Nesutikus keisti požiūrio į komunistinį režimą ir atgailauti dėl „netinkamo elgesio“, autoriui skirta psichiatrų „pagalba“. Tai buvo rafinuotai ciniškas ir be galo žiaurus sovietų susidorojimo su kitaminčiais metodas pasitelkus baltais chalatais vilkinčius diplomuotus sadistus.
Ištisą dešimtmetį, nuo 1970 iki 1980 m., kai Nikolajevas išsikovojo teisę emigruoti į Vakarus, jis vėl ir vėl „gydytas“ įvairiose psichiatrijos ligoninėse, kentė patyčias, buvo mušamas, jam leistos fizinę ir psichinę sveikatą griaunančios injekcijos, dalyvavo begaliniuose, iš proto varančiuose pokalbiuose su Hipokrato priesaiką išdavusių gydyklų personalu. Ilgo „gydymo“ laikotarpiu autorius neteko šeimos, jam neleista matytis su dukterimi. Sistemos pripažintas psichikos ligoniu, prarado teisę į mėgstamą mokslinį darbą. Nepaisant to, Nikolajevas slapčia fiksavo savo kasdienybę, kuri aprašyta šioje knygoje.
Totalitarinis komunistinis režimas psichiatriją pavertė savo tarnaite. Sovietų Sąjungos saugumo struktūros dar Lenino ir Stalino valdymo laikotarpiu kontroliavo gydyklas, verbavo medikus ir pagalbinį personalą. Nikitos Chruščiovo valdymo laikais, kai prasidėjo sąlyginis atšilimas, politinių kalinių sumažėjo, bet užtat padidėjo represyviosios psichiatrijos vaidmuo. Siekiant pateisinti represijas prieš kitaminčius, pasitelktos įmantrios diagnozės ir atviri klastojimai. Pavyzdžiui, SSRS Mokslų akademijos psichiatrijos instituto vadovas Andrejus Snežnevskis „paranojinei šizofrenijai“ priskyrė „reformistinių idėjų skelbimą ir patologišką įsitikinimą jų svarba“. Taip pat marksizmo-leninizmo kritiką.
Jei į psichiatrijos ligoninę patekę asmenys nesutikdavo išsižadėti pažiūrų, pereidavo devynis pragaro ratus. Jie priverstinai „gydyti“ aminazinu, sulfazinu, kitais „vaistais“, po kurių žmogus nesuvokdavo, kur esąs, arba kurį laiką tapdavo neveiksnus. Bet koks neatsargus žodis ar veiksmas grėsė pakartotiniu siuntimu į ligoninę, pakartotiniais kankinimais ir patyčiomis.
Žlugus SSRS, baudžiamosios psichiatrijos taikymas atgijo Putino valdomoje Rusijoje. Už dalyvavimą mitinguose prieš vis labiau autoritarinį režimą ar pasisakymus prieš valdžią į psichiatrijos „gydyklas“ pateko žurnalistas A. Novikovas, žmogaus teisių gynėja N. Nizovkina, blogeris M. Jefimovas, Krymo totorių aktyvistas I. Umerovas, dešimtys kitų valdžios kritikų.
Prieš karą Ukrainoje pasisakiusiam ir Putiną pikčiausiu žmonijos priešu pavadinusiam muzikologui Aleksandrui Bachtinui ne tik skirtas įkalinimas už „melagienų apie Rusijos kariuomenę skleidimą“, bet ir „gydymas“ psichiatrijos ligoninėje. Tokios tarptautinės organizacijos kaip „Amnesty International“ ir „Global Initiative on Psychiatry“ represyviosios psichiatrijos taikymą šių dienų Rusijoje yra pripažinusios šiurkščiausiu žmogaus teisių pažeidimu.
Knygą iš rusų kalbos vertė Diana Pachomovaitė.
Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.
