Įsikūręs sostinės Pylimo gatvėje 4A, buvusiame žydų gimnazijos „Tarbut“ pastate, LŽKTM yra pirmasis muziejus mūsų šalyje, taip įvairiapusiškai ir išsamiai pristatantis Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, papročius, skirtingus istorinės kasdienybės siužetus. Viršutiniame aukšte veikia vieno žymiausių XX a. Lietuvos žydų dailininkų, sunaikintą Šiaurės Jeruzalę įamžinusio vilniečio Rafaelio Chvoleso muziejus.
Didelis dėmesys skiriamas ir kitiems Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar su ja susijusiems pasaulinio garso litvakams. Tarp jų – Nobelio premijos laureatai Aaronas Klugas ir Bernardas Lownas, menininkai Markas Antokolskis, Jacques`as Lipchitzas, Neemija Arbitblatas, Holivudo žvaigždės Ruth Roman, Alas Jolsonas, Laurence`as Harvey`us.
Keturių aukštų pastate įrengta 17 šiuolaikiško dizaino ekspozicijų. Pirmasis pastato aukštas skirtas lankytojų pasitikimui, aptarnavimui, taip pat jame veikia edukacinių užsiėmimų salė. Muziejaus ekspozicijos išsitenka kituose trijuose aukštuose.
Anot Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus istoriko dr. Simono Strelcovo, naujasis muziejus atveria naują puslapį muziejininkystėje: tokio antro Lietuvoje nėra.
„Mes, jaunesnė karta, brendome Holokausto tragedijos šešėlyje. Žydų kultūra dažniausiai pristatoma per tą kataklizmą, – sakė jis. – Šis muziejus savo ruožtu pasakoja visai kitą istoriją, tai, ko nėra vadovėliuose: tai kultūra, tradicijos, religija, raštas, virtuvė, žaidimai, papročiai, žymūs žmonės, kuriais galime didžiuotis Lietuvoje ir už jos ribų. Tikimės, kad muziejuje bus daug vyksmo, įdomių pokalbių, diskusijų, peržiūrų, perklausų. Tikiu, kad muziejus įsilies į Vilniaus kultūros erdvę gražiai ir prasmingai.“
Žodžių mainai
Pirmajame ekspozicijos aukšte atskleidžiami įvykiai ir reiškiniai, formavę Lietuvos žydų kultūrą, tapatybę ir kasdienį gyvenimą: pristatomas istorinis kontekstas, judaizmo religija, gyvenimas štetle, žydų kalbos ir kiti bendruomenės gyvenimą lėmę aspektai.
„Hebrajų kalba rašytus religinius tekstus, palinkęs virš knygų, nuodugniai studijavo dažnas žydų bendruomenės narys. O jidiš ilgą laiką laikyta prasčiokiška, liaudies kalba“, – pasakoja LŽKTM l. e. p. vedėjas istorikas dr. Aivaras Poška.
XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pradžioje požiūris keitėsi, atkreiptas dėmesys, kad tai ne koks nors dialektas, o atskira kalba. Kaunas tapo hebrajų kalbos sostine, o jidiš – Vilniaus Gaono ir kitų asmenybių nuopelnu – įsitvirtino Vilniuje, Šiaurės Jeruzalėje.
Kalbų ekspozicijoje dėmesio sulauks ir esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, siekęs suteikti žmonijai įrankį, kuriuo galėtų naudotis visi ir suprasti vienas kitą.
„Įdomu, kad jidiš ir ivrit kalbų skoliniai, iki šiol kasdien vartojami lietuvių (chebra, bachūras, pacanas, chaliavai, chana, kipišas), rodo, jog santykiai tarp nacionalinių grupių nebuvo tik ekonominiai. Vieną kitą žodį iš lietuvių yra pasiskolinę ir žydai: bruknė, bulvė, ragana. Moksliniai tyrimai teigia, kad Lietuvoje jidiš kalba turėjo litviš, lietuvišką, dialektą“, – pasakoja LŽKTM ekspozicijos kuratorė istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė.
Didžiausiais dėmesys judaikai
Judaizmo ekspozicija muziejuje – viena reikšmingiausių, atskleidžianti turtingą Lietuvos žydų religinę tradiciją. Rodomi XVIII a. menantys unikalūs sakraliniai objektai iš Vilniaus Didžiosios sinagogos: per Holokaustą išsaugoti kartušas, omedas, aron kodešo durys; rimonai – dekoratyviniai Toros ritinio antgaliai, jadai – rodomosios lazdelės Torai skaityti; po 10 metų trukusių kasinėjimų atrastos šventovės liekanos: XVIII a. memorialinė plokštė, sinagogos kolonų fragmentai, vitražo šukės.
Judaizmo salėje pristatomi žymiausi iš Lietuvos kilę kantoriai, kurių balsai skambėjo tiek Vilniaus Didžiojoje sinagogoje, tiek ir svetur.
Muziejuje atverta ir XIX amžiaus pabaigos žydų namų erdvė. Ji nukelia į didelių permainų laikotarpį, kai žydai nebeskaito vien religinės literatūros, bet pamažu į rankas ima ir pasaulietinę.
