Kiekvieną kartą atsivertę knygą, pažymėtą Pelikso Bugailiškio ekslibrisu, tarsi prisiliečiame prie iškilios asmenybės, visą gyvenimą nepailstamai purenusios kultūros paveldo dirvą. Šiemet gruodžio 30 d. minime jau 140-ąsias žymaus Lietuvos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjo, teisininko, publicisto, kraštotyrininko, Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio globėjo Pelikso Bugailiškio gimimo metines. Ką dar žinome apie šį Šiaulių ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo, muziejininkystės, kraštotyros ir teisės srityse ryškius pėdsakus palikusį žmogų?
P. Bugailiškis gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnų k., Kupiškio vls. 1902 m. baigė Liepojos gimnaziją, 1909 m. – Peterburgo universitetą, tapdamas teisininku. 1904 m. redagavo pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį „Lietuvių laikraštis“, 1907–1909 m. buvo Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys, bendradarbiavo laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, Nuo 1909 m. dirbo teisininku Šiauliuose, o 1915–1917 m. gyvendamas Vilniuje, dirbo banke, bendradarbiavo – „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos aide“ ir „Darbo balse“. 1917 m. rugsėjo mėn. atstovavo Šiaulių apygardai Lietuvių konferencijoje Vilniuje – buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą, rūpinosi konferencijos protokolais, juos išspausdinęs, išdalindavo dalyviams, kad naujausios žinios kuo greičiau pasiektų atokiausius Lietuvos kampelius.
Plačiajai visuomenei mažiausiai yra žinoma apie P. Bugailiškio, kaip teisininko, darbą. O šioje sityje, kuri buvo jo pragyvenimo šaltinis, nuveikta daug. 1918 m. gruodžio 10 d. įsteigus Šiaulių I taikos teisėjo nuovadą (taip buvo vadinamas teismas), pirmuoju taikos teisėju buvo paskirtas P. Bugailiškis, tokiu būdu tapęs ir pirmuoju taikos teisėju nepriklausomoje Lietuvoje. 1922 m. liepos 1 d. jis buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo teisėju ir teismo pirmininko padėjėju, o 1923 m. spalio 23 d. – Šiaulių apygardos teismo vicepirmininku ir civilinių bylų skyriaus pirmininku. 1939 m. P. Bugailiškis tampa ir pirmuoju Vilniaus apygardos teismo pirmininku, o teisininko karjerą baigia 1941–1944 m. vėl dirbdamas Šiaulių apygardos teismo pirmininko pareigose. Simboliška, kad 2016 m. viena iš Šiaulių apygardos teismo posėdžių salių buvo pavadinta Pelikso Bugailiškio vardu. Tai vienintelė teisėjo vardu pavadinta teismų salė Lietuvoje.
Visas geriausias savo charakterio ir dvasios savybes, organizacinius sugebėjimus P. Bugailiškis atidavė kraštotyrai, muziejininkystei. Kaip pats teigė: „Kraštotyra ir muziejininkystė iš pomėgio tapo mano pašaukimu“. 1923 m. kovo 11-ąją P. Bugailiškio iniciatyva įsteigiamas Šiaulių „Aušros“ muziejus, o 1927 m. gegužės 15 d. – Šiaulių kraštotyros draugija iš apskrities savivaldybės kuriam laikui perėmusi ir „Aušros“ muziejų. Talkinamas jaunų padėjėjų, P. Bugailiškis ruošė anketas, rengė kraštotyros ekspedicijas, rinko praeities relikvijas. Per keliolikos įtempto ir darnaus darbo metų „Aušros“ muziejus tapo stambiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje, o ekspedicijų metu surinktas etnografinis archyvas 2006 m. buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
1930–1938 m. P. Bugailiškio iniciatyva leisti (išėjo 5 knygos) jo paties radaguoti leidiniai „Šiaulių metraštis“, kuriuose skelbta informacinė-statistinė, istorinė, kraštotyrinė, etnografinė medžiaga. 1934–1944 m. Šiauliuose buvo leidžiamas pirmasis Lietuvoje kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“ (ats. redaktorius P. Bugailiškis).
1940 m. rugsėjo 5 d. P. Bugailiškis paskiriamas „Aušros“ muziejaus globėju. 1941 m. gegužės mėnesį, jau dirbdamas Lietuvos TSR mokslų akademijos Etnologijos instituto direktoriumi, vadovauja „Aušros“ muziejaus perdavimui LTSR mokslų akademijai, 1943 m. – organizuoja muziejaus eksponatų evakuaciją ir slėpimą.
P. Bugailiškis buvo tvirtos moralės, tvirtu teisingumo jausmu vadovavęsis žmogus. Už įvairius pasisakymus sovietinės valdžios tardytas dar 1945 m., o 1953 m. kovo 2 d. suimamas ir tris mėnesius laikomas Vilniaus saugumo rūsiuose bei Lukiškių kalėjime. Nuteisiamas už 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ spausdintą miesto istorinę apžvalgą, kurioje aprašė 1919–1920 m. bolševikinės Rusijos veiksmus Lietuvos teritorijoje, kas labai nepatiko Stalino valdžiai. Paskirtoji bausmė – penkeri metai sunkiųjų darbų kalėjimo – dėl amnestijos neįvykdyta.
P. Bugailiškis – ne tik muziejininkas praktikas, šiam darbui atidavęs visą nuo sudėtingo teisininko darbo likusį laiką. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje gvildeno teorinius muziejininkystės, kultūros paminklų apsaugos klausimus, į muziejininkystės ir paminklų apsaugos darbą stengėsi įtraukti krašto šviesuomenę, jaunimą ir mokytojus. Tokiu būdu jo pastangomis Šiauliai buvo tapę vienu iš tarpukario Lietuvos muziejininkystės centrų.
Mirė P. Bugailiškis 1965 m. spalio 27 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1994 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido Pelikso Bugailiškio atsiminimus „Gyvenimo vieškeliais“, o pagerbdamas P. Bugailiškio valią ir atminimą, 1998 m. įsteigė Pelikso Bugailiškio premiją, kuri skiriama už muziejininkystės, kraštotyros darbus. „Aušros“ muziejaus iniciatyva viena Šiaulių miesto gatvių yra pavadinta Pelikso Bugailiškio vardu.
Pelikso Bugailiškio sveikinimas šiauliečiams muziejininkams Naujųjų, 1963-ųjų metų proga ir palinkėjimas rūpintis bei puoselėti muziejininkystės dirvonus, aktualus ir šiandien.
Atsiminkime jį:
„Aušros“ muziejininkams ir kraštotyrininkams.
Mano sveikinimai ir linkėjimai Naujųjų metų proga, kad mūsų kieta, vis dar susmegusi ir neretai įšalusi dirva būtų rūpestingai ir sėkmingai plėšiama ir purenama, kad ji vis geriau ir geriau derėtų ir gražesnių vaisių turėtų.
Vilnius, 1962. XII
Peliksas Bugailiškis