* * *
Toliau neturėsiu galimybės pateikti beveik kasdienius buvimo durnyne aprašymus. Dėl injekcijų ir nuolatinių kratų man teko keisti taktiką. Lioviausi užsirašinėti pokalbius su Belikovu iš karto po vizitacijų, kad išvengčiau kratų. Dabar rašydavau vakare, po vakarienės, kai skyriuje nebebūdavo gydytojų. Dėl kratų toli gražu ne viskas, ką buvau užsirašęs, išeidavo už skyriaus ribų, nes daug kas nusėsdavo Belikovo kabinete.
Be to, Belikovas spendė vis daugiau spąstų, kad atimtų mano visus užrašus. Nevengė pasinaudoti ir ligoniais. Štai ką man papasakojo vienas išrašytas pacientas, pakartotinai patekęs į ligoninę: „Prieš tai, kai buvau išrašytas pirmą kartą, Michailas Ivanovičius iškvietė mane ir pareikalavo: „Jei Nikolajevas prašys išsiųsti jo popierius, paimkite, bet atiduokite man.“ Kai išsirašiau, jis paprašė tavo užrašų, bet aš pasakiau, kad nieko nedavei. Tačiau jis manimi nepatikėjo, apieškojo mane ir kitus, kuriuos tą dieną išrašė.“
Kitas pacientas, pakartotinai patekęs į ligoninę, pasakojo analogišką epizodą. Michailas Ivanovičius iškvietė visus išsirašančius į poilsio kambarį:
– Leidžiu minutę pagalvoti. Jeigu kuris nors iš jūsų turi Nikolajevo užrašus, geriau patys atiduokite. Jei neatiduosite ir aš pas kurį nors rasiu, grąžinsiu atgal į skyrių, leisiu injekcijas ir niekada neišrašysiu.
Po šių žodžių Belikovas luktelėdavo lygiai minutę, o tada pradėdavo krėsti pacientus.
Savaime suprantama, daugiau išrašomų pacientų paslaugomis naudotis neteko. Tarp kitko, būdavo ir tokių, kurie savanoriškai atiduodavo Belikovui mano raštelius. Dėl šios priežasties ne visada sužinodavau, kas nukeliavo į paskirties vietą, o kas nusėdo Belikovo stalčiuje. Kai buvau išrašytas, paaiškėjo, kad turiu ne visų dienų užrašus. Gulėdamas ligoninėje nežinojau, kurie užrašai dingo ir kuriuos būtina iš atminties atkurti.
Laimei, langas, per kurį išmesdavau popierius lankytojams, pasimatymai ir išrašomi ligoniai nebuvo vieninteliai ir ryšio su laisve kanalai.
Pirmiausia išmokau geriau pasinaudoti langu. Pavyzdžiui, ateina kas nors manęs aplankyti ir prašo kurio nors ligonio mane pakviesti. Kitas pacientas, turintis mano popierius, prieina prie lango ir klausia:
– Jūs pas ką? – ir meta žemyn mano popierius. – Pas Nikolajevą?! Tuoj pakviesiu. Nikolajevai!!! Pas tave atėjo!!!
Einu prie lango, bet personalas neleidžia (paprastai pamainos vyriausiosios seselės Liudka, Chochluška, kartais ir pats Belikovas). Nelabai nusimenu – juk popieriai apačioje. Dar neprileidus prie lango Belikovas pradeda mane kratyti, o aš jau seniai „tuščias“!
Be to, norint pasinaudoti informacijos nutekinimo galimybėmis reikia gerai pažinti skyriuje verdantį gyvenimą. Kas yra skyrius? Tai uždaras pasaulis, su laisve susijęs daugybe neregimų gijų. Skyriuje negalima gerti degtinės. Negalima, bet vakare, kai gydytojų nėra, žiūrėk, kuri nors pacientų kompanija kamputyje gurkšnoja butelaitį. Man degtinės nereikia, svaigalų nevartoju, bet kodėl nepadėjus vaikinams, nepastovėjus „sargyboje“, neperspėjus, kad ateina medicinos sesuo ar sanitaras?
