Vokiečių bažnyčios pamatus užgožė sovietmečiu čia pastatytas karamelės fabrikas. Klaipėdos archeologai nustatė, kur stovėjo pirmoji Lietuvių bažnyčia: lokalizavo jos kontūrus, atvėrė šoninių sienų pamatus, aptiko 34 kapavietės. Rasta medinių sijų, XVII a. pradžioje Lenkijoje kaldintų monetų, žiedų. Neatmetama, jog šventoriuje palaidotas kunigas J.Hopfneris.
Bokštai nugriauti, o varpas skamba
„Griaunant miesto gynybai trukdžiusius pastatus, Mikalojaus bažnyčios varpas XVII amžiuje veikiausiai perkeltas į Jokūbo bažnyčią , o kai neliko ir jos, neišaiškintomis aplinkybėmis po karo išgelbėtas trečiąjį kartą – pergabentas į Pašilę“, – mano iš Žemaitijos kilusi R.Nabažaitė, už kryptingus tyrimus, paveldo saugojimo iniciatyvas 2021-aisiais pelniusi Metų archeologės titulą.
Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija puoselėja planus atstatyti per karą sunaikintą didžiausią ir gražiausią neogotikos stiliaus Šv. Jono bažnyčią. Įgyvendinus tokią idėją, istorinis varpas iš Pašilės galėtų sugrįžti ten, kur buvo, bet tikintieji apie tai dar nekalba – pirmiau reikia atkurti šventovę.
Klaipėdiečių bendruomenei svarbaus seniausių lietuvių maldos namų uostamiestyje varpo istorija, archeologiniai tyrimai aprašyti ką tik pasirodžiusioje monografijoje „Kam skambina varpai? Bažnyčių ir šventorių tyrimai Lietuvoje“ (sudarytoja R.Nabažaitė). Knyga pristatyta vienintelėje visus karus ir gaisrus stebuklingai išgyvenusioje baptistų bažnyčioje Vytauto gatvėje.
„Apie išlikusį, o kartu ir išsaugotą varpą plačiau kalbėti skatina didžiulės sakralinio paveldo netektys Klaipėdoje per karą ir pokariu. Jis vertingas ne tik moksliniu požiūriu, bet ir atstatomos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios kontekste. Istorinis varpas perteikia memorialinį aspektą, suponuoja diskusijų, glaudesnio tarpinstitucinio bendravimo poreikį“, – teigia R.Nabažaitė.