„Didelių savimonės permainų atnešęs švietimo sąjūdis Haskala, be kita ko, paskatino ir migraciją, nes dėl gana griežtų tradicijų ir religinių normų kai kurie ryžosi ieškoti lengvesnio gyvenimo svečiose šalyse“, – teigia D. Čypaitė-Gilė.
Ruošėsi gyvenimui Palestinoje
Atskira ekspozicijos salė skiriama štetlams – miesteliams, kurių didelę dalį gyventojų iki Antrojo pasaulinio karo sudarė žydai. „Štetlų gyvenimas buvo atskiras mikrokosmas. Kultūriniai, ekonominiai saitai tiek tarp žydų ir lietuvių, tiek tarp pačių žydų buvo labai fragmentuoti. Visas tas istorijas šioje salėje mes ir norėsime sutalpinti“, – teigė Aivaras. Speciali kartoteka leis susipažinti su 70-ies štetlų istorija, miestelių sinagogomis, iškiliausiomis asmenybėmis.
Politikos salėje pristatomi žydų politiniai judėjimai, partijos. „Visiems gerai žinomas sionizmo judėjimas, skatinęs keltis į tuometę Palestiną ir kurti Izraelio valstybę. Tačiau mažai kam žinoma, kad Lietuvoje greta štetlų buvo kuriami kibucai, kuriuose žmonės ruošti gyvenimui Palestinoje“, teigė Dovilė. Svarbūs ir tarpukario žydų kultūrinės autonomijos klausimai, asmenybės, kurios keitė Lietuvos veidą.
Nemirtinga plejada
Antrasis ekspozicijos aukštas skirtas Lietuvos žydų kūrybai ir pasaulietinei kultūrai: literatūrai, muzikai, teatrui, dailei. Taip pat čia galima pasiklausyti Lietuvos žydų pasakojimų apie jų pačių ir jų šeimos narių santykį su gimtine ir apmąstyti, kokie veiksniai formavo Lietuvos žydų tapatybę.
Čia lankytojų laukia susitikimai su gausia ir nemirtinga litvakų menininkų plejada: Abraomas Mapu, Abraomas Suckeveris, Chaimas Gradė, Abraomas Karpinovičius, Icchokas Meras, Grigorijus Kanovičius, Jacha Heifetzas, Leopoldas Godowskis, Danielius Dolskis, Klara Rokmor, Danielius Pomerancas, Benjaminas Gorbulskis, Leonardas Cohenas, Anatolijus Šenderovas.
Žydai buvo novatoriai, pirmieji į daugelį Lietuvos miestelių atnešę kino teatrų, foto ateljė tradicijas. Iš Lietuvos kilo ne vienas žmogus, padaręs tarptautinę karjerą kine ar apskritai vizualiniuose menuose: Alas Jolsonas, Lorence`as Harvey`us, Ruth Rokman, Moišė Vorobeičikas (Moï Veras). Ir... Davidas Suchet (Erkiulis Puaro).
Muziejus muziejuje
Trečiajame ekspozicijos aukšte įsikūręs Rafaelio Chvoleso muziejus. Per vieno žmogaus gyvenimo istoriją atskleidžiami sudėtingi XX amžiaus pirmos pusės įvykiai ir jų nulemti likimai. Dailininko kūrinius muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys sūnūs Milijus ir Alexandre`as.
Litvakų muziejus pritaikytas ir mažiesiems lankytojams. Beveik kiekvienoje ekspozicinėje salėje juos pasitinka žaidimai, dėlionės ir kitos įtraukios pažinimo priemonės, skatinančios kūrybiškumą ir padedančios pažinti Lietuvos žydų bendruomenės istoriją.
Muziejaus ekspozicija lankytojams padės atsakyti į klausimus, kas yra Lietuvos žydas, kas formavo ir formuoja Lietuvos žydų tapatybę, ir kaip ji paveikė lietuvių kultūrą. Muziejus siekia skleisti toleranciją tarp kultūrų, ugdyti empatiją ir tautų bendrabūvį.
Įsikūrė „Tarbut“ gimnazijos pastate
Istorizmo architektūros pastatas (architektas Tadeuszas Maria Rostworowskis), kuriame veikia Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus, buvo reikšmingas Vilniaus žydų gyvenimo centras. XIX amžiaus pabaigoje jis buvo pastatytas kaip prabangių butų masyvas.
1915 metais gydytojas Josifas Epšteinas įsteigė žydų gimnaziją dėstomąja hebrajų kalba, nuo 1916-ųjų mokyklai išnuomotos patalpos Pylimo g. 4. Steigėjui mirus per šiltinės epidemiją, gimnazija pavadinta jo vardu. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje gimnaziją pradėjo globoti organizacija „Tarbut“ (hebr. k. „kultūra“), mokykla pavadinta „Tarbut“.
Muziejaus ekspozicijų projekto autorius – architektų biuras „Processoffice“, vyriausiasis architektas Vytautas Biekša). Muziejaus pastato kapitalinio remonto ir tvarkybos darbų projektą parengė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (projekto vadovė Marija Nemunienė), projektą įgyvendino UAB „Ekstra statyba“.