Arba narkotikai. Juk skyriuje yra narkomanų, kažkokiais būdais gaunančių narkotikų. Žinoma, degtinė ir narkotikai į skyrių patenka ne kiekvieną dieną, bet užtat kasdien verdamas čefyras. O kad būtų galima išsivirti čefyro, kiekvieną vakarą reikia pakelio arbatos. Arbatą atnešti į skyrių kategoriškai draudžiama ir virti čefyro neleidžiama. Man to čefyro nereikia, bet kodėl nepadėjus vaikinams: nepastovėjus „sargyboje“, neperspėjus apie besiartinantį personalo darbuotoją, kol vaikinai kaičia vandenį, kol verda čefyrą ir jį gurkšnoja?
Vadinasi, kažkaip į skyrių patenka arbata, degtinė, narkotikai. Kažkodėl šių kanalų Belikovas taip griežtai nekontroliavo. Šie kanalai nekėlė rūpesčių ir personalo nejaudino. Visi seniai prie to priprato. Net priešingai. Jeigu kas nors įkliūdavo dėl degtinės, narkotikų ar arbatos, personalas stengdavosi tai nuslėpti. Juk visa tai vyko vakare, kai gydytojų nebuvo. O kuris bus suinteresuotas įvykių žurnale rašyti, kad jam budint kažkas girtuokliavo, kažkas gėrė čefyrą? Kad paskui sulauktų papeikimo? Ne, niekam iš personalo darbuotojų to nereikėjo. Jei kažkas nusitašė, vadinasi, personalo darbuotojai nesužiūrėjo, kaip degtinė pateko į skyrių! Jeigu geria čefyrą, vadinasi, pražiopsojo arbatos kelionę į skyrių! Tokių įvykių personalas nebuvo linkęs atskleisti. O kadangi draudžiamų dalykų patekimo į skyrių kanalai nepakankamai kontroliuojami, gauti degtinės, arbatos, siųsti laiškus buvo galima ir per personalo darbuotojus.
Be to, jeigu kartais pastovėdavau „sargyboje“, vaikinai stengėsi ir man padėti. Taip vienpusės krypties kanalai tapo dvipusiais. Perduodami mano užrašus vaikinai buvo tikri, kad atlieka jiems patiems naudingą darbą. Kad ir kokie būtų ligoniai, ši sistema visus iškankino. Vis po durnynus ir po durnynus. Nespėja išrašyti, vėl atvažiuoja sanitarai arba mentai: „Renkis, važiuojam.“
O durnyne Belikovas daro su jais, ką nori. Nekentė jo vaikinai. Už pasityčiojimus, už injekcijas. Kad ir kur man iki šiol teko gulėti, retai būdavo, kad skyriuje leistų vaistus daugiau kaip dešimčiai, kartais penkiolikai žmonių. O pas Belikovą trečdalis skyriaus „sėdėjo ant adatos“! Kiek trunka intensyvaus gydymo kursas? Paprastai septynias–dešimt dienų, išimtiniais atvejais – dvi savaites, o jei Belikovas pradėdavo badyti, injekcijos trukdavo ištisą mėnesį. Daugeliui skirtos injekcijos – du, tris, kartais ir keturis mėnesius be pertraukos. Savo kailiu išmėginau, ką reiškia trys mėnesiai injekcijų, todėl ir padėdavo man vaikinai. Tarp jų buvo lagerininkų, sėdėjusių prie Stalino pagal politinį 58-ąjį straipsnį. O tokiems žmonėms pats Viešpats liepė padėti.
Skyriuje gulėjo vienas osetinas – gydytojas onkologas. Jo patekimo į psichuškę priežastis – grynai sovietinė.
Jis atvažiavo į Maskvą ir norėjo apsilankyti Centrinėje medicinos bibliotekoje. Osetino nelaimei, ji yra kažkur netoli Jungtinių Valstijų pasiuntinybės. Ir štai gydytojas Bolatas Gugkajevas, ieškodamas bibliotekos, atsidūrė netoli amerikiečių pasiuntinybės. Kreipėsi į priešais ateinančią moterį: „Atsiprašau, kur čia medicinos biblioteka?“
Moteris pasirodė esanti užsienietė. Savaime suprantama, nemokėdama rusų kalbos nieko parodyti negalėjo. Bet vos tik ji nutolo padoriu atstumu, Bolatą nedelsiant susėmė kažkokie civiliai ir nuvežė į miliciją. Ilgai tardė, ko jam reikėjo iš amerikiečių pasiuntinybės darbuotojos. Veltui Bolatas Gugkajevas mėgino įrodyti, kad neturėjo planų susitikti su amerikiečių pasiuntinybės darbuotoja, tik ieškojo medicinos bibliotekos. Kur ten? Mūsų šauniųjų čekistų ir šlovingos sovietinės milicijos tokiu niekniekiu neapkvailinsi. Puikiai žino, kiek provincialų mėgina prasmukti į pasiuntinybę. Be to, būtent į Jungtinių Valstijų, o paskui tvirtina, kad tiesiog pasiklydo.
Kadangi Bolatas Gugkajevas laikėsi savo, mentai iškvietė budintį miesto psichiatrą, kuris ir nusiuntė gydytoją į durnyną.
Aprašysiu dar vieno „Kaščenkos“ paciento – Nikolajaus Korolkovo, likimą. Jo istorija – tipiškas psichikos liga sergančio žmogaus teisių pažeidimo pavyzdys. Paprastai šiai temai skiriama mažai dėmesio, nors sovietų propaganda tvirtina, kad ligoti žmonės naudojasi tokiomis pat teisėmis, kaip ir sveiki (išskyrus teisę dalyvauti rinkimuose).
Tikrajai psichiatrijai, daugybės žmonių tragedijoms dėmesio niekas neskiria. Ir jei mes, dėl politinių priežasčių psichiatrijos ligoninėse laikomi sveiki žmonės, dar kažką dominame, tai ką gali dominti išties sergantys žmonės, kuriuos guldo ne dėl politikos, ne dėl religinių įsitikinimų, bet dėl tikros ligos? Taip ir reikia! Tegu gydosi, jiems tik į naudą! Nikolajus Korolkovas buvo hospitalizuotas 1972 metais. Už ką ir kodėl – neklausinėjau, tad neginčiju hospitalizavimo pagrįstumo. Galbūt jį išties reikėjo hospitalizuoti.
Gyveno Korolkovas kažkokiame mediniame barake. Kol gulėjo ligoninėje, barakas, jo namai, sudegė! Savaime suprantama, visi gyventojai gavo butus skubos tvarka. Visi, išskyrus Nikolajų Korolkovą, kuris gulėjo psichiatrijos ligoninėje, kuriuo niekas nė nesiteikė pasirūpinti.
Ir štai prasidėjo. Iš ligoninės jo neišrašo, nes nėra kur gyventi. Korolkovas kreipėsi į miesto vykdomąjį komitetą, ir ligoninė sulaukė atsakymo, kad, nesikreipus dėl buto laiku, iškart po gaisro, žmogus netenka registracijos Maskvoje. Esą apie registracijos atnaujinimą galima kalbėti tik paleidus iš ligoninės. O iš ligoninės išrašyti negalima, nes nėra kur gyventi. Pasodino Korolkovą „ant adatos“ ir karuselė įsibėgėjo.
Ligoninė: Iš pradžių prisiregistruokite, tada išrašysime.
Vykdomasis komitetas: Iš pradžių išsirašykite, tada priregistruosime.
Tarp kitko, tai tęsiasi jau šešerius metus. Per šešerius metus žmogus pasigydė, nebūtina jį laikyti ligoninėje, bet niekas nenori pagelbėti šiam žmogui. Žadėjau Nikolajui Korolkovui, kad paviešinsiu jo atvejį, ir išpildau pažadą savo knygoje.
